Kodėl taip griežtai? Nes esu įsitikinęs, kad tai viena iš didžiausių dabartinės Lietuvos rykščių. Liberalizmas ir jo nuolatinis savojo „AŠ“ iškėlimas tapo naująja mūsų tautos religija. Nepatikėsite, bet ne vien tarp jaunimo ar save liberalais laikančių, ne, tas vėžys išplitęs visur, net tarp save tautiškais ir/arba kairiaisiais įsivardinančių žmonių. Kaip kitaip, jeigu ne liberalais galima ... Skaityti toliau
Brėkštant droviai apsnigtam viduržiemio rytui į rožinio miesto vartus pasibeldė vaikinas ir nusibraukė juodų plaukų sruogą nuo akių. Apsikabinau truputį per saldžios kinrožių arbatos puodelį ir susikaupusi užkalbinau. PinkCity: Labas, gavau Tavo laišką, kuriame rašai, kad nori papasakoti apie emo, kaip yra iš tikrųjų. Nes TV oi kokių nesąmonių pripasakoja… Emo: Sveika, PinkCity. Taip, mane tikrai šokiravo tie visi įvykiai Kaune. Šokiravo ne tik žmonių, bet ypač žurnalistų nuomonė apie emo “judėjimą”. PinkCity: Kodėl? Šiaip visus šokiravo savižudybės… Emo: Mano asmenine nuomone, tai net nebuvo savižudybės. Daugelis “kitokių” paauglių lipa ant apleistų pastatų stogų, kur vaikščioti pakankamai pavojinga. Pats ne kartą buvau užsirioglinęs ant prie Kauno “Akropolio” esančio stogo. Aš tikrai manau, kad tai galėjo būti nelaimingas atsitikimas, ypač pirmos mergaitės kritimas. Gali būti, kad antra ir nusižudė, bet ne dėl to, kad ji buvo emo, tiesiog ji sunkiai galėtų gyventi toliau, mačius savo geriausios draugės žūtį. Šiaip iš tiesų vien tų savižudybių nenorėčiau labai nagrinėt, nes jų tikrai nepažinojau ir negaliu 100% būt užtikrintas savo nuomone. Labiau norėčiau atkreipt visuomenės dėmesį apie klaidingai susidariusią nuomonę apie pačią emo kultūrą. Ir dar.. vienas dalykas yra emo, o kitas dalykas emo išvaizda. PinkCity: Gerai, tada papasakok, kas apskritai yra emo. Emo: Emo kultūros pradžia prasidėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose. Man emo asocijuojasi su grupe Weezer.
Emo (sutr. jausminis hardcore'as) yra hardcore punk muzikos substilius, atsiradęs devintojo dešimtmečio viduryje. Pirmiausia emo buvo vartotas kaip apibūdinimas to meto nepriklausomo (indie) roko grupėms, kurios turėjo tam tikrus nusistovėjusius bruožus. Visų pirma emo buvo vadinama jausmingoji hardcore punk muzika, susiformavusi Vašingtono regione. Kiek vėliau pavadinimas kito į emocore, kuris apibrėžė to įkvėptas kitų regionų emotional hardcore grupes. Pavadinimas emo kilo iš to, jog tuometinės grupės neįprastai ekspresyviai ir emociškai gyvų koncertų metu atlikdavo savo programą. Labiausiai šį reiškinį atspindinčios grupės buvo Rites of Spring, Embrace, One Last Wish, Beefeater, Gray Matter, Fire Party, o kiek vėliau – Moss Icon. Pirmoji emo muzikos grupių banga pasibaigė prasidėjus dešimtam dešimtmečiui, kada atlikėjai išsiskirstė. Prasidėjus dešimtajam XX a. dešimtmečiui, į emo muzikos sceną ėmė integruotis indie rock atlikėjai, paskatinti anuomet garsios grupės Fugazi, kurios sudėtyje buvo ankstesnių grupių Rites Of Spring ir Embrace lyderiai Ian MacKaye ir Guy Picciotto. Ši indie rock interferencija, sietina su grupėmis Sunny Day Real Estate ir Texas Is The Reason, skirtingai nei hardcore atlikėjai, įnešė į emo ramumo, sumažino chaosą ir suteikė melodijos. Šis jau vadinamasis post–emo indie rock sukėlė antrąją per paskutinįjį dešitmetį trukusią emo muzikos epochą, kuri baigėsi iširus pagrindinėms grupėms arba kai kurioms pasitraukus į overground'ą.
