Lietuvos istorija

Priekulė: istorijos ir gamtos lopšys Minijos pakrantėje – nuo senovės kaimo iki atgimstančio miesto su dvarais ir muziejais

autorius

Priekulė, nedidelis, bet jaukus miestas Klaipėdos rajone, įsikūręs vaizdingame Minijos upės slėnyje, yra viena iš tų vietų Lietuvoje, kurioje persipina gili istorija, turtingas kultūrinis paveldas ir nuostabi gamta. Nors ir nedidelė, Priekulė gali pasigirti įdomiomis vietomis, kurias verta aplankyti, ir intriguojančia praeitimi, bylojančia apie krašto raidą nuo seniausių laikų. Priekulės istorijos vingiai: Nuo ledynmečio iki ... Skaityti toliau

Kaip atrode Perkūno šventykla Vilniuje?

autorius

A.H.Kirkoras rašo, kad Perkūno šventykla buvo 150 aršinų (1 aršinas – 0,7 m) ilgio, 100 aršinų pločio ir 15 aršinų aukščio. Ji buvo be stogo, įėjimas – iš vakarų pusės (kaip ir dabar į katedrą). Šalia jos augo ąžuolas, po kuriuo stovėjo Perkūno stabas. O pačioje šventykloje virš sienos (knygoje nenurodoma, viršum kurios) buvo įrengta 16 aršinų ilgio galerija. Ten, galerijoje, buvo pagrindinis altorius, arba aukojimo vieta, – 9 aršinų pločio ir 3 aršinų aukščio. To altoriaus link vedė 12 laiptų (kiekvienas iš jų – pusės aršino aukščio ir 3 aršinų pločio). Laiptai buvo ir žemdirbystės kalendorius – ant jų buvo sužymėti visi Mėnulio ciklai.

Perkūno šventykla Vilniuje

autorius

Sukryžiuotų rankų šventykloje yra pakyla, t. y. platforma. Ant jos degė Amžinoji ugnis, nes kažin ar ugnis buvo kūrenama aukuro viduje: iš išorės nesimato, o viduje būtų per karšta. Vilniuje panaši į ją buvo Jupiterio Griausmavaldžio, arba Perkūno, šventykla. Ten, istoriko T. Narbuto duomenimis, ant aukštojo aukuro kai kuriomis šventosiomis dienomis būdavo deginamos gyvulių aukos, jame visuomet degdavo amžinoji ugnis, prižiūrima specialiai tam priskirtų žynių. Aukuro viduryje taip sumaniai padaryta įduba, kad jokia liūtis, sniegas ar vėjas negalėdavo užgesinti ugnies; priešingai, tokiais atvejais liepsnos kildavo dar aukščiau; tikriausiai dėl degių medžiagų. To aukuro viduje buvo kambarėlių aukojimo indams ir kitiems daiktams laikyti.

Apie ką byloja Lietuvos herbas?

autorius

Heraldika yra istorinė disciplina, tirianti herbus, jų atsiradimo ir vystymosi istoriją, herbų sudarymo principus ir kanonus, aprašanti heraldikos taisykles, herbų simboliką, spalvinius ir kompozicinus sprendimus, herbų elementų prasminę ir simbolinę reikšmę. Lietuvos heraldika, kaip praktinių ir teorinių taisyklių sistema ir disciplina susiformavo jau XIII amžiuje. Vien tik parsidavę rusams sovietiniai lietuviai istorikai Lietuvos heraldiką kildina ... Skaityti toliau

Lietuvių Dainų Dvasia ir charakteris

autorius

Daina Lietuvių Tautos Gyvenime yra visur ir visada esanti palydovė. Nėra svarbesnių Darbo sričių ar Gyvenimo momentų, kurie būtų pergyvenami be Dainos. Lietuvių Daina nėra tai koks koncertinis dalykas, kurį vieni gali dainuoti, o kiti klausytis. Lietuvių Daina yra dainuojama visų, nes ji yra Lietuvių Sielos reiškimosi skvarma (forma). Dėl to Lietuvių Dainos nėra vien ... Skaityti toliau

Baltų ir slavų Kultūrų sankirtos

autorius

Višta ar kiaušinis, Baltai ar slavai? Iš vadinamosios indoeuropiečių prokalbės išsirito tiek Baltai, tiek slavai, tiek germanai. Tačiau Baltų – slavų Kalbų problematika yra išskirtinė, sako profesorius R. Eckertas. Kas atsirado pirmiau – Baltai ar slavai? Pasak profesoriaus, yra įvairių teorijų, yra mitų ir legendų. Augustas Šleicheris XIX amžiuje sukūrė prokalbių teoriją, kurioje buvo teigiama, ... Skaityti toliau

