20 praktinių patarimų, kaip prižiūrėti rožes

Gražios rožės – kiekvieno sodininko sva­jonė. Kad tai tap­tų realybe, reikia žinoti, kaip sod­in­ti, genėti, šer­ti, laistyti ir atrink­ti veisles. Paruošėme jums naud­ingų patarimų, kaip prižiūrėti rožes, kurie padės ištis­us metus turėti gražų ir sveiką rožyną.

1. TINKAMOS VIETOS PASIRINKIMAS

Rožės mėgs­ta saulė­tas ir gerai vėd­i­na­mas vietas. Dalini­ame pavėsy­je po lietaus lapai lėtai džiūs­ta, todėl padidė­ja gry­be­lin­ių ligų rizika. O kai vasaros karš­ty­je trūk­s­ta oro, augalai patiria stresą, juos leng­vai užpuo­la kenkė­jai. Dir­va rožėms turi būti puri ir der­lin­ga.

Sunkios molin­gos dir­vos geri­namos pridedant smėlio ir kom­pos­to, o per lengvos smėlin­gos – įdedant kom­pos­to arba žalio­sios trąšos iš augalų – žalio­sios trąšos. Kadan­gi rožių šaknų sis­tema yra gili, der­lin­go dir­vožemio slu­ok­snio storis turi būti ne mažes­nis kaip 80 cm Opti­malus dir­vožemio rūgštingu­mas (pH) yra 6,5–7,0.

Straip­sny­je išsami­au pateiki­amos pir­mau­jančių Euro­pos mede­lynų rekomen­daci­jos dėl sodin­i­mo ir priežiūros

2. GRAŽIOS ROŽĖS YRA SVEIKOS ROŽĖS

Daž­nai atsitin­ka taip, kad žydėji­mo metu ant rožių lapų atsir­an­da dėmių. To priežastis – gry­be­linė infek­ci­ja, kuri gre­itai plin­ta oru, ypač lietingu oru.

Pir­mo­ji pagal­ba – nup­jau­na­mi pažeisti lapai ir stiebai, kurie vėli­au būti­nai sudegi­na­mi, kad vėjas neperneštų gry­be­lių sporų į sveikus augalus. Kadan­gi gry­be­linė infek­ci­ja plin­ta ne tik lapo pavirši­u­mi, bet daž­nai pra­siskver­bia ir į stiebą, jį reikia nup­jau­ti iki sveikos medienos. Rudenį reikia pašal­in­ti nukri­tu­sius rožyno lapus, nes būtent juose daž­ni­au­si­ai žiemo­ja pato­genini­ai gry­bai. Norint lokalizuoti gal­imą gry­be­linę infek­ci­ją, augalų negal­i­ma sod­in­ti per arti vien­as kito. Esant opti­maliam ats­tu­mui tarp krūmų, jie vėd­i­na­mi ir greiči­au išdžiūs­ta po lietaus. Jei laisty­da­mi sodą nau­dosite purkš­tu­vų sis­temą, o rožės taip pat yra jo aprėp­ties zono­je, turėsite iš anksto pasirūpin­ti chem­inėmis medži­agomis, kad apsaugo­tumėte rožes nuo gry­be­lin­ių ligų.

3. LAUKINIŲ ŪGLIŲ ŠALINIMAS

Pras­tos koky­bės skiepy­tose rožėse po skiepi­ji­mo vieta gali atsir­asti laukinių ūglių, nes tok­ių rožių poskiepis yra žemos koky­bės erškė­tuogės. Lauk­inę medi­eną galite atpažin­ti iš mažes­nių lapų nei veis­lės atžalų. Lauki­nis augalas turi būti pašal­in­tas kuo greiči­au, nes jis gre­itai auga ir, turė­damas didelį gyvy­bingumą, paima iš auga­lo maistines medži­a­gas ir drėg­mę. Likęs augi­mas gali labai gre­itai nuskand­in­ti veis­lės skiepą. Norė­da­mi pašal­in­ti ūglį, turite iškasti viršutinį žemės slu­ok­snį ir, ati­dengę šaknies kak­lelį, visiškai iškirp­ti tokį ūglį.

