Konkretaus krikščioniškos meilės apibrėzimo nėra. Kiekvienas ją galime įsivaizduoti skirtingai. Ją galime sieti su krikščionybe bei iš krikščionybės kilusiomis būdo savybėmis. Krikščioniška meilė yra meilė kupina nuoširdumo, pasiaukojimo ir gailestingumo. Taip pat reikia atsiminti, kad tikra meilė yra ne tam, kad iš jos ko nors pasipelnytume ar gautume, bet priešingai, tam, kad ji suteiktų, ką nors kitiems, bei sukurtų gėrį ir grožį.
Moteris saugojo jį… Ji saugojo jo gyvenimą. Pajutusi menkiausią pavojaus galimybę, ji meldė Dangų: “Jei jis dabar kelyje, jei jo tyko bėda, tegul jis bus saugomas mano meilės, tegul bus pakeista pikta lemtis, tegul jam viskas bus gerai…“ Ir bėda pasitraukdavo, įveikta mylinčios moters maldos jėga. Ji saugojo jo svajones, įkvėpdavo jį: “Nepamiršk savo svajonių, ... Skaityti toliau
Dievas – tai apie meilę. Ir tik apie meilę. Galima daug ginčytis, diskutuoti, įrodinėti, aiškinti. Galima daug žinoti ir būti įsitikinus savo žinių teisumu. Galima vykdyti visus rašytinius įstatymus ir didžiuotis savo pareigingumu. Bet jei tu niekada nemylėjai, visa tai neturi reikšmės. Pasaulyje taip įprasta daryti sudėtingais paprastus dalykus, kad žmonės pasimetė tarp daugybės terminų ... Skaityti toliau
Meilė krikščioniškoje santuokoje nėra paprasta: ji pakylėta į aukštybes ją lydinčios Dievo meilės. Katalikų Bažnyčios Katekizme rašoma: „Santuokos sakramento malonė skirta tobulinti sutuoktinių meilei.“ Paskui priduriama: „...ir mylėti vienas kitą nežemiška, švelnia ir gilia meile.“ Toliau pabrėžiama šios sąjungos reikšmė: santuokinė meilė apima visą žmogaus esybę – kūniškumą ir instinktus, jausmų ir emocijų jėgą, dvasios ir valios troškimus; ši sąjunga tokia be galo artima, kad sutuoktiniai tampa ne tik vienu kūnu, bet ir viena širdimi bei siela. Šiuo siekiu Dievas mums ir vėl suteikia tokią didžią galimybę, kad prieš kurią nublanksta visi maži mūsų troškimai; ji į visumą sujungia visus žmogiškosios esybės elementus, kurie, kaip jau minėjome, yra pagrindas laimei pasiekti. Dieviškoji malonė siekia apimti visą žmogaus esybę: protą, valią, siekius, kūną ir sielą. Ši nepaprastai sudėtinga žmogiška savastis ir prisiima meilės ryšį. Šv. Chosemarija mokėjo mylėti kiekviena širdies skaidula ir kiekvienu sielos virptelėjimu. Jo kilni aistra buvo tokia stipri, kad kartais jam neleisdavo užmigti. Dievas jo sielą sukūrė didesnę už kitų, kad joje tilptų jo dukterys ir sūnūs, Bažnyčia ir visa žmonija. Papasakosime vieną ir daugybės nutikimų. Sykį rytą koridoriuje jis sutiko vieną savo vaikų, gydytoją, ir šis jo paklausė, ar tąnakt gerai išsimiegojęs. Užuot atsakęs, šv. Chosemarija jam patikėjo paslaptį: „Aš jus visus taip myliu, kad visada galvoju apie kurį iš savo vaikų. Myliu jus tėvo, motinos... ir močiutės širdimi! Kartais mano mintyse kyla sumaištis: nebežinau, ko turi reikalauti tėvas, ką suprasti motina ir ką leisti močiutė.“
Kas yra meilė? Keldami tokį klausimą, ieškome ne vien kokio nors bendro paaiškinimo. Norime žinoti, kaip su meile susitinkame , ką ji mums duoda. Meilei apibudinti neužtektų net kelių popieriaus lapų, net įvairiose knygose ją autoriai apibudina įvairiai.Meilė yra jausmas – švelnumas, rūpestingumas ir ilgesingas troškimas. Meilė – yra veiksmas, gerumas, labdaringumas ir įsipareigojimas, Meilė yra pažinimas – požiūrio atvirumas, bendrystės įgyvendinimas. Meilė tai stiprus intensyvus jausmas, kurie traukia žmones vienus prie kito ir skatina palaikyti santykius. Poreikis mylėti – vienas iš pačių svarbiausių žmogaus gyvenime. Viskas prasideda vaikystėje. Jei šeimoje vaikas yra mylimas, jei tarp tėvų ir vaikų susiformavo šilti ir švelnūs santykiai, yra pagrindo tikėtis, kad ateityje vaikas bus kilni asmenybė, mokanti džiaugtis gyvenimu ir dovanojanti meilę savo artimiesiems. Taigi žmogus negali gyventi be meilės. Jis liktų būtybe, nesuprantama pati sau, jo gyvenimas būtų beprasmis. Todėl meilė, pasak Jono Pauliaus II, yra pagrindinis ir vidinis kiekvieno žmogaus pašaukimas. Tikslas: apžvelgi meilę kaip dorovinnę vertybę ir santokos pagrindą.
