Pernai balandžio pradžioje buvau Žemės ir miškų ūkio parodoje prie Kauno Žemės ūkio universiteto, apvaikščiojau visą parodą, įdėmiai susipažinau su žemės ūkio gėrybėmis ir skaudama širdimi privalau pasakyti, kad parodoje neradau natūralių su raugu kildintos tešlos kepinių: duonos, ragaišių, pyragų, bandų, bandelių, baronkų, neradau ir natūralių tikrų pieno produktų. O iš visų parduodamų mėsos gaminių niekur neradau natūralių lietuviškos kiaulienos mėsos gaminių: kumpių, dešrų, palendricų, nugarinių, lašinių ir kitokių rūkytų, vytintų, sūdytų, virtų, keptų gaminių. Viskas, kas buvo parduodama, buvo pagaminta iš lenkiškai amerikoniškos arba daniškos kiaulienos ne pagal lietuviško kulinarinio paveldo, o pagal tas receptūras, kurios tinka tik didiesiems prekybos centrams, t.y. - smarkiai chemizuoti: konservuoti, prišvirkšti cheminių ingredientų, maišomi su genetiškai modifikuotais baltyminiais priedais, cheminiais spalvikliais ir kvapikliais. Netgi vienintelė ir išgirtoji Ekoagros ženklais atžymėta Audronės Žilienės įmonė, įsikūrusi Raseinių rajono Algimantų kaime, parodoje prekiavo chemizuotais tirpalais, prišvirkštais ir šių dienų greitųjų technologijų "rūkytais" mėsos gaminiais, skirtais didžiųjų prekybos tinklų realizacijai. Kažin, ar jaučia gėdą vyriausybė ir ypač žemės ūkio "valdininkai", kai šiandien lietuviai, gyvenantys Lenkijoje, jau pradėjo gaminti kindziulį ir jį užregistravo kaip lenkišką kulinarinį paveldą.
