Skaitau knygą apie vienatvę (C. E. Moustak. Vienatvė) ir išgyvenu ją čia ir dabar. Toks artimas autoriaus žodis ir savas, išjaustas, patirtas daug daug kartų. Jooo…, vienatvė – kartais skausminga iki panagių ir nepakeliama, tarsi būtum prislėgtas dižiuliu būties akmeniu, po kuriuo neįmanoma pajudėti, bet privalai išlikti, iškvėpuoti, išgyventi. Suvoki, kad atėjai į šį pasaulį ... Skaityti toliau
Ar tikrai, kuomet mylime – flirtuojame su beprotybe? Visi trokštame mylėti, visi įsimylime, o daugelis esame praradę mylimą asmenį ar patyrę už meilės slypintį beprotybės gaivalą. Juk dažnai daugelis konfliktų porose kyla dėl pavydo scenų. Nors pavydas būna skirtingo intensyvumo, tačiau net silpniausios jo formos gali būti pavojingos. Leidyklos VAGA išleistoje Franko Tallio, rašytojo, klinikinės ... Skaityti toliau
Lietuvoje yra nemadinga kalbėti apie mokslininkus, kai tuo tarpu kitose išsivysčiusiose šalyse yra priešingai – jų veikla laikoma viena patraukliausių, nes leidžia prisidėti prie valstybės gerovės pasitelkiant intelektą. Šiuos ir kitus iššūkius naujoje monografijoje „Mokslininko intelektinė lyderystė aukštajame moksle: poreikis, veiksniai ir iššūkiai“ tyrė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos profesorė Vilma Žydžiūnaitė. „Intelektualai buvo ir garbinami, ... Skaityti toliau
Mąstymas yra svarbus procesas, bet pasitaiko, kad gana daug mūsų minčių būna tiesiog bevaisės. Tarsi grotuvo įrašas be atvangos – dieną ir naktį – jos sukasi mūsų galvoje. Mes vis galvojame čia apie viena, čia apie kita, o nutraukti minčių srautą sunku. Grotuvo įrašą galime sustabdyti paspaudę mygtuką, tačiau kur mygtukas mūsų minčių srautui sustabdyti, ... Skaityti toliau
Kartais sakoma, kad galų gale visi mes vieniši. Ši mintis tinka ne tik gimimui ir mirčiai: dažnai mūsų vienatvės akimirkos atrodo tikresnės ir nuoširdesnės … Man reikia vienatvės kaip reikia maisto ir poilsio, ir kaip valgis ir miegas vienatvė naudingiausia, kai atitinka mano poreikių ritmą. Vienatvė pagal tvarkaraštį neduoda dvasinio peno. Ko gero, vienatvė – ... Skaityti toliau
Nerimą gali sukelti daug išorinių aplinkybių. Mus gali išgąsdinti grėsmė sveikatai, saugumui, ekonominei gerovei, baisu gyventi su smurtaujančiais žmonėmis, dirbti slogioje aplinkoje ar bendrauti su tais, su kuriais negali būti atviras. Baimė ir nerimas gali įgyti daug įvairių pavidalų, todėl negali būti vieno visiems atvejams tinkamo metodo. Vis dėlto, jei darysite toliau pateiktą pratimą, yra ... Skaityti toliau
Nerimo, skausmo, pykčio, liūdesio ar priklausomybės impulsų atveju siekis kovoti su jausmais ir nemaloniais pojūčiais yra mūsų problemų pagrindas. Vienas iš būdų sušvelninti padėtį, tai pastebėti, kad nemalonūs ar trikdantys pojūčiai, emocijos yra tarsi bangos, per kurias galima išmokti nardyti. Nardymas per bangas Užsimerkite ir pirmiausia kelioms minutėms sutelkite dėmesį į kvėpavimą. Paskui leiskite sau ... Skaityti toliau
Mintys tėra mintys: jos nebūtinai apibrėžia tikrovę. Dauguma sąmoningumu grįstų išgijimo programų siekia, kad žmogus pats atrastų šią tiesą. Vienas itin naudingas pratimas, padedantis išsigelbėti nuo žiaurių savikritikos, savigailos, savęs nuvertinimo ar tiesiog nuo skausmingų, nerimą, įtampą keliančių minčių – yra stebėjimas iš šalies. Tai puiki priemonė, jei kyla pavojus pasiduoti kaltės jausmui ar tiesiog ... Skaityti toliau
Ruduo užtikrintai įgauna pagreitį, o tai liudija ir pastarąsias savaites išsilaikęs oras už lango. Ir kol vieni džiaugiasi vėl pasirodžiusia saule, kiti mąsto apie ateinančias pilko ir šalto rudens dienas. Žmonės, linkę į melancholiją ir pasižymi puikia psichine organizacija, gali patirti neišvengiamą jausmą – depresiją. Paprašėme HoldYou psichologų pasidalinti knygomis, kurios apsaugos jus nuo apatijos ... Skaityti toliau
