Pagarba

Kuo dažniau ryšitės reikalauti iš kitų pagarbos sau ir savo pagrįstom teisėm, tuo lengviau bus jums pajusti tą malonią augančio pasitikėjimo savimi ir savigarbos būseną. Tad net pati ši būsena gali tapti jūsų talismanu. Taip pat ir drabužiai, kuriuos dėvėjote tuomet, kai sėkmingai apgynėte savo teises, yra jūsų savigarbos talismanas. Kai tik apsivilksite juos vėl, iškart pajusite, kad jokios kliūtys jums nebaisios, kad galite drąsiai žengti pro bet kurias duris ir išsireikalauti viską, ko jums reikia, į ką jūs turite teisę, viską iš bet ko. Jeigu tai kol kas jums ne ypač gerai pavyksta, galite pakrauti specialia galia talismanus, kad jie žadintų jūsų savigarbą. Tai gali būti bet kokie erelio atvaizdai - tai puikus jėgos, pasitikėjimo savimi, orumo ir savigarbos simbolis. Jeigu jūs siekiate būti šeimininke bet kokioje situacijoje, norite mokėti visada pakreipti ją naudinga sau linkme, nors ir kaip sudėtinga tai atrodytų, pasigaminkite sau talismaną su akmenyje ar medžio gabalėlyje "išgraviruotu" tridančiu. Įveikti nepasitikėjimą savimi ir psichologinius kompleksus gali padėti avantiūrinas - smulkiagrūdžio kvarco atmaina. O štai oniksas visada beveik automatiškai kelia aplinkinių pagarbą jo savininkei! Norint pademonstruoti savigarbą ir pasitikėjimą nebūtina ieškoti kliaučių ar kelti vaidus kiekviena patogia proga. Tai būtų pasipūtėliškumas ir arogancija. Nereikia pagrįstai ar be priežasties iškart kaip akis išdegus puldinėti ginti savosios įžeistos savimeilės.

Daugeliui didesnio miesto gyventojų puikiai turėtų būti pažįstamas jausmas, kai gatvėje, visuomeninio transporto grūstyje, didžiuliuose supermarketuose, apskritai minioje, ūmai pasijunti tokia pasimetusi, maža ir nereikšminga, - kaip smiltelė, kaip skruzdėlytė skruzdėlyne, kuriai nė į galvą negali šauti reikalauti sau kokio išskirtinio dėmesio... Tačiau tai pavojingas jausmas, nes būtent jis mus ir žlugdo kaip asmenybes. Todėl vienąkart reikėtų sau pasižadėti niekada daugiau tokioms nuotaikoms nepasiduoti - net ir pačioje didžiausioje minioje. Išsiruošusios į miestą ar į kokį susibūrimą, pirmiausiai turėtumėm sau įteigti: "Kad ir kiek aplink būtų žmonių, aš ir tik aš esu sau vienintelė. Aš pati sau svarbiausia ir labiausiai verta dėmesio, aš pati sau - labiausiai nepakartojama ir ypatingiausia". Tiktai tokiu būdu mes galime išsivaduoti nuo to pasimetimo ir prislėgtumo jausmo, keliamo galybės nė mažiausio dėmesio į mus nekreipiančių žmonių aplinkui. Tik tokiu būdu mes išsivaduojame iš nieko nereiškiančios smiltelės, skruzdėlytės komplekso. Tik taip išsaugome savo individualumą, savo asmenybę - vadinasi, bet kur, bet kokioje situacijoje esame pasirengusios ginti savo orumą, kovoti už savo teises ir aplinkinių pagarbą. Juk iš tiesų, kai žmogus jaučiasi bereikšmiu trupinėliu, jis tiesiog instinktyviai ima stengtis užimti kaip galima mažiau vietos, - kad tik niekam nesutrukdytų, negaišintų kažkieno laiko, reikalaudamas sau dėmesio.

Pamąstymai apie tai, ką kiekvienam iš mūsų reiškia šeima, šiandien kalbamės su Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisijos pirmininke Rima Baškiene. „Visiems linkiu darnios, gražios šeimos, – pradeda pokalbį Seimo narė, – nes būtent šeimoje bręsta asmenybė, formuojasi asmens kultūra, santykių sistema. Šeima įdiegia žinių troškimą, dvasines vertybes, kultūros supratimą, kultūros vertybių perdavimą iš kartos į kartą. Šeimoje žmogus įgyja patirtį skleistis visuomenėje ir būti visaverčiu jos nariu.“ Kokia šeima gali geriausiai garantuoti asmenybės išugdymą? Visų pirma žvilgsnis krypsta į tradicinę šeimą, kuri grįsta santuokiniu vyro ir moters atsidavimu ir teisių bei pareigų visuma, įsipareigojant psichologiškai, morališkai, teisiškai bei ekonomiškai vienas kitam, o tuo pačiu ir savo vaikams. Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atlikto tyrimo rezultatai tai patvirtina, nes teigia, kad Lietuvoje šeima yra vertybė, ir du trečdaliai Lietuvos gyventojų šeimą tapatina su santuoka. O ką mano psichologai, šeimų gyvenimo tyrėjai? Vis dažniau apie harmoningos santuokos svarbą darniam vaiko asmenybės vystymuisi ima kalbėti vaikų psichologai. Nenuneigiama vienos talentingiausių psichoterapeučių pasaulyje Virginijos Satir frazė: „Šeimos architektai, formuojantys atmosferą, nulemiančią vaiko asmenybės vystymąsi, yra tėvai. Sutuoktinių santarvė, šeimos kultūra yra ir jų pačių, ir šeimoje augančių vaikų laimės sąlyga.“

Kur praeina riba tarp pagarbos ir netakto? Tai nelengvas klausimas. Bet man visų pirma pagarba žmogui siejasi su pagarba tiesai. Nematau pasirinkimo - jei gerbi žmogų, gerbi tiesą, jei dėl žmogaus baimės, pagarbos ar pritarimo traukiesi nuo tiesos, negerbi ir žmogaus. Žinoma, man galite mesti klausimą:"O kas yra tiesa?". Vienas pilietis to kažkada jau klausė ir iš esmės tas jo klausimas parodo, kaip reaguoja žmonės, susidūrę su jiems neparankia tiesa. Tai buvo Poncijus Pilotas. Esame pripratę, kad tiesos sąvoką vartome priklausomai nuo mūsų nuotaikos kaip kepeninę dešrą keptuvėje. Beveik jau tikime, kad tai abstrakcija, o jei abstrakcija, tai tiesos kaip ir nėra - viskas priklauso nuo situacijos ir nuo požiūrio. Taip mąsto beveik visas pasaulis – tiesos nėra. Bet aš taip nemanau. Poncijaus Piloto žodžius paneigė kitas žmogus, pasakęs: "Aš esu tiesa”. Taigi, visada matau reikalą pasakyti, kad yra tiesa. Absoliuti tiesa. Net neleidžianti diskutuoti. Tiesa, niekada neverčianti jos priimti. Jėzus kviečia, bet niekada neverčia. O jei pasirenki, Jėzus priima, bet nebeleidžia gyventi sau.”Gal ir jus norite pasitraukti?”,- klausė jis savo mokinių. Štai ir riba. Kai esi su tiesa, esi su Juo, jei pasitrauki – Jėzus neprieštarauja, net ir siūlo pasitraukti – supranta, kaip nelengva bus, jei liksi Jo mokiniu. Ir visiškai nesmerkia, net siūlo pasitraukti. Bet jei lieki Jo mokiniu, Jis turi teisę pareikalauti visko iš tavo gyvenimo. Net ir patį gyvenimą.