4. LAISTYMO YPATUMAI

Rožės turi gili­ai įsiskver­biančias šak­nis, kurios gali ištrauk­ti drėg­mę iš apa­tinių dir­vožemio slu­ok­snių, tači­au sausomis vasaromis augalai neap­sieina be laisty­mo. Van­duo turi būti gausus, kad dir­vožemis būtų gerai pris­ot­in­tas drėg­mės. Vidu­tiniškai kiekvien­am krū­mui reikia nuo tri­jų iki penkių kibirų van­dens kas 3–5 dien­as. Geri­au­sia laistyti anksti ryte arba vėlai vakare ir jok­iu būdu neleisti van­de­niui patek­ti ant lapų. Patari­mas: aplink krūmą esan­tis moli­n­is volelis neleis van­de­niui plisti.

5. SERTIFIKUOTA KLASĖ – KOKYBĖS GARANTIJA

Jei norite savo sode sveikų ir gau­si­ai žyd­inčių rožių, pirkite tik ser­ti­fikuo­tas augalų veisles. Ser­ti­fikuo­jant pir­mi­au­sia atsižvel­gia­ma į tok­ius veik­snius kaip atsparu­mas ligoms, atsparu­mas žiemai ir žydėji­mo gausa.
Pavyzdžiui, Vok­i­eti­jo­je, prieš suteikiant tam tikrai rožių veislei ADR ser­ti­fikatą, ji per tre­jus metus išban­do­ma 11 skirt­ingų sričių. Skaitykite dau­giau apie ADR koky­bės antspaudą

6. KOVA SU NEKVIESTAIS SVEČIAIS

Paprasči­au­sias būdas kovoti su kenksmin­gais vabzdži­ais – pašal­in­ti pažeis­tas auga­lo dalis:

rožinio lapų vole­lio susuk­tus lapus arba ūglius, kurių galu­ose apsi­gyveno roži­nis ama­ras. Ūgli­ai, kuri­u­ose „keli­au­ja“ rožinės pjūk­le­lio ler­vos, turi būti visiškai pašal­in­ti. Jei rožių lapus suė­da

vabzdži­ai, vikšrai ar šli­užai, šie kenkė­jai surenka­mi rankomis vakare šviečiant žib­in­tu­vėliui, nes dauge­lis jų prade­da aktyvi­ai veik­ti sute­mus. Renkant kenksmin­gus vabzdžius, reikia mūvėti pirštines, kad apsaugo­tumėte rankas nuo kai kurių iš jų nuod­ingų išskyrų. Karš­tomis ir sausomis vasaromis rožės kenčia nuo mažų voratin­klin­ių erk­ių, kurios daug­i­nasi žai­bo greičiu. Sodininkys­tės par­duo­tu­vėse galite įsi­gyti įvair­ių chem­i­nių medži­agų kovai su kenksmin­gais vabzdži­ais.

7. KVEPIANČIOS ROŽĖS, APIE KURIAS GALITE NE TIK PASVAJOTI

Ide­ali vieta rožynui, kuri­ame žydėji­mo metu oras visa­da prisip­ildys svaig­i­nančių aro­matų, yra nuo vėjo apsaugo­tas sodo kam­pelis. Rytas ir vakaras, kai kvap­nios rožės kvepia inten­syvi­au­si­ai, yra pats tin­kami­au­sias metas čia atvyk­ti ir pasin­er­ti į mėgstamų aro­matų jūrą.

Nereikėtų atsi­tik­ti­nai maišyti skirtin­go pobūdžio kvapų. Pavyzdžiui, tie, kurie mėgs­ta gaivius, vaisinius kva­pus, turėtų vengti rožių veis­lių, tur­inčių sunkų, jaus­mingą aro­matą. Kiekvieno­je klasi­fikav­i­mo grupė­je yra kva­piųjų veis­lių: tarp krūmų tai, pavyzdžiui, ‘Mun­st­ed Wood’, ‘Jude the Obscure’, ‘Pos­til­ion’; Tarp hib­ri­dinių arbatų yra ‘Duft­wolke’, ‘Sophie Luise’, ‘Parole’.

Skirtin­gose ​​sodo vietose augančios tos pačios veis­lės rožės ne visa­da vien­odai kvepia. Eksper­tai nus­tatė, kad molin­gose ​​dir­vose aro­ma­to inten­syvu­mas didė­ja. Jei jūsų mėgstami­au­sia kvepi­anti rožė mažai kvepia, gali būti pras­min­ga ją per­sod­in­ti į kitą vietą.

