Pirmoji meilė

Pirmoji meilė yra intensyvi, aistringa ir įsimintina. Taip stipriai įsimintina, kad tai gali turėti įtakos ir būsimiems kitiems santykiams. Pirmieji santykiai dažniausiai būna labai idealizuoti, jie gali sukelti nerealius lūkesčius vėlesniems santykiams. Manoma, kad kai kurie pirmosios meilės patyrimai palieka gilų psichologinį pėdsaką. Mes stipriai prisirišame prie to žmogaus, kaip kad panašiai vaikystėje prisirišame prie savo motinos. Pirmosios meilės patyrimai prisideda prie to, kokiu žmogumi tapsime ateityje. Šie išgyvenimai padeda atskleisti charakterį, pažinti save.

Pirmoji meilė

autorius
Pirmoji meilė

Jis mane stumtelėjo, paskui trenkė portfeliu per galvą, o kai aš pravirkau, rūsčiai sušnabždėjo: "Kvaiša! Aš gi tave myliu!" Štai taip pirmą kartą gyvenime man prisipažino meilę. Mano "kavalierius" nuolat mane tampydavo už kasų ir vis pakišdavo koją, o aš kantriai laukdavau, kol jis nusirašys namų darbus. Mes mokėmės antroje klasėje. Tai buvo pirmoji meilė. Nė vienas jos nelaukėme, o ji atėjo ir atsinešė ne tik džiugių akimirkų, bet ir įvairių nemalonumų. Kiek kartų aš buvau įsimylėjusi, kol baigiau vidurinę mokyklą, suskaičiuoti neįmanoma. Bet kiekvieną kartą tai buvo rimta, ir aš šventai tikėjau, jog amžinai. Man pasisekė. Su visomis savo problemomis aš eidavau pas mamą. Iki šiol atsimenu, kokiu mąsliu veidu ji išklausydavo mano emocionalius pasakojimus ir padėdavo susigaudyti situacijoje. Beje, būtent mamos patarimų dėka man pavyko išvengti daugybės klaidų. Dabar aš pati tapau mama. Praeitą vasarą mano dvimetis sūnus smėlio dėžėje asistavo trejų metų mergytei. Jis nešdavo jai saldainius, laužė jos lėles ir dalijosi savo žaisliukais. Mergytė bėgdavo nuo įkyraus kavalieriaus. Dabar mano sūnus atrado naują simpatiją - tai penkiametė gražuolė iš kaimyninės laiptinės. Tikriausia polinkis įsimylėti mano sūnui perduotas genais. Tai atsitinka ne tik šešiolikmečiams, kaip rašo klasikai, o bet kuriuo momentu - kai tik vaikas ima vaikščioti ir kalbėti. Psichologai teigia, kad būtent nuo tėvų reakcijos į pirmąjį susižavėjimą priklausys tolesni vaiko santykiai su tėvais.

Mano pirmoji meilė

autorius
Mano pirmoji meilė

Mano pirmoji meilė sėdi prie lošimo automato dideliame prekybos centre ir stebi, kad lošėjai ko nors ne taip nepadarytų. Esu labai azartiška, todėl prie šio automato (ir prie savo pirmosios meilės) nesiartinu. Tai įvyko šeštoje klasėje. Aš buvau mergytė su trumpom šviesiom kasytėm. Jis buvo berniukas trumpai kirptais plaukais ir sėdėjo man už nugaros. Nugara ir kasytės kentėjo. Kentėjau ir aš. Bet iškęsti buvo įmanoma. Per vieną pamoką jis atsiunčia man popieriaus lapą, kuriame surašyti visų mūsų klasės berniukų vardai. - Padėk pliusą prie to, kuris labiausiai patinka, - paprašo. Nė vienas nepatinka. Visi trumpai apsiskutę, visi mažesni, vieni kitiems per galvas pertraukų metu šokinėja... Kaip kokie penktokai! Bet ką darysi? Gaila nugaros, gaila kasyčių. Surašau visų klasės mergaičių vardus ir paduodu jam: - Tu padėk pirmas. Pamačiusi, kad jis prie mano vardo pliusą padėjo, berniukų sąraše pliusą padedu prie jo vardo. Vis dėl tos nugaros ir tų kasyčių. Bet įkritau į tikrą meilės liūną. Rytojaus dieną gavau meilės laišką su griežtu reikalavimu nedelsiant atnešti atsakymą. Žinodama, kad meilei dar nesu subrendusi ir kad šis objektas nekelia man jokių simpatijų, nebegalvodama nei apie nugarą, nei apie kasytes, popieriaus skiautėje parašiau trumpai ir aiškiai: "Su tokiais durniais neprasidedu". Skiautė grįžo atgal su įsakymu: - Rytoj atnešk tikrą laišką. Su voku! Voko, aišku, neturiu, pinigų taip pat. Dar labiau neturiu noro rašyti. Išgyvens ir be laiško - nusprendžiu.

