Savigynos treneris: apsiginti nuo užpuoliko padės vikrumas ir nenuspėjamumas. Sistema, kurioje labiausiai dirba ne raumenys, o smegenys.

Susidomėti savigyna paskatino susidūrimas, vos nesibaigęs mirtimi

Rugsėjo 1 d. Vil­ni­u­je veikianti Sav­ig­y­nos akademi­ja atšven­tė dviejų metų gim­ta­di­enį. Pasak jos įkūrėjo Žil­vi­no Šri­ubšos, rudenį, žiemą, kai tem­s­ta anksči­au, užpuolimų padaugė­ja, tad dabar pats laikas pasisemti teorinių ir prak­tinių žinių, kurios padės jų išvengti, o prireikus – veiksmin­gai apsig­in­ti.

Susidomėti kovine sav­ig­y­na, kurios moko, Ž. Šri­ubšą paskati­no susidūri­mas su dviem peil­i­ais gin­klu­o­tais užpuo­likais. Prieš sep­tyner­ius metus vyrui grįž­tant į namus Salininku­ose, kelią užtvėrė auto­mo­bilis, iš kurio sus­to­jus iššoko du romų tau­ty­bės vyrai. Nors Žilv­inas nuo vaikys­tės užsiėmė rytų kovos menais ir net buvo įkūręs savo karate klubą, šįkart jie negel­bėjo – užpuo­likai pagrobė ant sėdynės buvusį nešio­jamą kom­pi­uterį, o vyrui į krūt­inę suvarė peilį – buvo pažeista plaučių pleu­ra, peilis tik per milimetrą nesiekė plaučių. „Gre­ito­sios pagal­bos lauki­au 45 min­utes, jos labai prail­go, tuomet tikrai galvo­jau, jog mir­siu”, – nes­lėpė pašneko­vas. Beje, poli­ci­ja užpuo­likų taip ir nesura­do.

Šis įvykis vyrą sukrėtė, dar būdamas ligo­ninė­je jis ėmė ieškoti infor­ma­ci­jos inter­nete apie įvairias sav­ig­y­nos sis­temas, o kai sav­i­jau­ta pagerėjo – vėl ėmė inten­syvi­ai treniruo­tis. Labi­au­si­ai jį sudomi­no vad­i­namo­ji kov­inė sav­ig­y­na, atsir­adusi Rusi­jo­je. Tai sav­ig­y­na, tin­kan­ti apsig­in­ti nuo kelių užpuo­likų, taip pat – nuo užpuo­likų su gin­klais (peil­i­ais, kirvi­ais, laz­domis, šau­na­maisi­ais gin­klais). Ši sav­ig­y­nos sis­tema tin­ka moter­ims, smulkesnio sudėji­mo vyra­ms, vyres­nio amži­aus žmonėms, nes apsig­in­ti nau­do­ja­ma ne aukos, o paties agre­so­ri­aus jėga, pasitelki­amos žmo­gaus anatomi­jos ir fizikos žin­ios.

Sistema, kurioje labiausiai dirba ne raumenys, o smegenys

 „Tris­dešimt metų treni­ravausi karate, dzi­u­do, ušu, tači­au susidūrus su užpuo­likais iš to buvo mažai nau­dos. Šie kovos menai tapo sportu, kovos ele­men­tų juose liko itin mažai. Ėmi­au ieškoti ko nors veiksminges­nio“, – prisim­inė Ž. Šri­ubša. Lietu­vo­je pop­u­liari­au­sios sav­ig­y­nos sis­te­mos – „Krav Maga“ iš Izrae­lio ir „Sav­bor“ iš Lenki­jos. „Jos puiki­ai veikia, tači­au tik tuomet, jei esi jau­nas, atletiškas vyras, – apibūdi­no trener­is. – Pats esu nedide­lio ūgio ir leng­vas, galvo­jau apie kitus panašaus kūno sudėji­mo žmones, kurie galėtų atsidur­ti tokiose situaci­jose, kokio­je buvau atsidūręs aš. Ir labi­au­si­ai tiko būtent kov­inė sav­ig­y­na, kuri nereikalau­ja daug jėgos – čia labi­au­si­ai dir­ba ne rau­menys, o smegenys.“

Tači­au Lietu­vo­je kovine sav­ig­y­na tuo metu niekas neužsiėmė, tad Žil­v­inui keletą metų teko du-tris kar­tus per savaitę važinėti treniruo­tis į Rygą. Vėli­au daly­va­vo kelete stovyk­lų Rusi­jo­je. „Jos tar­si atvėrė akis. Tuo metu atrodė, kad net ne viską supran­tu, bet paju­tau, kad kūnas po jų ėmė judėti visai kitaip“, – ste­bėjosi vyras. Prieš du metus, kai paju­to, kad žinių jau turi pakanka­mai, ir jomis nori dal­in­tis su kitais, ryžosi atidary­ti Sav­ig­y­nos akademi­ją. Joje treniruo­ja ir vaikus, ir suau­gu­si­u­o­sius.