Kadaise senutės dūsaudavo, gatvėje išvydusios gauruotus vaikinus ir merginas odinėmis striukėmis. Dabar jos burba ant paauglių su įstrižais kirpčiukais, žiedais ir dažytomis akimis. Jaunimo subkultūra galiausiai priėjo tris raides... emo. Regis, atėjo metas išsiaiškinti, ką vis dėlto šios raidės reiškia. Emo judėjimas (sutrumpintai iš angliško „emotion“ – emocionalus) Vakaruose atsirado praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį. Kone du dešimtmečius netyla ginčai: nuo kokios muzikinės krypties atsiskyrė emo stilius? Vieni mano, kad tai pasunkintas indi; kiti – kad jis iškilo iš hardkoro, išsaugodamas skambėjimą, bet pakeisdamas dainų tematiką; treti įsitikinę, jog tai – pankroko rūšis. Pirmoji emo banga per Ameriką nuūžė 1985 metais, kai Vašingtono valstijoje atsirado tokių grupių, kaip „Gray Matter“, „Soulside, Ignition“, „Marginal Man“, „Fire Party“, „Rain, Shudder to Think“. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje ši muzika tapo populiari. Tada atsirado ir nauji jos stiliai: San Diego hardkoras – klasikinio hardkoro ir emo mišinys, skrimo – pasunkintas emo variantas (jame daugiau šūksnių ir žiaurumo), frenčemokoras – melodingesnis skrimo variantas. Emo stilius labiau paplito 1994 metais, kai grupė „Sunny Day Real Estate“ išleido plokštelę „Diary“. Dabar populiariausios emo grupės – „My Chemical Romance“, „From First to Last“, „The Used“. Manoma, kad emo svarbiausia – emocijos (tekstai dažniausiai apie nelaimingą meilę, neteisybę, žiaurų ir prievartos kupiną pasaulį).
Politikai atrado naują veiklos sferą – mados pasaulį. Jau rašėme apie Lietuvos seimūnus-stilistus parlamente, uždraudusius naudoti raudonas žvaigždes, bet dar smagesnė mados naujiena atėjo iš Rusijos Valstybės Dūmos. Čia buvo svarstomas įstatymas, kuriuo siekiama uždrausti visame pasaulyje dabar tarp jaunimo populiarų emo stilių. Įstatymo rengėjai tvirtina, kad rengimasis juodai-rožiniais rūbais, ryškus makiažas su išpaišytomis ašaromis, ant vienos akies užšukuoti plaukai ir liūdnos muzikos klausymasis labai neigiamai veikia Rusijos jaunimą ir griauna jo šviesią ateitį. Prilyginę emo stilių ir jo daromą žalą skinhedams, įstatymo rengėjai pasiūlė jį uždrausti valstybės lygiu.
