Ar pinigai gadina žmogų?

Žmogaus santykis su gyvenimu ir jį supančia aplinka visada būna labai įvairus. Mane domina santykis su pinigais. Pinigai kaip ir yra gyvenimo minimalus varikliukas. Be pinigų elementariai žmogus neišgyventų, bet ar pinigai gali sugadinti žmogų? Tarkim, tėvai savo meilę vaikui užpildo pinigais, nes kitaip nesugeba, nespėja, juk darbas. Bet koks tada užauga vaikas? Galimi du variantai: toks, kuris sumaterialėjęs, arba toks, kuris šlykštisi pinigais (mano atvejis).

Tie vaikai, kurie sumaterialėjo to gyvenime ir siekia. Kaip ir viskas yra gerai, jei jie nesigilina į savo dvasinį pasaulį. Bet jei ir gilinasi, mažai ką suvokia, nes jų moralinės nuostatos juk kitaip subrandintos. O tie kurie šlykštisi… išnagrinėkim mane.

Nuo mažens buvau auklėjama taip, kad svarbiausia šeimos židinys, kad šeima turi kartu spręsti savo problemas, o kiekvienas penktadienis turi būti šeimos vakaras. Bet augant man, keitėsi ši tradicija. Tėvai vis labiau tapo pinigų vergais, penktadienio vakarus iškeičiau į kultūrinimosi vakarus, nes penktadienio vakarais būti vienai namie tiesiog nusibodo. Tėvai prisižadėdavo, kad savaitgalį jau kartu praleisim, bet išeidavo šnypštas. O visą tai užpildyti, tą tuštumą – duodavo pinigų. Nesakau, buvo metas, toks, kad džiaugiausi – pagaliau savaitgalis be tėvų, bet kai jie tą tuštumą pradėjo pildyti pinigais, iš pradžių nesuvokiau, kas vyksta. Maniau normalu. Bet vėliau užkniso. Kiek man anksčiau buvo vertingi pinigai, tiek dabar aš jais šlykščiuosi. Taip, kažkieno akimis turėtų atrodyti viskas yra tobula. Bet ne man. Kur dingo dvasiniai žmogaus poreikiai? Kur dingo šeima?

O vėliau supratau, kad aš užaugau ir šeima nebegalės duot to, ko troškau: juk neatbėgsiu pas tėtį ir jam neatsisėsiu dabar ant kelių, …

Taigi, atrodo toks nekaltas tas popierėlis, o tiek jis padaro žalos su žmonėmis, kurie nemoka su jais elgtis, o kenčia daugiausia tie, kurie gyvena šalia tokių žmonių.