Pirmoji meilė

autorius
Pirmoji meilė

Ar žmogus gali suprast, kas yra meilė? Ar tai jausmas? Ar tiesiog prisiminimas? Kai myli žmogų, esi visiškai atsidavęs tik jam, apie save beveik jau nebegalvoji, nesupranti, net ir to, kad tas žmogus yra tavęs nevertas. Nepastebi, kad jis tau nuolat meluoja, tiesiog negali patikėti, kad tas žmogus , kurį taip myli, gali būti toks bjaurus melagis. Neklausai draugų, kurie tau sako jį pamiršti. Ir vėl viska jam atleidi, viska uždarai savyje ir gyveni toliau, tikėdamasi, kad jis pasikeis. Bet juk pati supranti, kad žmonės niekad nesikeičia , tai sakai ir jam, bet jis prisiekinėję savo meile tau, ir tu, žinoma, juo patiki, arba bent jau nori patikėti... Ir pagaliau tai atsitinka, jis iš tiesų pasikeičia, parodo, kad tikrai tave myli, o juk tau niekada nebūna taip gerą. Ir šitai, viena dieną jis tave palieka. Tiesiog išeina, net nepasakęs, kodėl jo jausmai tau, atšalo. Visada prisiekinėjęs, kad tu esi jam ypatinga, kad esi jo pirmoji meilė, dabar jis tave palieka taip, kaip visas kitas. Ir tu lieki su daugybę klausimų, bet žinai, kad į juos atsakymo nebebus. Supranti, kad jau nesusi gražinsi jo, kaip susi gražindavai anksčiau. Tau belieka tik jį pamiršti... Atrodo lengva pamiršti žmogų, kuris visa laiką tave tik skaudino, melavo ir tuščiai žadėjo, bet tik tu gali suprast, kad tikrai nėra taip lengva... Pagaliau tu gauni atsakymus, dabar jau žinai kodėl jis tave paliko.

Pirmąją meilę geriau pamiršti

autorius

Kalbama, jog pirmąją meilę žmogus atsimena ryškiausiai. Tačiau nustatyta, kad visiems bus geriau, jei atsiminimų apie ją atsikratysime kuo greičiau. Britų mokslininkai tvirtina, kad atsiminimai apie pirmąją meilę kelia rimtą pavojų būsimiems santykiams. Tyrimas parodė, kad žmogus saugo atsiminimus apie euforiją, kurią patyrė pirmą kartą įsimylėjęs. Tokiu būdu jis susidaro klaidingą įsivaizdavimą apie santykius, ieško panašių jausmų, negali surasti ir patiria nusivylimą. Kaip teigia Esekso universiteto mokslininkas Malcolmas Bryninas, pirmoji meilė tokia pavojinga būsimiems santykiams, kad idealiu atveju jis rekomenduoja jauniems žmonėms visai neįsimylėti. Kadangi realiame gyvenime tai neįmanoma, mokslininkas pataria „neatsinešti“ pirmosios meilės patirties į tolimesnius ilgalaikius santykius ir realiai įvertinti savo lūkesčius.