8. ROŽĖMS MIŠRIUOSE ŽELDINIUOSE REIKIA VIETOS

Gėlyne, kuri­ame auga tik hib­rid­inės arbatos rožės, kaip taisyk­lė, yra daug „tarpų“, ir jos neatro­do kaip vien­ti­sa ir išbaig­ta visuma. Skirtin­gai nuo mixbor­der, kur bet koks rožių ir dau­giamečių augalų derinys suvokia­mas kaip visa kom­pozi­ci­ja. Tači­au nereikia pamiršti, kad rožių krū­mui reikia erd­vės: pavyzdžiui, ats­tu­mas tarp rožės ir tok­ių aukštų dau­giamečių augalų kaip delfini­ja, bijū­nas ar leli­ja turi būti bent pusė metro. Žemės dan­gos augalai, tok­ie kaip ranko­gali­ai ir mažai augančios pelargoni­jos, gali pri­artėti prie rožės. Artu­mas prie levandų krūmų, augančių grupėmis ar sudarančių kraštą, yra naudin­gas ne tik iš deko­ratyv­inės pusės, bet ir naudin­gas rožei: manoma, kad levan­dos apsaugo rožę nuo kenksmingų vabzdžių. Kad dir­vo­je neaugtų smulkūs kir­mėlės (nema­to­dai), į rožes dedama mede­tkų.

9. ROŽĖS DALINIAM PAVĖSIUI

Rožės ir pavė­sis iš pažiūros nesud­eri­namos sąvokos, nes tai augalai, kuriems reikia daug šviesos. Nepaisant to, sode tikrai bus kam­pelis, ypač pavėsingame priekini­ame sode, kur geri­au­sia puoš­me­na bus rožių krū­mas. Jei toks kam­pas guli giliame pavėsy­je, kur saulė visiškai nepra­siskver­bia, eksper­i­men­tuoti nėra pras­mės. Visoms kit­o­ms šešėlinėms sąly­goms yra veis­lių, kurių augalai gali toleruoti silp­ną apšvi­etimą. Šioms veis­lėms priskiri­amos beveik visos rožės iš David Austin mede­ly­no Angli­jo­je, veis­lės su ADR žen­klu ir rugosa rožės. Taip pat tokios veis­lės yra paryšk­in­tos kiekvieno Euro­pos gam­into­jo kat­a­logu­ose.

10. REGULIARUS ŽEMĖS DIRBIMAS

Pik­tžolės kelia pavo­jų rožėms. Pir­ma, jie ati­ma iš jo drėg­mę ir maistines medži­a­gas, antra, tiesiogine prasme pri­traukia tam tikrų rūšių kenkėjus, kurie akimirk­sniu nusė­da ant rožių krūmų. Pik­tžolės turi būti reg­u­liari­ai šali­namos, rank­iniu kul­ti­va­to­ri­u­mi ar mentele atsar­giai purenant viršutinį žemės slu­ok­snį, kad nepažeis­tumėte šalia augančių rožių ir gėlių dau­giamečių augalų šaknų. Pavirši­nis žemės dirbimas padid­i­na dir­vožemio gebėjimą sug­er­ti van­denį, todėl ji ilgiau išlieka drėgna. Norė­da­mi supuren­ti gilius dir­vožemio slu­ok­snius, kad nebūtų pažeista rožės šaknų sis­tema, nau­dokite dvišakės šakutes.

11. ROŽIŲ ŠĖRIMAS

Geri­au­sia trąša rožėms yra sub­rendęs kom­postas, per­pu­vęs mėšlas ar tokios organ­inės trąšos, tači­au nau­do­da­mi orga­nines trąšas nepamirškite auksinės kiekvieno rožių aug­in­to­jo taisyk­lės: „Geri­au mait­in­ti per mažai, nei per­mait­in­ti“. Turi praeiti kelios savaitės, kol tokios trąšos pradės aktyvi­ai veik­ti, todėl jas reikia įterp­ti į dirvą rudenį arba pavasarį, kai tik snie­gas ištirps. Geri rezul­tatai pasieki­a­mi tręšiant ilgai veikiančias min­er­a­lines trąšas: balandžio mėnesį ir dar kartą liepos vidury­je. Gre­ito veiki­mo min­er­al­inės trąšos pade­da gre­itai atkur­ti mais­tinių medži­agų bal­an­są dir­vože­my­je. Azo­to trąšos tręši­amos tik pavasarį ir pir­mo­je vasaros pusė­je, kitaip ūgli­ai nespės sub­ręsti ir sustiprėti iki žiemos pradžios. Dau­giau infor­ma­ci­jos apie min­er­a­lines trąšas rožėms

12. RAMBLERS: MEDŽIO IR ROŽIŲ SĄJUNGA

Tikros vijok­linės rožės arba slankio­sios rožės, tokios kaip ‘Paul’s Himalayan Musk’, leng­vai užkari­au­ja senų vaismedžių vainikus. Kad rožės šaknys netrukdytų medžio šakn­ims, augalas sod­i­na­mas 50–60 cm ats­tu­mu nuo kamieno. Indu­ose aug­i­namos rožės po paso­din­i­mo sod­i­namos nuo gegužės iki rug­pjūčio, belieka palaikyti pas­tovią dir­vos drėg­mę.

