Lietuvių Kalbos slėpiniai. Priebalsių prasmės ir reikšmės
Paprastai etnologijoje pagrindinė tyrimo priemonė yra papročiai ir tradicijos. Kalba laikoma pagalbine. Bet labai gali būti, kad su lietuvių kalba yra kitaip – kalba, žodis gali tapti etnologijos ir netgi platesne prasme pasaulėžiūros instrumentu. Neabejotinas lietuvių (baltų) kalbų archajiškumas leidžia savaip spręsti garso ir prasmės santykio žodyje mįslę. Gali būti, kad rašto atsiradimas (kuris, aišku, yra civilizacijos pasiekimas) kartu yra ir kultūros nuosmukis špengleriškąja prasme, kai buvo prarasta garso ir prasmės dermė (Babelio bokšto katastrofa). Pačios seniausios kultūros (pavyzdžiui, Indija) nepasitiki raštu ir tęstinumui užtikrinti laikosi sakytinės tradicijos, garso kultūros.
Gal iš tiesų branduolinėse, "motininėse" kiekvienos kalbinės šeimos kalbose, dar tebesančiose "porojinės" būklės, iki Babelio katastrofos, garsas turi prasmę, o prasmė – savą garsą? Jei taip, tai lietuvių kalba būtų pirmoji pretendentė tarp ide. kalbų. Labai gali būti, kad mūsų kalboje garsas reiškia, o prasmė girdisi, tik šito jau nebežinome ir nebemokame. Gali būti, kad mūsų kalboje glūdi "paslaptis minties, įkūnytos garso materijoje" (R. Jakobson).
