Išskirtinis Lietuvių Kalbos bruožas - Pasaulio apibūdinimas maloninėmis-mažybinėmis sąvokomis

Love nature.jpg

Kalbėdami kasdienybėje savaja Lietuvių Kalba, net nepagalvojame, kad tebeišreiškiame senosios Baltų visuomenės poreikį maloniai apibūdinti aplinkinius daiktus, artimus Žmones pakviesti simpatiškais kreipiniais. Tai darome naudodamiesi mažybinėmis Mūsų Kalbos daiktavardžių formomis. Gatvėje staiga užkluptas praeivis net negali pasakyti Žodžio, neturinčio maloninės formos. Mes, tyrinėtojai, taip pat užtrunkame, kol pasakome vieną ar kitą tokį daiktavardį. Pvz.: Dangus, ... Skaityti toliau

Antanas Maceina apie Lietuvių Kalbos metafiziškumą

Antanas Maceina.LHC311.jpg

Būdama indoeuropiečių Kalbų Šeimos narė, Lietuvių Kalba kitų Europos Kalbų atžvilgiu nevykdo, be abejo, tokios skirtingos Pasaulio interpretacijos, kaip semitų-chamitų ar Uralo-Altajaus Tautų Kalbos. Vis dėlto ir joje esama tam tikro „regėjimo kampo“, kuris kitų Kalbų Žmonėms vargu ar įmanomas suprasti. Sakysime, Lietuvių Kalbos veiksmažodžio 3-iasis asmuo visuose vientisiniuose laikuose turi tą pačią lytį tiek ... Skaityti toliau

Sumanymas "Šventi Lietuviui Žodžiai"

Books with rose.jpg

Tautos mastu pradedamas naujas sumanymas "Šventi Lietuviui Žodžiai". Šio sumanymo tikslas - surinkti ir nustatyti Tautos pamatines vertybes, susitarti dėl jų, ką mes laikome svarbiausiu savo, Šeimos bei Tautos gyvenime. Tas vertybes įkūnijantys Žodžiai turėtų būti rašomi iš DIDŽIOSIOS raidės. Šie žodžiai atspindės Lietuvių pasaulėžiūrą, pasaulėjautą, vertybes ir principus. Nes tai, kas rašoma iš didžiosios ... Skaityti toliau

Prūsų Kalba - archajiškiausia indoeuropiečių Kalba

Prusijos zemelapis.jpg

Prūsų Kalba – pusiau gyva. Pasak kalbininko, baltisto, VDU Letonikos centro vadovo profesoriaus Alvydo Butkaus, būtent Prūsų Kalba „yra arčiausiai prokalbės. Jei Prūsų Kalba būtų gyva, jai tektų archajiškiausios indoeuropiečių Kalbos laurai. Dabar jie tenka Lietuvių Kalbai. Ji yra archajiškiausia iš visų gyvų indoeuropiečių Kalbų. Tačiau 6 puslapiai prūsiško teksto pirmuose dviejuose katekizmuose ir 54 ... Skaityti toliau

Priebalsių ir balsių, esmės ir formos, garso ir prasmės Darna Lietuvių senkalbėje

Lietuviu kalba 1.png

Apie priebalsius esame svarstę kaip apie formos, skvarmõs atstovus lietuvškajame Žodyje; bandėme įspėti, ką jie ar jų tarpusavio sąveika reiškia. O ką reiškia balsė? Slėpinys ir yra, kad balsė nieko nereiškia. Balsės yra grynas garsas. Balsės paskirtis visai kita – suteikti Gyvybę, esmę, pagaliau emociją Žodžio konstrukcijai, Žodžio skeletui. Priebalsiai yra griaučiai, balsės – tai, kas griaučius paverčia gyva būtybe. Vien priebalsinė konstrukcija yra ... Skaityti toliau