Sodin­imui iškask­ite duobę, kurios gylis turėtų būti dvigubai dides­nis už kon­teine­r­io aukštį. Kon­teine­r­io dug­nas nuima­mas, sodin­i­mo duobė iki pusės užpil­do­ma sub­ren­du­siu kom­pos­tu ir į jį nulei­džia­mas augalas kar­tu su kon­teiner­iu, kuris neleis susip­in­ti medžio ir rožės šakn­ims. Šalia rožės į žemę įsmeigtas kaištis. Vien­as virvės galas prir­iša­mas prie medžio šakos, kitas – prie smeigtuko, juo nukreip­i­a­mi rožių stiebai.

13. ĮLAIPINIMO LAIKAS

Indu­ose aug­i­namos rožės sod­i­namos nuo gegužės iki rugsėjo. Žemės rutulys nulei­džia­mas į sodin­i­mo duobę, užpil­a­mas žemėmis, žemė kruopšči­ai sus­mulk­i­na­ma ir augalas lais­tomas. Plikašak­nes rožes geri­au­sia sod­in­ti ankstyvą rudenį arba pavasarį. Prieš sodin­imą stiebai nup­jau­na­mi iki 20 cm, pašali­namos pažeis­tos šaknys. Iš pradžių daigas 4–5 valan­das laiko­mas van­deny­je ir tik tada sod­i­na­mas. Skiepi­ji­mo vieta turi būti palaido­ta maž­daug 5 cm.

14. SPECIALUS: HIBRIDINĖS ARBATOS ROŽĖS

Kad tilp­tų į ben­drą sodo vaizdą, kar­al­iškai ir graži­ai hib­ridinei arbatinei rožei reikalin­gas akom­pani­men­tas. Jai tin­kami­au­sia paly­da būtų katžolė (Nepe­ta), pelargoni­ja ir gip­sofil­is. Kai kurios hib­ri­dinių arbatos rožių veis­lės, tokios kaip ‘Augus­ta Luise’ ir ‘Duft­fes­ti­val’, pasižy­mi žavi­ais aro­matais. Tači­au dauge­lis šios grupės rožių veis­lių tin­ka pjaustyti. Šiuo metu ypač pop­u­liari rožė ‘Nos­tal­gie’ su raudon­ais ir bal­tais žiedais. Ji nuostabi­ai atro­do puokštė­je ir puiki­ai atlieka solo siau­ro­je gėlių vazo­je.

15. LAIPIOJANČIOS ROŽĖS VERTIKALIAI SODININKYSTEI

Kadan­gi prie pat namo daž­ni­au­si­ai per visą perimetrą yra nusaus­in­tas gri­ovys arba akli­na zona, vijok­linė rožė sod­i­na­ma ne arči­au kaip 50–60 cm nuo sienos, kad jos šaknys toly­giai augtų visomis kryp­ti­mis. Rožės plikomis šakn­imis sod­i­namos kam­pu, kad stiebai būtų nukreip­ti į namus.

Talpyk­lo­je aug­i­na­mai vijok­linei rožei pasod­in­ti erd­ves­nė sodin­i­mo duobė, taip pat įstrižai pag­ul­do­mas moli­n­is rutulys. Sodin­i­mo duobę užpildžius sodo žemės ir kom­pos­to mišiniu, stiebai ir ūgli­ai prir­iša­mi prie iš anksto sumon­tuotų atraminių grotelių. Ats­tu­mas tarp namo sienos ir grotelių turi būti nuo 10 iki 15 cm, kad augalas neken­tėtų nuo oro trūku­mo, neperkaistų karš­ty­je ir kad po lietaus gre­itai nudžiūtų lapai. Atraminių grotelių kon­struk­ci­ja turi būti tvir­ta, o pačios grotelės turi būti pagam­intos iš medži­a­gos, kuri nesug­riūtų veikiant nepalankioms oro sąly­goms, nes vijok­linės rožės bėgant metams įgau­na didelį svorį. Jei reikia per­dažyti atramines grote­les, reikia atrišti stiebus, o kai kuri­u­os iš jų stipri­ai apkarpyti. Todėl dažyti geri­au­sia ankstyvą pavasarį.