Prisiminkime tipinį daugelio šiuolaikinių filmų siužetą. Du filmo personažai intriguojančiomis ar net kiek paslaptingomis aplinkybėmis įsimyli vienas kitą. Jų santykiai yra kupini ne tik romantinių nuotykių, bet ir įvairiausių konfliktų bei netikėtų posūkių. Neretai iškyla pavojus, jog šie santykiai nutruks visam laikui, tačiau meilė bei aistringas potraukis vienas kitam nugali viską. Siužeto atomazga dažnai būna šių įsimylėjelių vestuvės, nors dažnam filmui neprireikia ir šios „detalės“. Norėtųsi žinoti, kaip toliau sekėsi šiai naujai sukurtai šeimai, tačiau filmo kūrėjų tai dažniausiai nedomina, nebent filmo siužete įvyksta koks nors esminis posūkis – sutuoktinio mirtis arba iširę santykiai, leidžiantys vienam iš filmo herojų įsitraukti į naujus meilės nuotykius. Priežastis – akivaizdi: šeimyninis gyvenimas atrodo pernelyg paprastas ir nuspėjamas, nepakankamai sensacingas ar intriguojantis ir todėl jis negali užtikrinti aukštų reitingų tarp žiūrovų. Deja, panašūs siužetai neretai pasikartoja ir realiame gyvenime. Aistringi dviejų įsimylėjėlių santykiai, kupini susižavėjimo bei jaunatviško idealizmo, rodos, yra viskas, ko šiems žmonėms reikia. Apie tai, kiek ši meilė truks dažnai net nėra susimąstoma - svarbiausia viską patirti dabar ir čia pat. Dažnai žmonės net tuokiasi su mintimi, kad jei santuoka nepavyks, ją bus galima nutraukti.
„Meilė" (tikrasis žodis bengali kalboje „priti") yra nepaprastai saldus žodis. Kai jis ištariamas, nepaprastai saldi nuotaika apima tiek kalbėtojo, tiek klausytojo širdis. Nors tik nedaugelis gali suprasti tikrąją šio žodžio prasmę, vis tiek jis visiems patinka. Visos gyvosios esybės yra valdomos meilės. Daugelis yra pasiruošę už ją atiduoti savo gyvybes. Mylėti yra žmogaus gyvenimo esmė. Daugelis mano, jog egoistiškų troškimų pildymas yra svarbiausia jų egzistencijos prasmė, tačiau taip nėra. Vardan meilės žmogus gali paaukoti visus savo interesus. Egoizmas skatina žmogų siekti vien tik savo asmeniškos laimės ir nepriklausomybės, kai tuo tarpu meilė priverčia jį paaukoti visus savo asmeninius interesus vardan to dalyko ar asmens, kuris jam yra nepaprastai brangus. Kur įvyksta susirėmimas tarp egoizmo ir meilės, ten meilė visada laimi. Netgi jeigu egoizmas yra labai intensyvus, jis vis tiek išlieka antraeilis. Kas yra egoizmas? Egoizmas yra siekti tai, kas yra brangu pačiam. Dėl to ne be priežasties galima pasakyti, jog žmogaus gyvenimas yra vadovaujamas meilės. Meilė yra svarbiausia žmogaus gyvenimo esmė, netgi jeigu jis ir siekia patenkinti savo egoistinius norus. Materialistai ir impersonalistai siekia materialių malonumų ir išsilaisvinimo iš meilės jiems. Meilė taip pat vyrauja ir transcendentalizmo kelyje.