Pradmenų civilizacija

autorius

Civilizacija, kuriai Mes priklausome, nėra miestų, metropolių, mūro anei rašto civilizacija. Ir vis dėlto ji turi visus civilizacijos požymius. Tačiau ji grindžia save kitais pagrindais. Betarpiškas stichijų ir pirminių elementų suvaldymas, tai jos esmė. Ir natūros, Gamtos daiktų bei elementų panaudojimas civilizacijos statybai. Tai stichijų civilizacija. Ne gamtinis būvis, kuriame stichijos ir daiktai, žvėrys ir priešai užgriūva kaip neišvengiama duotybė ir gentis išgyvena reaguodama, priešindamasi, ieškodama nišos, prieglobsčio Girioje, medžioklėje, ar stepėje, nomadinėje gyvulininkystėje. Ar žemdirbystėje – ten, kur yra irigacija ar derlingą dumblą kasmet nešantys potvyniai. Mes darėme kitaip. Mes iš Gamtos elementų kūrėme civilizacines plytas. Tai ekologiška civilizacija, jeigu norime. Jos plytos buvo Medis, jos cementas samanos ir Žemė ir smėlis. Tai ką nors reiškia? Taip. Nes ji buvo pakilusi virš Gamtos tiek, kad galėjo racionaliai ir drauge meditatyviai (Rūpintojėlis) naudoti ją kaip pagrindą Kultūrai kurti. Kultūra, paremta meditatyviniu pradu, primenanti japonų šintoizmą, ir savo pagrindo Gyvybei ir plėtrai pagimdžiusi aktyvaus kario idealą (samurajus, Vytis). Mes tą aptarsime. Bet prieš tai apie civilizaciją kaip tokią.

Simonas Daukantas apie būdą senovės Lietuvių, kalnėnų ir žemaičių

autorius

Nuo to, ką iki šiol pasakojau, gali manyti kiekvienas, jog didžiai karingi yra buvę, drąsūs, kantrūs bei narsūs karėje žmonės, o namuose dori, malonūs ir taikūs ūkininkai, noris visados ne vien ginkluoti namie brūzdė ar kelionę keliavo, bet pačiose suvodbose ginkluoti linksminos, pavojaus nevengė, tardami: "Nuo vilko bėgęs, mešką sutiksi", kaipogi ne vien reikėjo saugotis ... Skaityti toliau

Lietuvių chartija

autorius

Lietuvių chartija – Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto 1949 m. birželio 14 d. parengtas ir leidinyje „Pasaulio lietuvių bendruomenė“ 1949 m. Augsburge paskelbtas dokumentas, išreiškiantis Lietuvių išeivijos tautinio solidarumo principus. Lietuvių chartija sumanyta Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto komisijai, kurią sudarė Domas Krivickas, Kipras Bielinis, Petras Karvelis, Vytautas Vaitiekūnas ir Mečys Valiukėnas1948 m. kuriant Pasaulio Lietuvių bendruomenę – Lietuvių chartija paskelbta kartu su laikinaisiais Pasaulio Lietuvių bendruomenės nuostatais. Lietuvių Charta LIETUVIŲ TAUTA, užsigrūdinusi amžių ... Skaityti toliau

Istorija apie Lietuvos užjūrio kolonijas

autorius

Kalbėdami apie užjūrio kolonijas, turtus nešusias turtingiausiomis tapusioms Europos Valstybėms, užmirštame, kad šalia Ispanijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ar Olandijos visada galima paminėti ir Lietuvą. Jeigu kada dar kartą skaitysite Danieliaus Defo aprašytus Robinzono Kruzo nuotykius negyvenamoje saloje, tai atminkite, kad realus minėtos salos prototipas kolonizavimo amžiais buvo tiesiogiai susijęs su Abiejų Tautų Respublika (ATR) ir ... Skaityti toliau

Prūsų Kalba - archajiškiausia indoeuropiečių Kalba

autorius

Prūsų Kalba – pusiau gyva. Pasak kalbininko, baltisto, VDU Letonikos centro vadovo profesoriaus Alvydo Butkaus, būtent Prūsų Kalba „yra arčiausiai prokalbės. Jei Prūsų Kalba būtų gyva, jai tektų archajiškiausios indoeuropiečių Kalbos laurai. Dabar jie tenka Lietuvių Kalbai. Ji yra archajiškiausia iš visų gyvų indoeuropiečių Kalbų. Tačiau 6 puslapiai prūsiško teksto pirmuose dviejuose katekizmuose ir 54 ... Skaityti toliau

1 2