16. SMULKIŲ KRŪMŲ GENERALISTAI

Kaip žinia, rožių skirsty­mas į gru­pes yra sąly­gi­nis. Kai kurie eksper­tai mano, kad žeme deng­tas rožes reikėtų vad­in­ti mažakrūminėmis rožėmis – šis pava­din­i­mas šiais laikais vis labi­au paplitęs. Tarp jų yra ir stačios for­mos veis­lių, tok­ių kaip ‘Hei­deschnee’, ‘Win­drose’ ir ‘Mira­to’. Jie nau­do­ja­mi pavie­ni­u­ose sodin­imu­ose gėlyn­u­ose. Grupini­am sodin­imui labi­au tin­ka tankūs ir besisklei­džiantys veis­lių ‘Nemo’, ‘Gaert­ner­freude’ ir ‘Phlox Mei­di­land’ augalai. Tokios veis­lės kaip „Som­mer­abend“ ir „Mag­ic Maid­i­land“ su šli­aužianči­ais stiebais yra nau­do­jamos kaip žemės dan­ga.

17. GENĖJIMO TAISYKLĖS

Kiekviena rožių grupė turi savo genėji­mo taisyk­les. Prik­lau­so­mai nuo aug­in­i­mo zonos, ši pro­cedūra atlieka­ma kovo pabaigo­je arba balandžio pradžio­je, kai kur kiek anksči­au, o kai kur kiek vėli­au. Gėlynų ir hib­ri­dinių arba­tinių rožių stiebai kas­met trump­ina­mi iki 20–30 cm, nes jų žiedai for­muo­jasi ant jaunų ūglių. Pakar­toti­nai žyd­inčios krūminės rožės reti­namos kiekvieną pavasarį, pašali­nant pertek­lin­ius stiebus dir­vos lygy­je, o liku­sius patrump­inant treč­dal­iu. Vien­amečių krūmų rožės žydi ant dau­giamečių šakų, todėl šias rožes reikia genėti min­i­mali­ai. Tas pats pasakyti­na ir apie vieną kartą žyd­inčias vijok­lines rožes. Remon­tan­ti­nėse vijok­linėse rožėse šonini­ai ūgli­ai sutrumpė­ja maž­daug dviem treč­dali­ais. Erškė­tuogės, kaip taisyk­lė, visai negen­i­mos, o tik reti­namos kas 3–5 metus, pašali­nant senus stiebus arti žemės. Gėlyn­inės rožės stipri­ai gen­i­mos. Krūminės rožės reikalau­ja tik retini­mo.

18. STANDARTINIŲ ROŽIŲ PRIEŽIŪRA

Sod­i­nant stan­dart­inę rožę, šalia jos dedamas smeigtukas, kad augalas turėtų atramą dides­ni­am sta­bilu­mui (reg­u­liari­ai tikrinkite, ar virvė neįsirėžia į žievę!). „Medžiui“ sustiprėjus, kaištis pašali­na­mas. Kovo pabaigo­je atlieka­mas retini­mas arba genėji­mas, prik­lau­so­mai nuo to, kuri­ai gru­pei prik­lau­so atžala. Žiemai jaunos stan­dart­inės rožės atsar­giai prilenki­amos prie žemės, stiebas tvirti­na­mas smeigtukais ir užden­gia­mas eglišakėmis. Suaugę augalai ant aukš­to kamieno žiemo­ja ver­tikalio­je padė­ty­je. Virš lajos uždedamas dži­u­to maišas, prip­ildy­tas šiaudų, pagrindas užbe­riamas žemėmis, o kamien­as suriša­mas eglišakėmis.

19. ŽIEMOS APSAUGA

Rožių skiepi­ji­mo vieta, nors ir yra po dir­vos slu­ok­sniu (jei pasod­in­ta teisin­gai), žiemą reikia apsaugoti. Tuo tik­slu rožės krū­mo pagrindas apibarstomas žemėmis 10–15 cm aukščio kauburėlio pavi­dalu. eglių šakų, o pavasarį, kovo-balandžio mėne­si­ais, jos pašali­namos.

20. Mylėk rožes, rūpinkis jomis ir gėlių kar­alienė tau atsilieps gau­siu žydėjimu ir puikia sveika­ta.