Jaunimas emo įvedė naują madą – verkti

Kadaise senutės dūsaudavo, gatvėje išvydusios gauruotus vaikinus ir merginas odinėmis striukėmis. Dabar jos burba ant paauglių su įstrižais kirpčiukais, žiedais ir dažytomis akimis. Jaunimo subkultūra galiausiai priėjo tris raides… emo. Regis, atėjo metas išsiaiškinti, ką vis dėlto šios raidės reiškia.

Judėjimas gimė JAV

Emo judėjimas (sutrumpintai iš angliško „emotion“ – emocionalus) Vakaruose atsirado praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį. Kone du dešimtmečius netyla ginčai: nuo kokios muzikinės krypties atsiskyrė emo stilius?

Vieni mano, kad tai pasunkintas indi; kiti – kad jis iškilo iš hardkoro, išsaugodamas skambėjimą, bet pakeisdamas dainų tematiką; treti įsitikinę, jog tai – pankroko rūšis.

Pirmoji emo banga per Ameriką nuūžė 1985 metais, kai Vašingtono valstijoje atsirado tokių grupių, kaip „Gray Matter“, „Soulside, Ignition“, „Marginal Man“, „Fire Party“, „Rain, Shudder to Think“.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje ši muzika tapo populiari. Tada atsirado ir nauji jos stiliai: San Diego hardkoras – klasikinio hardkoro ir emo mišinys, skrimo – pasunkintas emo variantas (jame daugiau šūksnių ir žiaurumo), frenčemokoras – melodingesnis skrimo variantas.

Emo stilius labiau paplito 1994 metais, kai grupė „Sunny Day Real Estate“ išleido plokštelę „Diary“. Dabar populiariausios emo grupės – „My Chemical Romance“, „From First to Last“, „The Used“. Manoma, kad emo svarbiausia – emocijos (tekstai dažniausiai apie nelaimingą meilę, neteisybę, žiaurų ir prievartos kupiną pasaulį).

Garbės kodeksas

Mėgstamos muzikos krypties gerbėjai dažniausiai rengiasi ypatingo stiliaus drabužiais, išskirtinis ir jų elgesys. Emokidai (emokids) taip pat ne išimtis. Minioje juos nesunku pastebėti, kaip ir pankus bei hipius.

Pirmiausiai iš šukuosenos: lygūs juodi plaukai – lyg „karvės aplaižyti“ (žinovai pataria, kad tokį efektą padeda išgauti ne paprasta šukuosenos formavimo želė, bet rankų kremu sutepti plaukai), pusę veido den-giantys išpešioti kirpčiukai, pakaušio plaukai styro į visas puses.

Emokidų garderobe

vyrauja dvi spalvos: rožinė ir juoda. Kartais rožinė keičiama bet kokia kita ryškia spalva, tarkime oranžine. Drabužiai – siauri džinsai, gali būti skylėti ar sulopyti, diržas su kniedėmis ir grandinėle, aptempti marškinėliai su animacinių filmų herojais: Peliuku Mikiu, „Pietų parko“ ar „Bobo Kvadratinių kelnių lūpytės“ veikėjais.

Ant kojų sportiniai bateliai arba vensai, ant rankų – įvairiaspalvės apyrankės-snepai. Beje, su jomis susijęs iš JAV kilęs žaidimas „Snap“ („Nutrauk“). Jo taisyklės paprastos: pavyks nuo emokido rankos nutraukti vieną snepą – gali pretenduoti į prizą. Priklausomai nuo apyrankės spalvos. Pavyzdžiui, nutraukei baltą – dovanų bučinys, geltoną – garantuojamas karštas apkabinimas ir kt. Tiesa, pas mus šis žaidimas neprigijo, tačiau emokidai mielai nešioja apyrankes.

Kuriant tikro emokido įvaizdį, labai svarbus make-up. Emoboy prie veidrodžio praleidžia ne mažiau laiko nei jų draugės. Tai suprantama, makiažas – subtilus dalykas, pasidažyti reikia taip, kad veidas atrodytų liūdnas ir kenčiantis.

Tačiau svarbiausia, kas true-emo (angl. „tikras“) skiria nuo kitų, – sveikas gyvenimo būdas. Tikri emo negeria, nerūko, nevartoja narkotikų, daugelis yra vege-tarai. Tiesa, čia reikėtų pada-ryti išlygą: mūsiškiai emo šias taisykles dažniausiai ignoruoja.

Greitai susijaudina

Emokidai pasaulį vertina itin sentimentaliai, moka džiaugtis kiekviena smulkmena. Tuo tarpu net nedidelė nesėkmė juos gali išvesti iš pusiausvyros, iki ašarų sujaudinti.

Todėl žmonės, bendraudami su emokidais, turi būti be galo diplomatiški. Nereikia skriausti emo! Vengdami depresijos, emokidai stengiasi bendrauti, susitikinėti virtualioje erdvėje internete arba miesto centre. Pavyzdžiui, Maskvos emokidai pamėgo Čistyje prudy skverą. Tačiau jie susitinka ne kasdien, todėl kone visą savo laiką emo rašinėja internetinius dienoraščius, dalijasi savo išgyvenimais.

Individualybės ar mados aukos?

Daugelis paauglių, vos tik sužinoję, kad rožinės ir juodos spalvos derinys – madingas, atakuoja parduotuves, nuo prekystalių nušluodami viską, kas jiems primena mėgstamą stilių.

Dabar emo judėjimas komerciškai naudingas. Iš berniukų ir mergaičių galima uždirbti labai daug pinigų. Verslininkai tai ir daro. Neblogų pajamų duoda ir emo muzika. Kai 2004 metais Rusijoje buvo organizuotas pirmasis emo festivalis, lankytojus buvo galima suskaičiuoti pirštais. Dabar emo koncertuose visada anšlagas. Kaip sako, paklausa gimdo pasiūlą, todėl muzikiniuose forumuose nuolat pasirodo skelbimų: „Renkame emo grupę. Į stilių didelio dėmesio nekreipsime, bet jis neperžengs emo ribų. Tai gali būti emo pankas, emo koras… Skambinkite telefonu…“.

Tačiau tikrieji emo nedėvi rožinių ir juodų palaidinių, ženklelių ir nekerpa kirpčiukų įstrižai. Kodėl? Nes mano: viskas, kas susiję su emo judėjimu, – tik duoklė madai. Todėl dabar daugelis emokidų demonstratyviai nusikerpa kirpčiukus ir išmeta vensus. Argumentas vienas: idėją sugadino, iškraipė, pavertė masinio vartojimo preke.