Meilės diena

Gegužės 13-ąją galima vadinti lietuviškąja Valentino diena. Ši diena skirta meilės, piršlybų ir laisvės deivei – Mildai. Šią deivę mini istorikas T. Narbutas. Neatsitiktinai senovės lietuviai meilę švenčia balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje, juk tada atgimsta gamta ir gyvūnijos pasaulyje poravimosi metas, taip ir žmonės, juk viskas tarpusavyje susiję. Minėtą dieną jaunuoliai susiburdavo, tikėdavosi susirasti antrąją pusę, susipažinti, pabendrauti. Jaunuoliai lydėdavo merginas namo. Tai buvo ieškojimo metas, meilės ieškojimo. Su Mildos šventės tradicijomis siejamas gegužinių paprotys, kuomet jaunimas pirmąją žaluma suvešėjusiais berželiais nužymėdavo tam tikrą šventinę erdvę, aikštelę ir joje rengdavo vakaronę, šokius.

Milda – meilės deivė

autorius

Visų pirma, Milda nėra santuokos deivė. Ji globoja meilę tokią, kokia ji yra, visai nesvarbu, vedę žmonės ar ne. Meilė yra laisva, žmonės įsimyli nepriklausomai nuo bet kokių tabu, tradicijų, prietarų, socialinių, kultūrinių ar kitokių skirtumų. Vedybos, sutartys, ceremonijos ir visi kiti ritualai Mildai yra trečiaeilės neįdomios smulkmenos. Milda globoja vienišus žmones, kurie nori susirasti draugą ar gyvenimo partnerį. Žmonėms, kuriems atsibodo vienatvė, tereikia užmiršti prietarus, draudimus bei davatkiškus įpročius, nustoti gėdytis savęs – savo išvaizdos, išsilavinimo, socialinės padėties ir, svarbiausia, savo jausmų bei paprašyti deivės pagalbos – ir Milda tikrai padės. Gegužinė – Mildos diena, įsimylėjėlių ir susidraugavimo šventė. Mildos šventė švenčiama gegužės 13-ąją. Tai diena, skirta meilei ir laisvei, kada savo baimes bei prietarus užmiršta netgi beviltiški slunkiai ir šventeivos. Mildos gegužinė – geriausia diena susipažinimui ir susidraugavimui, ją švenčiančius visus metus lydi ir globoja meilės deivė Milda.

Meilės diena – gegužės 13-oji?...

autorius

Kai visi vasario 14-ąją švenčia meilės ir už jos slypinčių malonumų dieną bei keikia niūrias lietuvių šventes, niekas nesusimąsto, kad ir lietuviai turi gražią savo meilės šventę ir savo šv. Valentiną – dievaitę Mildą. Tai deivė, kurią turėjo kiekviena iškili senovės tauta: graikai – Afroditę, romėnai – Venerą, lietuviai – Mildą. Pamiršę speiguotą vasarį, puikiai galime švęsti meilės, piršlybų ir giminės tęstinumo dievaitės Mildos šventę. Ji švęstina žieduotą ir saulėtą gegužės 13-ąją dieną. Profesorė P. Dundulienė spėja, jog Mildos šventykla Vilniuje buvusi ant dabartinio Trijų kryžių kalno, o Kaune stovėjusios dvi Mildos šventyklos. Viena – dabartiniame Aleksote, anuometiniame Svibirgale, pagal tekėjusį Svibirgalos upelį. Kita – alke, Neries ir Nemuno santakoje. Pasak istoriko T. Narbuto, Mildai turėjęs būti skirtas balandžio mėnuo, o Vilniaus Antakalnyje esą stovėjusi jos šventykla. Mildos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Kur ta upė, kaip ji vadinama dabar? Prūsijoje, Lietuvoje ar Latvijoje jos ieškoti ?.. Netoli Perlojos iš Ašarinio ežero išteka upeliukas Mildupis. Žinia, prieš keletą šimtmečių jis buvo didesnis, o dabar legendos nuotrupos kalba, jog ten mėgusi vaikščioti lyg tai kunigaikštytė, lyg tai dievaitė Milda.