Savigynos treneris: apsiginti nuo užpuoliko padės vikrumas ir nenuspėjamumas. Sistema, kurioje labiausiai dirba ne raumenys, o smegenys.

Susidomėti savigyna paskatino susidūrimas, vos nesibaigęs mirtimi

Rugsėjo 1 d. Vilniuje veikianti Savigynos akademija atšventė dviejų metų gimtadienį. Pasak jos įkūrėjo Žilvino Šriubšos, rudenį, žiemą, kai temsta anksčiau, užpuolimų padaugėja, tad dabar pats laikas pasisemti teorinių ir praktinių žinių, kurios padės jų išvengti, o prireikus – veiksmingai apsiginti.

Susidomėti kovine savigyna, kurios moko, Ž. Šriubšą paskatino susidūrimas su dviem peiliais ginkluotais užpuolikais. Prieš septynerius metus vyrui grįžtant į namus Salininkuose, kelią užtvėrė automobilis, iš kurio sustojus iššoko du romų tautybės vyrai. Nors Žilvinas nuo vaikystės užsiėmė rytų kovos menais ir net buvo įkūręs savo karate klubą, šįkart jie negelbėjo – užpuolikai pagrobė ant sėdynės buvusį nešiojamą kompiuterį, o vyrui į krūtinę suvarė peilį – buvo pažeista plaučių pleura, peilis tik per milimetrą nesiekė plaučių. „Greitosios pagalbos laukiau 45 minutes, jos labai prailgo, tuomet tikrai galvojau, jog mirsiu”, – neslėpė pašnekovas. Beje, policija užpuolikų taip ir nesurado.

Šis įvykis vyrą sukrėtė, dar būdamas ligoninėje jis ėmė ieškoti informacijos internete apie įvairias savigynos sistemas, o kai savijauta pagerėjo – vėl ėmė intensyviai treniruotis. Labiausiai jį sudomino vadinamoji kovinė savigyna, atsiradusi Rusijoje. Tai savigyna, tinkanti apsiginti nuo kelių užpuolikų, taip pat – nuo užpuolikų su ginklais (peiliais, kirviais, lazdomis, šaunamaisiais ginklais). Ši savigynos sistema tinka moterims, smulkesnio sudėjimo vyrams, vyresnio amžiaus žmonėms, nes apsiginti naudojama ne aukos, o paties agresoriaus jėga, pasitelkiamos žmogaus anatomijos ir fizikos žinios.

Sistema, kurioje labiausiai dirba ne raumenys, o smegenys

 „Trisdešimt metų treniravausi karate, dziudo, ušu, tačiau susidūrus su užpuolikais iš to buvo mažai naudos. Šie kovos menai tapo sportu, kovos elementų juose liko itin mažai. Ėmiau ieškoti ko nors veiksmingesnio“, – prisiminė Ž. Šriubša. Lietuvoje populiariausios savigynos sistemos – „Krav Maga“ iš Izraelio ir „Savbor“ iš Lenkijos. „Jos puikiai veikia, tačiau tik tuomet, jei esi jaunas, atletiškas vyras, – apibūdino treneris. – Pats esu nedidelio ūgio ir lengvas, galvojau apie kitus panašaus kūno sudėjimo žmones, kurie galėtų atsidurti tokiose situacijose, kokioje buvau atsidūręs aš. Ir labiausiai tiko būtent kovinė savigyna, kuri nereikalauja daug jėgos – čia labiausiai dirba ne raumenys, o smegenys.“

Tačiau Lietuvoje kovine savigyna tuo metu niekas neužsiėmė, tad Žilvinui keletą metų teko du-tris kartus per savaitę važinėti treniruotis į Rygą. Vėliau dalyvavo kelete stovyklų Rusijoje. „Jos tarsi atvėrė akis. Tuo metu atrodė, kad net ne viską suprantu, bet pajutau, kad kūnas po jų ėmė judėti visai kitaip“, – stebėjosi vyras. Prieš du metus, kai pajuto, kad žinių jau turi pakankamai, ir jomis nori dalintis su kitais, ryžosi atidaryti Savigynos akademiją. Joje treniruoja ir vaikus, ir suaugusiuosius.

