Gotai – kas jie?

(Žvilgsnis iš vidaus)

Sunku paaškinti kas yra gotas… Daug gotų – daug skirtingų supratimų apie tai, kas yra gotika, kadangi ši subkultūra grindžiama (bent jau turėtų būti) individualumu, nors taipogi yra ir bendrų dalykų. Individualumas čia suprantamas kaip asmenybės išraiška, t.y. kūrybiškumas, masių kultūros atmetimas, pasaulėžiūra, grindžiama asmeniniu patyrimu, etc. Dėka tuščios masių kultūros pagimdytų ekscentriškų “žvaigždžių” (Marilyn Manson, Him, etc.), deklaruojančių meilę tamsai, o tuo pačiu, neatskiriamai ir velniui (kaip gi efektingiau patrauksi maištaujantį, sužeistą ir nesubrendusį jauną žmogų) visi gotai pradėti tapatinti su satanistais. Be to, tam pasitarnavo ir įvykis JAV, kai mokykloje buvo nušauti keletas žmonių, o žudikai – Mansono gerbėjai ir taip siejantys save su gotais. Nemanau, kad turėčiau aiškinti, kaip kvaila visus gotus dėl to apšaukti satanistais ar žudikais. Bet labai gaila, kad tokie įvykiai formuoja visuomenės požiūrį ir stereotipus per masinės informacijos priemones…

Jei jau tenka garbė atstovauti gotams, tai kalbėsiu apie asmeninį gotikos supratimą. Pradėsiu paneigdama kai kuriuos žmonių turimus stereotipus apie gotiką ir gotus. Pirmiausia, gotu nedaro juoda apranga. Juodai rengtis ir vadinti save gotu gali eilinis pižonas, dabartinės mados patrauktas į gotikinę subkultūrą. Mat taip galima atkreipti dėmesį į save – tipo ne tokį kaip visi. Bet tuo pačiu dažnai liekama tik pozuotoju, nesusimąsčiusiu apie gilesnes subkultūros vertybes, nepatyrus, kad tos vertybės yra tau asmeniškai brangios, kad tai tavo paties dalis. Deja, labai gaila, kad ši subkultūra jau virto eiline “popsūcha”, madingas priebėgos uostas maištaujantiems.

Tai ką aš vadinu gotika, tai ką kiti (nuoširdieji) vadina šiuo vardu, galima pavadinti ir kitaip. Pavadinimas – tiesiog susitarimo reikalas. Man tas kažkas yra PASLAPTIS, kažkiek patiriama, bet niekad iki galo neapčiuopiama, bauginanti, bet traukianti. Kartais tu gali atverti jos skraistę, šiek tiek ją pažinti, bet tai vistiek lieka paslaptimi. Kodėl tai negalėtų būti dalelė Dieviškumo?

Be abejo, sveikai mąstantis žmogus, gotas, ar ne (ju gotai ne kokia atskira rūšis, bet ir žmonės, ar ne?) neturėtų susikoncentruoti tik į niūriąją gyvenimo pusę. Juk tai tiesiog gyvenimas, kuriame yra šviesos ir meilės ir šilumos…

Čia (gotikoje) atsiveria kurybiškumas, netradiciškumas, grynumo, amžinybės substancijos siekimas, žmogaus giliausių sielos klodų pažinimas… Taip, dažnai čia atveriamas skausmas ir liūdesys, mirties, jei norite, nuodėmės pasekmės. Man gotika yra ir neužmerktos akys prieš tamsią gyvenimo pusę. Argi tai nėra šiuolaikinio žmogaus kasdienybė – susvetimėjimas ir vienatvė, savanaudiškumo ir egoizmo pasekmėse skęstanti serganti visuomenė, mano artimas, kompromisuose kasdien numarinantis dalį savęs. Ar turėtume tai ignoruoti? Ar tokius dalykus apdainuoti turėtume linksmomis polkomis? Kodėl daugeliui visuomenės pop grupės, džiaugsmingai vapaliojančios apie eilinius tūsus yra labiau priimtinos ir ne tokios destruktyvios, kaip, tarkim gotikinės, dainuojančios apie šiuolaikinius griuvėsius? Ar tai nėra panašu į ST pranašus, kurie buvo nepriimtini, nes kalbėjo apie nemalonius ir nelinksmus dalykus? Matant pasaulio tamsą neišeina vien džiaugtis ir ploti katučių. Todėl daug gotikinės muzikos, literatūros, dailės, besiliečiančios prie gyvenimo kasdienybės yra niūrūs. Dievas pats sako, kad gyvens tirštoje tamsoje (1 Kar 8:12). Jei jis nėra Dievas ir tamsoje (liūdesy, skausme, depresijoj, etc.) tada Jis yra nieko vertas. Ir kaip kas nors gali pasakyti, kad tarp gotikos ir krikščionybės negali būti nieko bendra?

Taigi priimkite gotiką kaip niūresnę šio nuostabaus gyvenimo pusę, kaip melancholija paspalvintą giedrą rudens dangų, kaip šio gražaus kūrinio – žmogaus – laikinumą ir amžinybę. Trapus didingumas ir šešėliais pridengta paslaptis…

rašė “Paukštis”

P.S. Gotikinė subkultūra pasižymi tolerancija, jei norite, liberalumu. Čia vietą randa įvairių tikėjimų ir pažiūrų žmonės. Pasakyti, kad gotai velnio tarnai – paviršutinis, stereotipinis požiūris, rodantis, kad žmogus nelabai su dalyku susidūręs.