Kas gi tie berniukai ir mergaitės, užtvindę gatves juodai rožine beprotybe? Emo mada – keista gatvės mados kryptis, gimusi, kaip tai dažnai atsitinka, iš muzikinio žanro. Emo jau seniai pavergė jaunuolius, nieko bendro neturinčius su emotional rock muzika, jiems tiesiog patiko kedai rausvais raišteliais ir suplėšytos pėdkelnės. Tikrieji emo vadina tokius „pozuotojais“ arba fake’ais, keiksnodami juos už nepakankamą pagarbą savo kultūrai. Bet tai visai natūralus procesas. Niekas neprivers mūsų išmokti atmintinai visų grupės „Kiss“ dainų žodžių prieš pasirodant mieste su odine striuke. Nesigilindami į nereikalingas smulkmenas, pasakykime tik tiek, kad emo arba ymo save vadina jaunimas, teikiantis didelę reikšmę savo emociniams išgyvenimams, o emo muzikos šaknys slypi 80-ųjų hardroke. Kas tai? Na, kad suprastum, kas patinka emo, reikėtų paklausyti ko nors iš „Fall Out Boy“, „The Used“, „Panic! At The Disco“, „My Chemical Romance“, „Saosin“ ir t.t. Tačiau jei apnuoginti nervai ir grynos emocijos, lydimos gitaros ritmų nepadarė tau jokio įspūdžio, o noras persipjauti venas tave aplanko ne dažniau nei kartą ar du per metus, vis tiek gali būti, kad užsimanysi pasiskolinti iš emo stiliaus keletą gerų idėjų. Taigi koks yra emo stilius? Tikras emo: tiesūs, dažniausiai juodi plaukai, kreivi prilaižyti kirpčiai, dengiantys pusę kaktos, o pakaušyje plaukai pakelti ir suvelti. Plaukai gali būti ir ne juodi, tačiau dalis sruogų bus nudažytos juoda arba rožine spalvomis.
Skinhead`ai (skustagalviai) atsirado Didžiojoje Britanijoje 7 dešimtm. viduryje tarp darbininkų klasės jaunimo. Iš pradžių tai buvo tiesiog draugų būreliai, kartu praleisdavę laisvalaikį ir dalyvaudavę gatvės muštynėse. 8 dešimtm. veikiami skirtingų įtakų skinhead`ai suskilo į rasistus ir antirasistus. Nuo 9 dešimtm. judėjimas išplito po pasaulį, didžiausio populiarumo sulaukdamas JAV, Vokietijoje, o pastaruoju metu ir Rusijoje. Pagrindinė skinhead`ų įvaizdžio detalė yra plika arba labai trumpai kirpta galva. Ši mada atsirado dėl to, kad gatvės muštynėse priešininkai negalėtų pešti plaukų. Ilgainiui judėjimui vis labiau krypstant į militarizmą, skusta galva pradėjo sietis ir su kariška disciplina. Kadangi skinhead`ai didžiuodavosi savo darbininkiška kilme, jie pradėjo rengtis panašiai kaip namie, akcentuodami garderobo paprastumą. Šiuo metu populiariausi tarp skustagalvių drabužiai yra sunkūs, dažnai kareiviški batai, siauri džinsai arba kamufliažinės kelnės ir tamsių spalvų striukės su nacionaline ar nacistine atributika (tarp rasistų). Taip pat skinhead`ai rasistai mėgsta keltišką simboliką, ypač keltišką kryžių. Iš pradžių tarp skinhead`ų judėjimo ir rasizmo nebuvo jokio ryšio. Dalis skinhead`ų buvo ne baltieji, didelę įtaką judėjimui turėjo išeiviai iš Jamaikos, kurių atliekamą muziką mėgo skinheadai 7 dešimtmetyje. Į dvi tarpusavyje dažnai konfliktuojančias sroves skustagalviai suskilo 8 dešimtm. viduryje.
Kubanės kraštas - Rusijos pietuose. Vilnių ir Kubanę skiria keli tūkstančiai kilometrų. Tačiau šiame straipsnyje būtent pasakosime apie Kubanės sritį. Taigi kas dedasi šiame mieste? Ogi nieko naujo. Tiesiog čia kaip niekur kitur Rusijoje įsitvirtino rusų šovinistai - fašistuojantis jaunimas. Kubanėje ne rusų tautybės žmonėms gyventi tampa itin pavojinga. Fašistuojantys jaunuoliai, kurių niekaip nesutramdo vietinė milicija (o gal nenori pažaboti?) čia organizuoja viduramžiškus etninius valymus - kurdai, turkai, čečėnai, totoriai, armėnai, čigonai vejami iš krašto, jų turtas niokojamas arba pasisavinamas. Jeigu kitataučiai atsisako skustagalvių įsakymui nešdintis lauk, tokius rusai dažniausiai nužudo arba bent jau smarkiai sumuša. Milicija, žinoma, bejėgė išsiaiškinti, kas, kodėl ir kada sumušė vargšą čečėną ar totorių. Net ir mirusiems nėra ramybės. Štai Krasnodaro mieste skustagalviai neseniai išniekino kitataučių kapines. Iš viso buvo sugriauta 19 armėnų kapų, po vieną azerbaidžaniečio ir edigėjo kapą. Tiesa, Krasnodaro miesto prokuroras Andrėjus Snežko pasidžiaugė, kad milicijai pavyko sulaikyti 14 pogromo dalyvių. 11 iš jų sulaikyti, kiti trys raštiškai pasižadėjo neišvykti. Apklausos metu milicija išsiaiškino, jog Krasnodare veikia maždaug 300 skustagalvių, niekinančių kitataučius. Dauguma iš jų - jaunimas nuo 14 iki 21 metų. Vadovauja jiems kažkoks vyras, pravarde Seržantas.
