Gintaro Beresnevičiaus gyvenimo tekstas

Ewkxn5capa4.jpg

Gintaras Beresnevičius, gyvendamas tarp mūsų, egzistavo tarytum trijuose asmenyse ar matmenyse: knygoje, visuomenėje ir draugų rate. Visur kiek kitoks ir kartu vientisas; trys pasauliai ir vienas veidas, unikalus sielos eidos, – visi šie jo aktyvaus gyvenimo aspektai papildė vienas kitą ir formavo monumentalios asmenybės įvaizdį. Dabar jis bendraus su mūsų pasauliu ilgiausiai išliekančiu savo pavidalu – knygoje įkūnyta mintimi. G. Beresnevičius ypatingas minties universalumu ir sinkretišku mąstymu: jo idėjos tarytum neturi ribų, nėra uždarytos konkretaus mokslo srityje, – jos lanksčiai adaptuojamos, ekstrapoliuojamos, permetamos, regis, į visas žmogaus intelektualinės ir kultūrinės veiklos sferas, jos auga viena iš kitos ir yra gyvai susijusios – kaip postmodernizmo įvardyta rhisoma, kaip šakniavaisis, kaip pradžios ir pabaigos neturintis vijoklis. G. Beresnevičiaus konceptuali mintis yra tarytum visraktis, kuriuo autorius sėkmingai atrakinėja visas mūsų kultūrinio gyvenimo prieigas ir parodo mums, kas vyksta už profanams nevarstomų durų. Tokio minties instrumentinio universalumo pagrindas – mitologinės struktūros ir archetipai, autoriaus sąmonėje tampantys universaliu kodu, kuriuo jis išmoningai iššifruoja archajinio žmogaus mentalitetą, lygiai taip pat sėkmingai reflektuoja šiuolaikinius visuomenės gyvenimo, kūrybos ir net tarptautinės politikos reiškinius.

Nuo Palemono iki Europos sąjungos mitologijos

Dhrlaejhfmc.jpg

2002 metais leidykla "Aidai" išleido Gintaro Beresnevičiaus knygą "Ant laiko ašmenų". Šių metų pradžioje Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla – "Vilkų saulutę". Rudenį – "Tyto alba" religijotyros vadovėlį XII klasei. Gintarą Beresnevičių kalbina Alvydas Valenta. Ant laiko ašmenų" prasideda skyriumi apie barbarus. Tai veržlūs, karingi, keičiantys imperijų sienas, disciplinuoti pusiaulaukiniai. Lietuviai irgi buvo barbarai – argumentų pateikiate daugiau, negu reikia. Abejonių kelia tokie lietuvių barbariškumo įrodymai kaip sugebėjimas prisitaikyti, tiksliau – apsimetinėti, veidmainiauti, viešumoje elgtis vienaip, privačiame gyvenime – kitaip. Jeigu tai barbariškumas, kas tada yra bailumas, servilizmas ir nuolankumas, "kytro būro" išmintis? Barbarai mokėjo elgtis visaip: Romos imperijoje vieni barbarai pereidavo į kitų barbarų pusę, nes sumušti nesidrovėdavo pripažinti stipresniųjų pranašumo. Apgaudinėdavo: sudarinėdavo sąjungas ir čia pat jas nutraukdavo. Barbariškumas nedera su servilizmu, tačiau nepagrįstas būtų ir kitas kraštutinumas – barbarą suprasti kaip ką nors riteriška. Barbaras, pasodintas ant žemės ir paverstas valstiečiu, turi nuolat demonstruoti gyvybinę reakciją. Jis turi ginti savo teises, bet ne brutalia jėga, o kitomis priemonėmis – klasta ir gudrumu. Tačiau barbaro jėga niekur nedingsta: apie tai byloja visų laikų lietuvių kariuomenės ir nuolat prasiveržiantys sukilimai.

Trumpas Lietuvos istorijos kursas

4 zvmlaeizk.jpg

Žygimantas Augustas gėrė dvaruose, medžiojo ir vaizdavo Renesansą, italai architektai ir dizaineriai trainiojosi prie Alumnato vakarais kirkindamiesi, svaidydamiesi Senekos citatomis, eiliuodavo Neapolio tarme Platoną, giedodavo po langais kits kitam serenadas. Viskas buvo kaip Europoje, net siestą italai įvedė dvare ir kvėpinosi vietoje sumaišytais parfumais. Bet sykį kažkas nutiko. Žygimantas susipirko knygų, visą biblioteką, ir skaitydavo vakarais užsirakinęs, užuot, kaip dera karaliui, gėręs kur smuklėje inkognito ar kutenęs Vilniaus mergas. Negerai, - kalbėdavosi dvariškiai, - Žygimantas gęsta akyse. Žvilgsnis žiba, kūnas lysta. Barzda tik kyšo. Bruko jam vaistus iš raganosių ragų, ir Žygimantas akim žybsėdamas juos rijo, pilvą pasiglostydamas. Bet nesitaisė. Bona Sforca nujautė kažką negera ir nusamdė privatų detektyvą. Bet detektyvas, kaip vėliau paaiškėjo, dirbo Radviloms ir pranešė Bonai, kad Žygimantas užsidaręs studijuoja Mošę Maimonidą, kuris kaip tik buvo madingas tarp alchemikų ir karalių. Žygimantas naktimis studijuodavo, o dienomis per visokias audiencijas tik snūduriuoja ir snūduriuoja, nuo sosto po tris kartus per priėmimą krinta, ant kėdės nesilaiko per pietus, kažkoks nusilpęs ir įtartinas. Nusiuntė Bona jam tris freilinas saracėnes iš Arabijos, visokių pokštų pas turkų sultoną išmokytas, o karalius visai pasiutęs išvijo jas rėkdamas, kad jam pasimelsti neduoda nei kabalos studijuoti neleidžia, koks jis tada karalius, ir dar renesansinis.

