Tauta

Vasario 16-ąją buvo sukurta Basanavičiaus Lietuva – moderni nacionalinė valstybė, atitinkanti laikmečio principus ir suteikusi galimybę Lietuvių tautai pačiai tvarkyti savo gyvenimą ir skleistis tautos kultūrai ir kūrybinėms jėgoms. Tai buvo lemtingas pasirinkimas, kurio metu atmestos beviltiškai pasenusios ATR atkūrimo vizijos – pačioje Lenkijoje, nors Pilsudskis kaip ir daug Lietuvos bajorų dar jautė nostalgiją ATR, dauguma visuomenės ir politikų jau turėjo susiformavusią modernią tautinę sąmonę ir Lietuvą įsivaizdavo nebent kaip Lenkijos valdas, bet ne kaip senųjų laikų konfederacijos atkūrimą. Tai buvo labai teisingas ir lietuvių tautai išlikti leidęs pasirinkimas, kurio šiandien be reikalo ir gėdingai gailisi dalis Lietuvos istorikų. Man asmeniškai Vasario 16-oji yra įvykis, lėmęs galimybę būti lietuviu, egzistuoti ne vergiškai, bet politiškai, kartu su kitais priimti sprendimus dėl savo likimo ir neišnykti kitos didesnės tautos katile. Už tai, kad apskritai egzistuojame, esame dėkingi visų pirma Lietuvos Nepriklausomynės Akto signatarams. Tautiškumas yra tautos unikalūs bruožai, tai, kuo tauta pasireiškia. Sakyčiau, yra trys keturios principinės priežastys, kodėl būtinas tautiškumas. Pirma, jis suteikia žmogui prie objektyvios tikrovės (kalbos, tradicijos, teritorijos) jį rišantį ir pastovų tapatumą. Tai labai svarbu šiais laikais, kai vis stipriau diegiamas įsitikinimas, kad žmogus visiškai kuria pats save, renkasi tėvus, kalbą, pasaulėvaizdį, kultūrą. Paprastai sakant, tautiškumas išsaugo žmogų tikrovėje.

Pastebėtina, kaip viešojoje erdvėje sąvoka „nacija“ iš pozityvaus vertinimo palaipsniui mėginama keisti į atgyvenusią sąvoką. Tokie procesai šiandien vyksta Vakarų Europoje ir jie yra planingai transplantuojami į Europos Sąjungos (ES) rytus. Šiuos procesus lydi didėjantis valstybių suverenumo perleidimas ES centralizuotoms supranacionalinėms organizacijoms. Procesų autorių – įtakingos dalies Vakarų Europos politinio elito – mantra yra ta, kad „globalizacijos“ sąlygomis ekonominis augimas, socialinė gerovė ir taika yra garantuojamos tik tada, kai politika ir ekonomika bus toliau supranacionalizuojamos. Čia, ES Europoje, tai reiškia, kad (dar) suverenios nacionalines valstybės yra palyginus mažo skaičiaus politinę įtaką gavusių žmonių verčiamos vis labiau trauktis iš politinių sprendimų centro, o valdžią perleisti supranacionalinėms institucijoms, kurių galutinis tikslas – Europoje įkurti Jungtines Europos Valstijas (JEV). Šis projektas vadinamas „elitiniu“. Aiškaus, rinkimuose ar referendumuose legitimuoto mandato jie šiam projektas neturi.

Žmogus, grįžtantis namo po užsitęsusių linksmybių, užpultas gatvėje, turi žaibiškai sutelki visą savo dėmesį ir jėgas. Nori, nenori, atėjo būtinybė gintis. Tai nėra tinkamas momentas užpultajam svarstyti ar ginantis nenukentės jo nauja striukė, kostiumas ar batai, kaip jis atrodys prieš kaimynus. Jo vienintelis tikslas yra apsisaugoti nuo grėsmės. Prieš daugiau nei 90 metų bolševikų kariuomenė įsiveržė į Lietuvos teritoriją, bandydama užgniaužti besikuriančią nepriklausomą valstybę. Keliasdešimt tūkstančių paprastų valstiečių, rizikuodami gyvybe stojo ginti valstybę ir sėkmingai išvijo priešą iš šalies. Kautynių metu bendražmogiški svarstymai netemdė gynėjų protų. Kai priešas puolė, jokie krikščioniški jausmai negalėjo apriboti kovos veiksmų, nesvarbu, kad kovojantys bolševikai irgi buvo žmonės su įgimta teise gyventi. Jei lietuviai kariai nebūtų šaudę į priešą, bolševikai būtų pajungę lietuvių tautą tarptautinio proletariato revoliucijos tikslams. Lietuvoje kruvina “tarybinė saulė” būtų patekėjusi 20 metų anksčiau.

Taikiai eisenai kelią pastojo sustiprintas policijos būrys. Iš eisenos atsiskyrė viena demonstrantų eilė ir ėmė artintis prie jų. Vikriai darbuodamiesi lazdomis, policininkai tiesiogine prasme nukirto visą žmonių liniją ant žemės. Iki vieno. Iš eisenos atsiskyrė antra linija, paskui trečia, paskui ketvirta... Atrodė, tai niekada nesibaigs. Vyrai ir moterys išdidžiai tylėdami ėjo į policininkų sieną nė nebandydami priešintis. Juos pasitinkančios medinės lazdos buvo apkaustytos geležimi ir skirtos mušti žmonėms. Ir užmušti. Pakirsti lazdų smūgių, žmonės susmukdavo, griuvo į šalis tarytum kruvini kėgliai, ir juos vėl pakeisdavo kiti. Žmonės sąmoningai ėjo į mirtį. Neišsigąskite, tai dar ne Lietuva. Tai pasakojimas apie 1930 metų kolonijinę Indiją, mažas pilietinio nepaklusnumo epizodas ilgoje šalies kovoje už nepriklausomybę. Morališkai aukščiausia pasipriešinimo nepasipriešinimu forma apibrėžiama sanskrito žodžiu satjagracha, reiškiančiu tiesos siekimą, atkaklumą tiesoje (t.y. atkaklumą, įsitikinus savo teisumu). Tai taikus sukilimas, nesutaikoma kova be įniršio, be šaudymo, be teroro, kai žmonės naudojasi vieninteliu ginklu – savo gyvybe.