Už žaliavalgystę / Po žaliavalgystės Viktorija Boutenko – žinoma žaliavalgė, lektorė ir keleto šios krypties knygų autorė, dėstanti apie sveiką gyvenimo būdą ir žaliavalgystę Oregono valstijos universitete. Namų šeimininkė neturinti medicininio išsilavinimo, tačiau išsigydžiusi žaliavalgystės pagalba (kaip ji pati manė tuo metu), ir pradėjusi komercinę veiklą skleidžiant šį maitinimosi būdą, pripažįsta savo klaidas ir teigia, jog dabar ... Skaityti toliau
Ignoruojama, žinoma, jaučiuosi, nors kuo labiau gilinuosi, tuo man sunkiau suvokti, kas tas "elitas"? Na, "verslo elitas" yra tie, kurie turi daug pinigų, "elitiniai armijos daliniai" geriau šaudo ir gaudo, tačiau kuo pasižymi "literatūros elitas"? Ar tai tie individai, kurie turi daugiau pilkosios smegenų masės ir daugiau sielos? Beje, pasak senovės egiptiečių, Paskutiniame teisme sveriant sielą ant kitos svarstyklių lėkštės dedama plunksna, taigi elitinis sielos sunkis nėra toks jau vertingas dalykas. Jeigu "kultūros elitas" įkūnija tautos pasirinktus dvasios autoritetus, tai kodėl jis pats su tokiu bulimišku apetitu ėda bene vienintelį Marijos žemės tikrai numylėtą poetą Justiną Marcinkevičių? Todėl atrodo, kad šis elitas save susikūrė, susigalvojo taisykles, pagal kurias žaidžia, ir pats pasitenkina. Kartais pagalvoju, kad "literatūros elito" puikybė, pavydumas ir įprotis kategoriškai teisti pačiam būnant neteisiamam tam tikra prasme nužudė ir Gavelį, ir Kunčiną. O "fotografų elitas" palengva galabija Paulių Normantą. Ir tai nesusiję vien su valstybinėmis premijomis, kurias, kaip žinoma, dalina elitas. Jis (o gal "tai"?), vadindamas save "istorija" ar "laiko išbandymu", pasirūpina, kiek ir kokių eilučių apie mane (tave) bus parašyta enciklopedijoje ir ar bus man (tau) rasta vietos 10 klasės lietuvių literatūros vadovėlyje. Tačiau ar verta dėl to išgyventi, juk nepraeis nė pusė amžiaus, o jau būsiu visai kitoje vietoje, kitokiu ar net jokiu pavidalu.
Yra knygų, kurios tikrai buvo likiminės ir kurias skaičiau vėlyvoje paauglystėje ar studentaudamas, iš esmės tai visa serija nuo Hermanno Hesse’s iki vokiečių ekspresionistų ir romantikų (autorių chronologinė seka atvirkštinė), bet aš negaliu pasakyti, kad šita knygų šūsnis (snobams galbūt neprivalomi autoriai) man padarė menkesnį įspūdį nei Platono dialogai. Manau, A. Dumas „Trys muškietininkai“, o vėlėliau „Vikontas de Braželonas“ padarė silpnesnį įspūdį; „Trijuose muškietininkuose“ mane žavėjo ne pamaiva kvailys d’Artanjanas, o orusis grafas Atas – lengvas cinikas, visiškai išsilaisvinęs nuo savimeilės, kuria visi A. Dumas herojai nepagydomai sirgo. „Po dvidešimties metų“ ir „Vikonte de Braželone“ sužavėjo Aramis, bene jėzuitų generolu tapęs vyras, norintis ir siekiantis pakreipti istoriją. Karys, vienuolis, mergišius, poetas viename asmenyje, kone Ignacas Lojola. „Arami, sudiev amžinai“, – šnabžda d’Artanjanas, mirdamas nuo patrankos sviedinio, pataikiusio tiesiai į krūtinę, o Portui ir Atui priešmirtinėje prakalboje jis ištaria: „Iki pasimatymo“; d’Artanjanas žino, kad Aramis eina pragaran, bet tai dar pagražina dabitos vienuolio, Ordino generolo vaizdelį. Tas bent žinojo, ko nori, kiti muškietininkai buvo tik politinių jėgų įkaitai ar žaislai, tiesa, karalių ir kardinolų rankose. Bet kaip gražiai jie žaidė... Kokios frazės, kokie špagos dūriai, koks romantiškas intrigų kamuolys... Visus šiuos tomus perskaičiau ne po kelis, o po keliolika kartų.
