Moteris saugojo jį… Ji saugojo jo gyvenimą. Pajutusi menkiausią pavojaus galimybę, ji meldė Dangų: “Jei jis dabar kelyje, jei jo tyko bėda, tegul jis bus saugomas mano meilės, tegul bus pakeista pikta lemtis, tegul jam viskas bus gerai…“ Ir bėda pasitraukdavo, įveikta mylinčios moters maldos jėga. Ji saugojo jo svajones, įkvėpdavo jį: “Nepamiršk savo svajonių, ... Skaityti toliau
Daina Lietuvių Tautos Gyvenime yra visur ir visada esanti palydovė. Nėra svarbesnių Darbo sričių ar Gyvenimo momentų, kurie būtų pergyvenami be Dainos. Lietuvių Daina nėra tai koks koncertinis dalykas, kurį vieni gali dainuoti, o kiti klausytis. Lietuvių Daina yra dainuojama visų, nes ji yra Lietuvių Sielos reiškimosi skvarma (forma). Dėl to Lietuvių Dainos nėra vien ... Skaityti toliau
Kiekviena Tauta dėkoja savaip. Anglosaksų Kultūroje, dėkojant yra pranešama tik tiek, kad apie tave pagalvoju: danke, thank you. Prancūzai sako merci ir tai yra prekybinė, merkantilizmo sąvoka, suprask – esu tau skolingas. Mes sakome „Ačiū“, o pagal Vydūną tai yra jo girdėtas senasis „atjaučiu“ (..."minėtinas dėkui. Jis girdėtas lenkams kalbant, bet lenkai jį pasiėmė iš ... Skaityti toliau
Valgymo kultūrai kol kas Lietuvoje neskiriama jokio dėmesio. Tuo galite įsitikinti Lietuvos vyriausybės, Seimo valgyklose, stebėdami, kaip nelabai gražiai valgo valdžios žmonės. Bėda dar yra ir tame, kad jie patys nežino, jog taip yra. Ką tada kalbėti apie valgymo kultūrą, stalo etiketą, užstalės protokolą, gražias valgymo ir gėrimo manieras? Šių dalykų niekas nemokė ir nemoko, ... Skaityti toliau
Vedose aprašytos 6 Vyro pareigos Žmonai: 1. Aprūpinti ir išlaikyti; 2. Dovanoti/pirkti rūbus ir papuošalus ir mokėti juos tinkamai pateikti, t.y. suteikti visas galimybes Žmonai visuomet būti patraukliai; 3. Ginti ir saugoti; 4. Mokyti savo Žmoną, teikti jai dvasines žinias; 5. Nuolat apdovanoti ją pasitikėjimu, Meile ir švelniais žodžiais; 6. Niekada jos neliūdinti ir neskriausti. ... Skaityti toliau
Lietuvių tarpe užgimė nauja tradicija/ritualas - visuotinė malda Tiesai. Visi Mes esame skirtingų pažiūrų, pasaulėžiūrų ir vertiname pasaulį įvairiai. Kiekvienas iš mūsų turi savo Tiesą. Tačiau kai susieina būrys Lietuvių, visi jie tampa vieningi, nes yra vienos Tautos, vienos Žmonijos Šeimos atstovai. Taigi, susirinkę draugėn, susiimkime rankomis ratu ir kiekvienas minutę skirkime pasimelsti savo Dievui ar ... Skaityti toliau
"Sutartinėje dera kažkoks labai labai senoviškas mąstymas, kada gražumas buvo tarsi "sudaužti" skirtingus balsus. Visos sutartinės pasižymi labai tobula forma, ten tikrai galima visaip matematiškai skaičiuoti, dėlioti. Visa tai rodo tobulą struktūrą, tam tikrą dvinarystę. Čia vėlgi galimi visokiausi ryšiai su Rytų estetika: dvi šalimai esančios tonacijos tarsi sudaro priešpriešą viena kitai, tai galima jungti su ... Skaityti toliau
Paprastai etnologijoje pagrindinė tyrimo priemonė yra papročiai ir tradicijos. Kalba laikoma pagalbine. Bet labai gali būti, kad su lietuvių kalba yra kitaip – kalba, žodis gali tapti etnologijos ir netgi platesne prasme pasaulėžiūros instrumentu. Neabejotinas lietuvių (baltų) kalbų archajiškumas leidžia savaip spręsti garso ir prasmės santykio žodyje mįslę. Gali būti, kad rašto atsiradimas (kuris, aišku, yra civilizacijos pasiekimas) kartu yra ir kultūros nuosmukis špengleriškąja prasme, kai buvo prarasta garso ir prasmės dermė (Babelio bokšto katastrofa). Pačios seniausios kultūros (pavyzdžiui, Indija) nepasitiki raštu ir tęstinumui užtikrinti laikosi sakytinės tradicijos, garso kultūros.
Gal iš tiesų branduolinėse, "motininėse" kiekvienos kalbinės šeimos kalbose, dar tebesančiose "porojinės" būklės, iki Babelio katastrofos, garsas turi prasmę, o prasmė – savą garsą? Jei taip, tai lietuvių kalba būtų pirmoji pretendentė tarp ide. kalbų. Labai gali būti, kad mūsų kalboje garsas reiškia, o prasmė girdisi, tik šito jau nebežinome ir nebemokame. Gali būti, kad mūsų kalboje glūdi "paslaptis minties, įkūnytos garso materijoje" (R. Jakobson).
Literatūroje randame aprašytus XIX amžiuje tokius Šiaurės Žemaitijos bajorų (o teisingiau Kėkliuose) Šventųjų Velykų papročius: Sulaukus sekmadienio ryto, apie bažnyčią eidavo Prisikėlimo procesija, kurioje grodavo kaimo muzikantai. Priešinga kryptimi seniau dažnai eidavo triukšmingi persirengėliai („žydai“), trukdydami procesijai ir už tai gaudavo gerai į kailį ir per „kramę“, o kad mažiau skaudėtų būdavo šiaudines arba pakulų kupras pasidarę, pakulų prikimštas kepures užsidėję. Šį sekmadienį žemaičiai nešdavosi į bažnyčią Velykų pyragus – bobas pašventinimui.
Esõs arba Doros, vidinė Kultūra. Tokios Kultūros neturi didingų pastatų, rūmų, piramidžių, šventyklų, ir kitų formos dalykų – tai vadinamosios pagrindo, pamato Kultūros. Dorinis pamatas ir sąlygojo mūsų išlikimą. Tai pati Kalba liudija. Atsiverskit mūsų Didįjį Žodyną, suraskit žodžius su šaknimi skaist- – jų ten yra virš šimto! Akivaizdu, kad skaistumo sąvoka buvo gana reikšminga. ... Skaityti toliau
Herodotas savo veikale „Istorija“ rašė: „Jei kas nors leistų Žmonėms iš visų papročių išsirinkti geriausius ir gražiausius, tai kiekvienas, susipažinęs su jais, pasirinktų savuosius“. Žmogaus Gyvenimas yra tampriai susiję su aplinka, kurioje jis gyvena: supanti Gamta, klimatas stipriai įtakoja Žmogaus elgseną ir ją formuoja. Kiekvieno Žmogaus Gyvenimas turi ritmą, kurį apsprendžia Gamtos ritmas: susipynę Gamtos ... Skaityti toliau