Knygos, kurios mokė nesimokyti

Luguctvlk1q.jpg

Yra knygų, kurios tikrai buvo likiminės ir kurias skaičiau vėlyvoje paauglystėje ar studentaudamas, iš esmės tai visa serija nuo Hermanno Hesse’s iki vokiečių ekspresionistų ir romantikų (autorių chronologinė seka atvirkštinė), bet aš negaliu pasakyti, kad šita knygų šūsnis (snobams galbūt neprivalomi autoriai) man padarė menkesnį įspūdį nei Platono dialogai. Manau, A. Dumas „Trys muškietininkai“, o vėlėliau „Vikontas de Braželonas“ padarė silpnesnį įspūdį; „Trijuose muškietininkuose“ mane žavėjo ne pamaiva kvailys d’Artanjanas, o orusis grafas Atas – lengvas cinikas, visiškai išsilaisvinęs nuo savimeilės, kuria visi A. Dumas herojai nepagydomai sirgo. „Po dvidešimties metų“ ir „Vikonte de Braželone“ sužavėjo Aramis, bene jėzuitų generolu tapęs vyras, norintis ir siekiantis pakreipti istoriją. Karys, vienuolis, mergišius, poetas viename asmenyje, kone Ignacas Lojola. „Arami, sudiev amžinai“, – šnabžda d’Artanjanas, mirdamas nuo patrankos sviedinio, pataikiusio tiesiai į krūtinę, o Portui ir Atui priešmirtinėje prakalboje jis ištaria: „Iki pasimatymo“; d’Artanjanas žino, kad Aramis eina pragaran, bet tai dar pagražina dabitos vienuolio, Ordino generolo vaizdelį. Tas bent žinojo, ko nori, kiti muškietininkai buvo tik politinių jėgų įkaitai ar žaislai, tiesa, karalių ir kardinolų rankose. Bet kaip gražiai jie žaidė... Kokios frazės, kokie špagos dūriai, koks romantiškas intrigų kamuolys... Visus šiuos tomus perskaičiau ne po kelis, o po keliolika kartų.

Lietuva ir Europa pagal Beresnevičių

Eitf3i2vic.jpg

Einame į Europą, tačiau ką ten darysime, nežino nei ministrai, nei prezidentai, nei seimūnai, kurie, jei galėtų, tai ir su bizūnu nuvarytų mus iki Briuselio. O jei ir žino, tai niekam nesako. Tačiau gerai, kad Lietuvoje yra bent vienas žmogus, kuris ne tik žino, ką mes ten veiksime, bet viešai tai ir išdėstė. Tai - Gintaras Beresnevičius. Jo naujoji knyga "Imperijos darymas. Lietuviškos ideologijos metmenys" - paradoksali. Tiek turiniu, tiek kontekstinėmis aplinkybėmis. Žinome, kad Gintaras Beresnevičius yra religijotyrininkas ir puikus eseistas. Tačiau nieko negirdėjome apie Beresnevičių kaip politologą. O šioje knygoje skelbiama, kad čia bus rašomą apie Europos Sąjungą ir Lietuvos geopolitiką XXI amžiaus pirmoje pusėje. Ir išleido šią knygą ne Rašytojų sąjunga, o Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Tad apie ką ši knyga? Trumpai drūtai - apie tai, kaip lietuviai XXI amžiaus pirmoje pusėje pradės valdyti Europą. Kodėl? Na, mes turime imperinio valdymo patirtį - Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, savo prigimtimi esame barbarai, kuriems tiesiog lemta kariauti ir valdyti. Tik štai bėda - mažoje Lietuvoje nėra nei su kuo kariauti, nei ką valdyti. Todėl vyrai geria, prasigeria, mušasi tarpusavyje, žudosi. Iš nevilties, kad nėra su kuo kariauti, kad nėra ką valdyti. Tačiau mes stojame į Europą. Ir štai į ją įstojus, mums atsiveria daug platesnės veiklos erdvės - visa senutė Europa.