Lietuvių Kalbos slėpiniai. Priebalsių prasmės ir reikšmės

Lietuviu kalba.png

Paprastai etnologijoje pagrindinė tyrimo priemonė yra papročiai ir tradicijos. Kalba laikoma pagalbine. Bet labai gali būti, kad su lietuvių kalba yra kitaip – kalba, žodis gali tapti etnologijos ir netgi platesne prasme pasaulėžiūros instrumentu. Neabejotinas lietuvių (baltų) kalbų archajiškumas leidžia savaip spręsti garso ir prasmės santykio žodyje mįslę. Gali būti, kad rašto atsiradimas (kuris, aišku, yra civilizacijos pasiekimas) kartu yra ir kultūros nuosmukis špengleriškąja prasme, kai buvo prarasta garso ir prasmės dermė (Babelio bokšto katastrofa). Pačios seniausios kultūros (pavyzdžiui, Indija) nepasitiki raštu ir tęstinumui užtikrinti laikosi sakytinės tradicijos, garso kultūros.
Gal iš tiesų branduolinėse, "motininėse" kiekvienos kalbinės šeimos kalbose, dar tebesančiose "porojinės" būklės, iki Babelio katastrofos, garsas turi prasmę, o prasmė – savą garsą? Jei taip, tai lietuvių kalba būtų pirmoji pretendentė tarp ide. kalbų. Labai gali būti, kad mūsų kalboje garsas reiškia, o prasmė girdisi, tik šito jau nebežinome ir nebemokame. Gali būti, kad mūsų kalboje glūdi "paslaptis minties, įkūnytos garso materijoje" (R. Jakobson).

Lietuviai - Doros, Skaistos ir Esos Kultūros Žmonės

Young blonde student looking bored writing 23 2148511048.jpg

Esõs arba Doros, vidinė Kultūra. Tokios Kultūros neturi didingų pastatų, rūmų, piramidžių, šventyklų, ir kitų formos dalykų – tai vadinamosios pagrindo, pamato Kultūros. Dorinis pamatas ir sąlygojo mūsų išlikimą. Tai pati Kalba liudija. Atsiverskit mūsų Didįjį Žodyną, suraskit žodžius su šaknimi skaist- – jų ten yra virš šimto! Akivaizdu, kad skaistumo sąvoka buvo gana reikšminga. ... Skaityti toliau

Indoeuropiečiai ir jų prokalbė

Indoeuropieciai ir ju prokalbe life tree gyvybes medis.jpg

Prieš šešetą–aštuonetą tūkstančių metų dar nebuvo nei Lietuvių, nei Latvių, nei rusų, nei lenkų, nei vokiečių, nei daugelio kitų Tautų. Tuomet egzistavo indoeuropiečių protautė, iš kurios ilgainiui atsirado daugelis dabartinių Europos ir Azijos Tautų, priklausančių gausiai indoeuropiečių Šeimai ir sudarančių dabar kone pusę visos Žmonijos. Jeigu senų senovėje buvo indoeuropiečių protautė, tai, savaime suprantama, turėjo ... Skaityti toliau

Barbarizmai ir hibridai

Raides.jpg

Barbarizmai – tai nevartotini svetimi žodžiai, kuriems randame savų pakaitų. Šis terminas yra padarytas iš žodžio barbaras „svetimšalis; griovėjas; tamsuolis“. „Kalbos praktikos patarimai“ barbarizmus žymi n. svet., t. y. neteiktina (nevartotina) svetimybė. Trumpai barbarizmą vadinti svetimybe nelabai tinka, nes dalį svetimybių (svetimos leksikos) esame įteisinę ir vartojame. Barbarizmų šaltiniai. Barbarizmai į lietuvių kalbą seniau veržėsi per suslavėjusius dvarus, lenkų kalbos veikiamą bažnyčią, bet daug jų kadaise ir dabar paimti tiesiogiai bendraujant su kitakalbiais, ypač kaimynais slavais ar germanais, o naujausiais laikais jų gausiai imama iš anglų kalbos - tiek sakytinės, tiek rašytinės. Daugiausia barbarizmų yra atėję iš kaimynų slavų – iš baltarusių: gadynė (= laikas, metas, laikotarpis, epocha); iš lenkų: kolioti (= plūsti, keikti, koneveikti), plėmas (= dėmė). Yra imta taip pat iš rusų kalbos, ypač naujesniais laikais – sovietmečiu: kurtkė (= striukė), nakleika (= lipdukas), univermagas (= universalinė parduotuvė), skladas (= sandėlis, sandėliukas); ukolas (= dūris, injekcija). Neretai neaišku, iš kurios slavų kalbos toks žodis imtas, nes keliose jis tas pats: kralikas (= triušis), bagotas (= turtingas). Dalis barbarizmų yra iš germanų kalbų: biškį arba biskį (= truputį, mažumėlę, šiek tiek), liuosas (= laisvas), balkis (= sija), žiurstas (= prijuostė), buterbrodas (= sumuštinis, sviestainis), jo (= taip). Viena kita germanybė galbūt atėjo per slavus: špricas (= švirkštas), zelcas (= slėgtainis).