Pirmiausia žmonės nori žinoti, kiek jie tau rūpi, o tik po to sužinoti, kiek tu žinai. – James E. Hind.
Niekingi žmonės puikuojasi nuolat kalbėdami apie save, žymūs žmonės apie save niekada nekalba. – Volteras.
Nebekalbėk visai apie tai, koks turėtų būti geras žmogus, bet pats juo tapk. – M. Aurelijus.
Kiekvienam žmogui duota užtektinai jėgų įvykdyti tai, kuo jis yra įsitikinęs. – J. V. Gėtė.
Kai kurie žmonės padaro daug pikta vien dėl savo poreikio paplepėti. – V. Hugo.
Elkis taip, kad nei savo, nei kieno nors kito asmenyje niekados nenaudotum žmogaus vien kaip priemonės, o visada kaip tikslą. – I. Kantas.
Kiekvienas žmogus turi savo supratimą apie tai, kas puiku ir malonu; čia galbūt ir glūdi didžiausias dorovinis žmogaus pranašumas, kad jis kiekvienu atskiru atveju randa tiesą, būdamas tarsi jos matas ir dėsnis. – Aristotelis.
Buvau penktokė. Po choro repeticijos šniokštė liūtis. Pirmąkart gyvenime įšokau į autobusą be bilietuko. Kitoje stotelėje įlipo kontrolierė. Kaip ir dera gerai išauklėtai mergaitei, mane išmušė raudonis, širdis virpėjo ir jaučiau, kad tuoj pabirs ašaros. Staiga šalia stovėjusi jauna moteris, kuri, matyt, pastebėjo mano paniką, nė žodžio netarusi įdėjo man į delną bilietėlį ir nuėjo ... Skaityti toliau
Kelionė į prasmingus santykius Žmonių gyvenimas iš prigimties yra socialus. Mums reikia ryšio, priklausymo jausmo ir žmonių, su kuriais galėtume dalintis savo džiaugsmais ir rūpesčiais. Tačiau ne visi santykiai yra vienodai vertingi. Kai kurie mus įkvepia, motyvuoja ir praturtina, o kiti – atvirkščiai, sekindami energiją, sėją abejones ir netgi kenkdami. Todėl gebėjimas atpažinti gerus žmones ... Skaityti toliau
Makiažas skirtas pagerinti moterų išvaizdą, kad nuovargio ir miego trūkumo pėdsakai nebūtų akivaizdūs kitiems, o pačios damos būtų patenkintos savo atspindžiu veidrodyje. Tačiau ne visi turi nepriekaištingus makiažo įgūdžius, o laiko visada tiek mažai, o viską norisi padaryti, kad pasidaryti makiažą nelieka nė minutės. Tokiems atvejams yra vizažistų, kurie kasdienybės išvargintą moterį gali paversti kitokiu ... Skaityti toliau
Tiesą sakant, vyrams jau gana atsibodo daugybė moterų veidų makiažo, todėl dabar vis daugiau merginų stengiasi atrodyti natūraliau. Sutikite, daug maloniau žiūrėti į gražią merginą iš tikro gyvenimo su natūralaus grožio, nei į dažytą lėlę iš vartų. Tiesa, tokia natūrali išvaizda taip pat reikalauja daug laiko ir pastangų. Pristatome jums itin mielų merginų, kurių natūralus ... Skaityti toliau
Nuo to, ką iki šiol pasakojau, gali manyti kiekvienas, jog didžiai karingi yra buvę, drąsūs, kantrūs bei narsūs karėje žmonės, o namuose dori, malonūs ir taikūs ūkininkai, noris visados ne vien ginkluoti namie brūzdė ar kelionę keliavo, bet pačiose suvodbose ginkluoti linksminos, pavojaus nevengė, tardami: "Nuo vilko bėgęs, mešką sutiksi", kaipogi ne vien reikėjo saugotis ... Skaityti toliau
Vaikeli mano, tu palieki Tėvo Namus ir nuo šio pirmojo žingsnio prasideda naujas tavo Gyvenimo etapas, nuo šio momento tu gali pasakyti: „aš pradedu Gyvenimą“. Labai atidžiai įsiklausyk į žodį „Gyvenimas“ – tai ne tik Gyvenimo Darbas, kas yra visų gyvųjų priedermė, bet ir Gyvenimo menas – todėl reikia susimąstyti apie esminius jo tikslus ir ... Skaityti toliau
Palauk, Valdove, neskubėki – Pirmiau Taika su savimi ir su savais, Pirmiau su Saule, su Žeme kalbėki, Su debesiu, su plaukiančiais javais, Su savo širdimi, su Mūsų menkumu – Ir jauski, kaip ramu... Pažvelk – Žvaigždynais dengiasi Dangaus pašlaitės, Ir tulpių taurės sklidinos rasų... Kas ten kalnely? Negi Donelaitis Pakilęs klausosi pavasario garsų?.. Tai ta ... Skaityti toliau
Visuomenininkas ir politinis veikėjas Arminas Mockevičius kovo 3 d. 18 val. Katedros aikštėje kviečia susiburti ir, tokiu būdu, įamžinti Raimundo Bakučio atiminimą, įprasminant jo darbus ir mintis - "Už blaivią Lietuvą". Žemiau siūlome susipažinti su renginio sumanytojo kvietimu.