Fašistinius simbolius pamėgę skustagalviai klaipėdiečiai sako, kad Adolfas Hitleris jiems nėra idealas, bet savo tautą laiko aukštesne už kitas ir leidžia laikraštį „4 reichas". Apie juos nieko nežino jaunimo reikalais šalies Prezidentui patarinėjantis Gintaras Šurkus. Fašistuojančio jaunimo veiklos nenori komentuoti ir Valstybės saugumo departamentas. O visuomenė pastebi, kad pastaruoju metu visoje šalyje, taip pat ir Klaipėdoje, aktyviai ima reikštis įvairios profašistinės jėgos. Ryžtingi skustagalvių veidai. Svastikomis ir kitokiais ženklais išpieštos striukės. Baltais batraiščiais suvarstyti sunkūs aukštaauliai batai. Tokią jaunuolių grupę pamatęs, ne vienas vyresnio amžiaus žmogus stengiasi ją apeiti ratu. Skustagalvius Klaipėdoje galima pamatyti vakarais besibūriuojančius Teatro aikštėje. „Skinhead", išvertus iš anglų kalbos, reikštų skustagalviai", - pasakojo 27-erių metų klaipėdietis Kostas, draugų vadinamas Pufu. Klaipėdos "skinai" kasmet išleidžia po keturis penkis savo laikraštukus "4 reichas". Jame - keletas sakinių apie "skinų" gyvenimą, šis tas apie keliones, koncertus. Galima aptikti ir riebokų keiksmažodžių. Laikraščio pavadinimas siejasi su Trečiuoju reichu ir jo įkūrėju Adolfu Hitleriu. Bet tai, anot Pufo, neturėtų gąsdinti visuomenės ar valstybės saugumo darbuotojų, nes fiureris nesąs "skinhedų" idealas.
Septyniolikmetę šiaulietę užpuolė skustagalviai. Skinais save vadinantiems vaikinams įtūžį sukėlė moksleivės kuprinė su Dovydo žvaigžde. Skinai kuprinę sudegino, o merginą apipylė smūgiais. Tai - ne vienintelis kareivišką aprangą mėgstančių, kerziniais batais avinčių, murzininkais ir smogikais pravardžiuojamų vaikinų siautėjimo pavyzdys. Jie jau ir dieną muša žmones. Pačiame Šiaulių centre. Smūgis iš nugaros Asta (vardas pakeistas) su dviem draugais sėdėjo kavinėje "Elitas". Šalia alų gurkšnojo moksleivei pažįstami skinai: Lauras, jo brolis Alius ir Evaldas su dviem merginomis.
"Turėjau kuprinę, ant kurios buvau nusipiešusi Dovydo žvaigždę. Kaip ženklą, kad man visi lygūs, kad nesu rasistė", aiškina moksleivė. Taip negalima. Mums nepatinka. Mes to netoleruojame tokiais priekaištais skustagalviai apipylė Astą, išvydę žvaigždę. Tu juk žinai, kad mums nepatinka - kodėl taip darai? "Gerai, sakau, nebebus tos žvaigždės - bet jie neklausė. Vienas atsikėlė ir išėmė iš kuprinės mano daiktus. Tada išsinešė kuprinę į lauką ir sudegino", - sako Asta. Ji su draugais patraukė namo. Skustagalviai su merginomis - iš paskos. Vilniaus ir Draugystės prospekto gatvių sankryžoje, visai šalia namų, Asta pajuto smūgį į veidą. Iš nugaros. Smogė viena iš skinų merginų. "Davė taip, kad net "miela" pasidarė. Nukritau ant žemės, vos begalėjau kvėpuoti. Skinai tuo metu "užsiiminėjo" mano draugais. Paskui vienas priėjo prie manęs ir keliskart spyrė į šonkaulius", - sako moksleivė.