Vyras taip pat dirba Kalėjimų departamento mokymų centre specialiųjų kompetencijų mokytoju bei apsaugininku populiariame sostinės bare „Bardakas“. Iki tampant mokytoju, Ž. Šriubša keletą metų dirbo prižiūrėtoju Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, taip pat ilgą laiką dirbo apsaugininku „Lietuvos“ viešbutyje, garsėjusiame tuo, kad jame mėgo lankytis nusikalstamų grupuočių nariai – kaip prisimena, senais laikais ten per pamainą kildavo mažiausiai trys muštynės.

Laisvalaikiu Ž. Šriubša domisi istorija, pagoniška kultūra, karo menu. „Lietuviams karuose sekėsi – kartais mūšius laimėdavo net kai kariuomenė būdavo keliskart mažesnė nei priešų. Mane labai domina, kas būtent lemdavo mūšio sėkmę, kaip kariai treniruodavosi, kokius ritualus atlikdavo prieš mūšį“, – kalbėjo Ž. Šriubša. Taip pat vyrą domina meninė fotografija. „Visgi didžiausias mano talentas yra mokyti“, – patikino jis.

Apsiginti nuo užpuoliko padės turimi daiktai – raktai, skėtis, rankinės sagtis

Kaip elgtis užpuolimo metu? „Geriausia, kad užpuolimo pavyktų išvengti. Jei matote tolumoje įtartiną žmogų ar kompaniją, į jų pusę neikite – pasirinkite kitą kelią. Rinkitės apšviestas vietas, kur daugiau žmonių. Jei planuojate vakaroti – iš anksto apgalvokite, kaip grįšite“, – pateikė patarimų savigynos treneris. Pasak jo, pamačius, kad kažkas ruošiasi pulti, reikia bėgti. „Tai – pats pirmas ginklas“, – tvirtino jis. Savo mokinius jis skatina mokytis greitai bėgti trumpas distancijas – pamatę, kaip greitai bėga auka, daugelis užpuolikų nesivargina vytis. Taip pat svarbu su užpuoliku kalbėtis – kartais pavyksta jį tiesiog atkalbėti.

Jei dažnai tenka vaikščioti, kai vėlu, Ž. Šriubša patarė įsigyti dujų balionėlį ir sutemus jį turėti ne giliai rankinėje, o greitai pasiekiamoje kišenėje. Taip pat labai gerai nešiotis prožektorių – juo galima pasišviesti sutemus einant tamsiomis vietomis, o taip pat apakinti užpuoliką. „Jei galite – bėkite, garsiai šaukite, savigynai galite panaudoti įvairius turimus daiktus – raktų ryšulį, skėtį, diržo ar rankinės sagtį, merginos gali panaudoti savo „ginklus“ – aukštakulnius batelius, nagus, dantis“, – aiškino pašnekovas. Pasak jo, svarbiausia veikti vikriai ir netikėtai. Pvz., palaukti, kol užpuolikas atsipalaiduos, praras budrumą, o tada – smogti. Jautriausios kūno vietos – akys, ausys, skruostai, nosis, kaklas. Jei užpuolikas – vyras, visada gelbsti spyris į tarpkojį. „Jei vyras lenda bučiuotis, reikia iš visų jėgų kąsti į lūpą – lūpos yra labai skausmingos, taip pat galima aštriu daiktu durti į akį, plėšti ausį“, – vardijo savigynos žinovas.

Užpuolikui smūgiuojant svarbu laiku pasisukti ar pasilenkti – inercijos pagautas, bet negavęs atramos, jis grius, ir tai suteiks aukai pakankamai laiko pabėgti.

Dovilė Dapkute
Specialistė