Vyras taip pat dir­ba Kalėjimų depar­ta­men­to mokymų cen­tre spe­cial­iųjų kom­pe­ten­ci­jų moky­to­ju bei apsaug­ininku pop­u­liari­ame sostinės bare „Bar­dakas“. Iki tam­pant moky­to­ju, Ž. Šri­ubša keletą metų dirbo prižiūrė­to­ju Luk­išk­ių tardy­mo izo­lia­to­ri­u­je-kalėjime, taip pat ilgą laiką dirbo apsaug­ininku „Lietu­vos“ viešbu­ty­je, garsėju­si­ame tuo, kad jame mėgo lankytis nusikalstamų grupuočių nar­i­ai – kaip prisi­me­na, senais laikais ten per pamainą kil­da­vo maži­au­si­ai trys muš­tynės.

Lais­valaik­iu Ž. Šri­ubša domisi istori­ja, pag­o­niš­ka kultūra, karo menu. „Lietu­vi­ams karu­ose sekėsi – kar­tais mūšius laimė­da­vo net kai kar­i­uomenė būda­vo keliskart mažes­nė nei priešų. Mane labai dom­i­na, kas būtent lem­da­vo mūšio sėk­mę, kaip kari­ai treniruo­davosi, kok­ius rit­u­alus atlik­da­vo prieš mūšį“, – kalbėjo Ž. Šri­ubša. Taip pat vyrą dom­i­na meninė fotografi­ja. „Vis­gi didži­au­sias mano tal­en­tas yra mokyti“, – patiki­no jis.

Apsiginti nuo užpuoliko padės turimi daiktai – raktai, skėtis, rankinės sagtis

Kaip elgtis užpuolimo metu? „Geri­au­sia, kad užpuolimo pavyk­tų išvengti. Jei matote tolu­mo­je įtart­iną žmogų ar kom­pani­ją, į jų pusę neikite – pasirinkite kitą kelią. Rinkitės apšvi­es­tas vietas, kur dau­giau žmonių. Jei plan­uo­jate vakaroti – iš anksto apgal­vokite, kaip grįšite“, – pateikė patarimų sav­ig­y­nos trener­is. Pasak jo, pamačius, kad kažkas ruoši­asi pul­ti, reikia bėgti. „Tai – pats pir­mas gin­klas“, – tvirti­no jis. Savo mokinius jis skati­na mokytis gre­itai bėgti trumpas dis­tan­ci­jas – pamatę, kaip gre­itai bėga auka, dauge­lis užpuo­likų nesi­vargina vytis. Taip pat svar­bu su užpuo­liku kalbėtis – kar­tais pavyk­s­ta jį tiesiog atkalbėti.

Jei daž­nai ten­ka vaikšči­oti, kai vėlu, Ž. Šri­ubša patarė įsi­gyti dujų balionėlį ir sute­mus jį turėti ne gili­ai rank­inė­je, o gre­itai pasieki­amo­je kišenė­je. Taip pat labai gerai neši­o­tis prožek­torių – juo gal­i­ma pasišvi­esti sute­mus einant tam­siomis vietomis, o taip pat apak­in­ti užpuo­liką. „Jei galite – bėkite, gar­si­ai šaukite, sav­ig­y­nai galite panau­doti įvair­ius turimus daik­tus – rak­tų ryšulį, skėtį, diržo ar rank­inės sagtį, merginos gali panau­doti savo „gin­klus“ – aukš­takul­nius batelius, nagus, dan­tis“, – aiški­no pašneko­vas. Pasak jo, svar­biau­sia veik­ti vikri­ai ir netikė­tai. Pvz., palauk­ti, kol užpuo­likas atsi­palaid­u­os, praras budrumą, o tada – smogti. Jau­tri­au­sios kūno vietos – akys, ausys, skru­ostai, nosis, kak­las. Jei užpuo­likas – vyras, visa­da gelb­sti spyris į tarp­ko­jį. „Jei vyras len­da buči­uo­tis, reikia iš visų jėgų kąsti į lūpą – lūpos yra labai skaus­min­gos, taip pat gal­i­ma aštriu daik­tu dur­ti į akį, plėšti ausį“, – vardi­jo sav­ig­y­nos žino­vas.

Užpuo­likui smūgiuo­jant svar­bu laiku pasisuk­ti ar pasilenk­ti – iner­ci­jos pagau­tas, bet negavęs atramos, jis grius, ir tai suteiks aukai pakanka­mai laiko pabėgti.

Dovilė Dap­kute
Spe­cial­istė