Neišsipildžiusi pirmoji meilė. Jonas Grinius Salomėjos Nėries kūrybinėje biografijoje (1 dalis)

autorius

Vienu iš tokių mažiau nagrinėtų Salomėjos Nėries gyvenimo epizodų yra jos santykiai su Jonu Grinium (1902-1980) – bendramoksliu Lietuvos universitete 1924-1926 metais, vėliau – žinomu meno ir literatūros kritiku, publicistu, dramaturgu. Šį stygių lėmė ideologinės priežastys, nes J. Griniaus, 1944-aisiais patyrusio politinio emigranto dalią, darbai ir vardas tarybinėje Lietuvoje nebuvo toleruojami, o jei ir minimi – tai tik negatyvia prasme. V. Aleknos darbai pastaraisiais dešimtmečiais palaipsniui įvesdino J. Griniaus figūrą į S. Nėries gyvenimo ir kūrybos kontekstą. Iš S. Nėries “Raštų” tritomio, V. Aleknos “Metraščio” bei biografinės apybraižos “Salomėja” nesunku suprasti, kad J. Grinius 1924-1926 metų laikotarpiu buvo reikšmingas žmogus poetės gyvenime. Tačiau kokio pobūdžio buvo jų santykiai ir kaip tai įtakojo S. Nėries kūrybą, spręsti vien iš užtinkamos faktografijos - duomenų nepakanka. Sugretinus visa tai su S. Nėries kūrinių parašymo datomis, dienoraščio įrašais, eilėraščių semantiniais vektoriais ryškėja intensyvaus dvasinio gyvenimo teritorija, iki šiol mažiau verbalizuota ir ne taip aiškiai suvokta, atsižvelgiant į kūrybinį produktyvumą, kurį poetės vidiniai išgyvenimai lėmė.

Neišsipildžiusi pirmoji meilė. Jonas Grinius Salomėjos Nėries kūrybinėje biografijoje (2 dalis)

autorius

Šitaip tad prasikankinusi bemaž pusantrų metų – pati mylėdama ir nerasdama būdų apie savo meilę prasitarti mylimajam – Salomėja ilgainiui ėmė suprasti, kad jos meilės svajoms nebus lemta išsipildyti: 1926 metų pradžioje J. Grinius baigia universitetą ir vasarą išvyksta tęsti studijų į Prancūziją. Išleistuvių išvakarėse surengtame vakare poetė aiškiai pajunta neišvengiamai artėjantį išsiskyrimą, nepasiteisinusių vilčių ir sudužusių svajonių sopulį mėgindama slopinti nenatūraliai pakilia nuotaika: “Buvau labai linksma, bent stengiausi tokia būti. Reikėjo prie bufeto stovėti. Šokau su Joneliu ir gavau truputį kartu pabūti. Eretas mane šokino ir “mylėjo” bufete apelsinais. Kažkokia keista many ypatybė atsirado. Nežinau, ar ji teigiama, ar neigiama. Bent aš manau, kad teigiama. Pasidariau linksmesnė ir labiau patraukianti”. Tačiau žavingos koketės kauke Salomėja gelbėjosi tik nuo svetimų akių. Poetė matė, kad jos meilė neturi perspektyvų, tad suprasdama savo kankinančių išgyvenimų beprasmiškumą, Salomėja mėgino rauti iš širdies tą jausmą. Iš dalies ji suvokė savo neišsipildžiusios meilės priežastis, tačiau išsigelbėjimo laukė kitame kraštutinume – tariamam socialume: “Nemokėjau aš branginti savo pavasario dienų, nei savo gyvenimo, nei meilės. Turbūt taip įvyko todėl, kad aš einu sau, o gyvenimas sau. Aš iškylu į padanges, o mano gyvenimas palieka žemai. Čia žemėje, pažinau aš jį, ir jis į mano gyvenimo vainiką įsipynė. Pamylėjau aš jį padangių meile iš aukštumos. Veltui aš rymau ašarota, žiūrėdama į išbarstytas šukes. Aš būsiu dabar artistė. Nubrauksiu ašaras. Eisiu nelaimingų širdžių gydyti, ašarotų akių šluostyti. Eisiu į jaunimo būrį ir ten būsiu linksmiausia iš visų.”