Nejaugi nebeišvysime Vladimiro Nabokovo „Lauros originalo“? Jau ne pirmą kartą per literatūrinį pasaulį sklendžia žinia, kad V. Nabokovo sūnus D. Nabokovas paisys tėvo testamento ir sunaikins paskutinį vieno žymiausio XX a. rusų rašytojo kūrinį – nebaigtą novelę „Lauros originalas“. Penkiasdešimt šio kūrinio kortelių laikoma vieno Šveicarijos banko saugykloje. Beje, „Lauros originalo“ nesiryžo sunaikinti V. Nabokovo žmona Vera, mirusi 1991-aisiais. V. Nabokovas savo testamente yra nurodęs, kad jam nepriimtina mintis, jog skaitytoją pasiektų kūrinys, užbaigtas tik galvoje, bet ne ant popieriaus. Kaip praneša „Guardian“, pokalbiuose telefonu ir elektroniniuose laiškuose D. Nabokovas amerikiečių literatūros kritikui R. Rosenbaumui pabrėždavo, kad taip ketinąs apsaugoti nuo kritikų „Lauros originalą“, nenorįs, jog šio kūrinio neištiktų kriminalinio idiotiškumo lygį pasiekę „Lolitos“ tyrinėjimai. V. Nabokovo talento gerbėjai ragina D. Nabokovą susilaikyti nuo tokio žingsnio, nes šis kūrinys, anot rašytojo sūnaus, „nuostabus, gyvybingas, savo turiniu radikaliausias rašytojo rankraštis – jo kūrybos kvintesencija“. Kembridžo „pornobiblioteka“. „The Daily Telegraph“ pranešė, kad atskleista Kembridžo „pornobibliotekos“ paslaptis, kuri jaudino ne vieną šios prestižinės mokslo įstaigos studentų kartą: neva pornografija saugoma 17 aukštų bibliotekos bokšte. Šiame 1934 m. pastatytame bokšte buvo rasti tik kuklūs karalienės Viktorijos laikų meilės etiketo aprašymai. Ir nieko pikantiškesnio.
Keistas suaktyvėjimas – pastaruoju metu pasirodė net dviejų romanų nauji vertimai, nors ankstesniųjų vertimų negalima pavadinti nei senais, nei prastais. Vienas recenzentas netgi sveikino „Eridano“ leidyklą, kad ji pirmoji išleido lietuviškai naujosios Nobelio premijos laureatės knygą. Iš tikrųjų anksčiau lietuviškai buvo išleisti jau trys Elfriedės Jelinek romanai, tarp jų ir „Pianistė“. Bet naujajame „Pianistės“ leidinyje apie tai – nė žodžio. Nė žodžio ir apie tai, kad čia antras šio romano vertimas. Girdėjau netgi nuomonę, kad leidykla nežinojo, jog romanas jau išverstas. Pakankamai juokinga, bet iki tokio žioplumo vis dėlto gal nenusirista, o ir originalo autoriaus teisės, regis, įsigytos. Būtų įdomu palyginti tuos du vertimus, bet dabar žvilgterėkime į kitą vertimų porą. Naujajame Vladimiro Nabokovo „Lolitos“ vertime irgi nė žodžio, kad tai jau antras vertimas. 1990 m. „Vaga“ išleido Sigitos Papečkienės vertimą. (Beje, ir Jelinek, ir Nabokovo antrojo vertimo ėmėsi, regis, mažiau patyrusios vertėjos.) Nemaloniai nustebti tenka jau atsivertus titulinį puslapį: kaip ir pirmą kartą, vėl versta iš rusų kalbos. Jeigu ir vertėjo antrą kartą versti „Lolitą“, tai tik iš anglų. Tiesą sakant, ir pirmą kartą derėjo versti iš anglų kalbos. Apie tai jau rašiau knygai pasirodžius prieš 15 metų („Š. A.“, 1990.XII.26), tad čia šį tą pakartosiu.