Pankų atsiradimai didelę įtaką padarė meninis, politinis situacionistų (SI) sąjūdis. Kai kalbama apie SI ir pankų sąsajas, nurodomi situacionistai M. Maclarenas, J. Reidas, Ch. Gray. Gray puikiai įsisavino skandalingą SI stilių ir vėliau suformulavo „totaliai nemalonaus roko“ idėją. Nemalonus rokas, taip pat kaip ir nežiūrima televizija, neskaitomas populiarusis žurnalas iš esmės atspindėjo SI kovos su „visuomenės spektakliu“ idėjas. Analogiškus antikinematografinius kino filmus kūrė G. Debordas. Totaliai nemalonaus roko idėja tapo planu Sex Pistols sukūrimui. Reidas, prieš tapdamas Sex Pistols albumų viršelių ir plakatų dizaineriu ir vienu iš įtakingiausių pankų dailininkų, kūrė grafinius piešinius britų SI skyriaus žurnalui Heatwave. Pasinaudodami iškraipymo technologija, Sex Pistols sukūrė dainos God Save The Queen „koverį“ (interpretaciją), o jo viršelį Reidas papuošė fotomontažu, kur buvo vaizduojama karalienė Elžbieta su irokėzo šukuosena ir segtuku susegtomis lūpomis. Ankstyvieji pankai, šaipydamiesi iš vartotojų, prekiavo „vergijos kelnėmis“, „septynių diuimų singlais“, fanzinais (antilaikraščiais) ir siūlė nuobodžias pseudoakademines teorijas. Sex Pistols veiklos pradžia pasižymi anarchizmo elementais. Jų pirmasis singlas taip ir vadinosi – Anarchy in the U.K. (1976). Pankų esmė buvo rezistencinė, antiskonio subkultūra, antimados sąjūdis.
Turėjau progos apie tai rašyti ir praėjus galybei laiko, norėtųsi šį tą pataisyti ar išreikšti, tikiuosi, geriau. Tuomet pasakojau lyg senstelėjęs suaugęs tipas, prisimenantis jaunus laikus. Dabar, jaučiaus lyg vėl jaunesnis, kalbantis apie senus laikus.( Beje, vienu iš atjaunėjimo receptų būtų ilgalaikis nesusitaikymas su klišinėmis visuomeninėmis normomis, bet tai jau kita tema). Kaip ir prieš gerą dešimtmetį, taip ir dabar, apsistosiu ties lietuviškuoju punk fenomenu, kurį aktyviausiai pažinojau 1982 -1986-ais metais, gal pavadinkim tai pirmąja era. Nors žodžio punk (toliau vartosiu lietuviškai įsisavintą "pank") dabar jau niekam netenka aiškinti, jis tikrai lieka vienas laisviausiai interpretuojamų socialinių ir muzikinių terminų. Dėl "pank" nesiliauja diskusijos, jis - gyvas. Taigi norėtųsi leistis į trumpą archeologinį žygį ir keliais bruožais apžvelgti ištakas, lietuviškąjį pank judėjimą, kurį laikau visiškai savarankišku originaliu reiškiniu, galinčiu vadintis netgi tautišku. Spontaniškas lietuviškas pank, kiek pamenu, apsireiškė tiesiog ore, apie 1982-uosius ir niekada neturėjo vieningų taisyklių ar įstatų, tad aprašyti jį tvarkingai neįmanoma, tokia turbūt jau Pank Akademijos specifika ( beje, jei yra mokslo darbuotojų nesutinkančiu su šiuo teiginiu ir turinčių medžiagos apie bet kokį punk pasireiškimą Lietuvoje ankstesniais laikais, prašome pateikti pranešimus).