Jis turėjo būti sudegintas, bet niekas neišdrįso to padaryti. Nebaigtas Vladimiro Nabokovo romanas „Lauros originalas“ visgi išvydo dienos šviesą, rašo Didžiosios Britanijos transliuotojo BBC naujienų svetainė. Praėjusią savaitę Didžiosios Britanijos leidybos namai „Penguin“ pristatė paskutinį nebaigtą V.Nabokovo romaną „Lauros originalas“, išleistą anglų kalba. Vertimas į rusų kalbą pasirodys gruodžio 1-ąją. „Būna akimirkų, kai pagalvoju, kad galbūt reikėjo įvykdyti tėvo norą ir sunaikinti romaną, - prieš metus sakė V.Nabokovo sūnus Dmitrijus. - Bet vėliau susimąstau, kad tokiu atveju niekas jo neišvystų. Tai buvo labai sunkus pasirinkimas.“ V.Nabokovas rašė „Lauros originalą“ paskutiniais gyvenimo metais. Rašytojas tuo metu gyveno Šveicarijos viešbutyje „Montreux“. 1975 m., būdamas 76-erių, kalnuose gaudydamas drugelius savo kolekcijai jis pargriuvo ir patyrė traumą. Rašytojas nesugebėjo atsigauti po nelaimingo įvykio, nes buvo fiziškai ir morališkai išsekęs. V.Nabokovo biografas Brianas Boydas pasakoja, kad išėjęs iš ligoninės jis nepaleido plunksnos iš rankų, stengdamasis aplenkti mirtį. Rašytojas kūrė naują romaną ir iš žmonos Veros išpešė pažadą sunaikinti veikalą, jeigu jis nespės jo užbaigti. 1977 m. V.Nabokovas mirė. Žmonai nekilo ranka įvykdyti vyrui duotą pažadą, nes tokio pat likimo per plauką išvengė garsiausias jo veikalas „Lolita“. Publikuoti „Lauros originalo“ ji irgi nesiryžo.
Gintaras Beresnevičius, gyvendamas tarp mūsų, egzistavo tarytum trijuose asmenyse ar matmenyse: knygoje, visuomenėje ir draugų rate. Visur kiek kitoks ir kartu vientisas; trys pasauliai ir vienas veidas, unikalus sielos eidos, – visi šie jo aktyvaus gyvenimo aspektai papildė vienas kitą ir formavo monumentalios asmenybės įvaizdį. Dabar jis bendraus su mūsų pasauliu ilgiausiai išliekančiu savo pavidalu – knygoje įkūnyta mintimi. G. Beresnevičius ypatingas minties universalumu ir sinkretišku mąstymu: jo idėjos tarytum neturi ribų, nėra uždarytos konkretaus mokslo srityje, – jos lanksčiai adaptuojamos, ekstrapoliuojamos, permetamos, regis, į visas žmogaus intelektualinės ir kultūrinės veiklos sferas, jos auga viena iš kitos ir yra gyvai susijusios – kaip postmodernizmo įvardyta rhisoma, kaip šakniavaisis, kaip pradžios ir pabaigos neturintis vijoklis. G. Beresnevičiaus konceptuali mintis yra tarytum visraktis, kuriuo autorius sėkmingai atrakinėja visas mūsų kultūrinio gyvenimo prieigas ir parodo mums, kas vyksta už profanams nevarstomų durų. Tokio minties instrumentinio universalumo pagrindas – mitologinės struktūros ir archetipai, autoriaus sąmonėje tampantys universaliu kodu, kuriuo jis išmoningai iššifruoja archajinio žmogaus mentalitetą, lygiai taip pat sėkmingai reflektuoja šiuolaikinius visuomenės gyvenimo, kūrybos ir net tarptautinės politikos reiškinius.
