Gyvenimo trikampis. Svami Višnu-devananda kalba, pasakyta Šivananda Jogos centre Miunchene.

Svami Višnu-devananda kalba, pasakyta Šivananda Jogos centre Miunchene, Vokietijoje, 1986, spalio 6 d.

Om Namah Sivaya

Aš labai dži­augiu­osi būdamas šį vakarą čia, su jumis. Kiek aš žin­au paskelb­ta tema yra ”Joga Vakarams”. Bet jogos filosofi­ja nėra skir­ta tik Vakarams, ji taip pat skir­ta Rytams, Šiau­rei, ir Pietums. Iš tikrųjų joga panaik­i­na šį Rytų-Vakarų padal­i­jimą. Šį vakarą mes aptar­sime gyven­imą kaip trikam­pį.

Vakaru­ose gyven­i­mas supran­ta­mas tik kaip tiesi lin­i­ja nuo A iki B, nuo gim­i­mo iki mir­ties. Bet jogos moky­to­jai pateikia kitokį gyven­i­mo aiškin­imą. Gyven­i­mas nėra tik­tai lin­i­ja, jis taip pat turi trečią tašką. Kair­y­sis trikam­pio taškas yra gim­i­mas, viršun kylan­ti lin­i­ja — augi­mas, aukšči­au­sias taškas sim­bolizuo­ja jaun­ys­tę; žemyn besilei­džianti lin­i­ja sim­bolizuo­ja senėjimą„ o senėji­mo lin­i­jos rib­i­nis taškas yra mir­tis. Žemutinė lin­i­ja vaiz­duo­ja gyven­imą po mir­ties, po kurio mes vėl sug­rįž­tame į pir­mąjį tašką — gim­imą — reinkar­n­uo­jamės. Ir vėl viskas iš pradžių — augi­mas, jaun­ys­tė, senėji­mas, mir­tis, gyven­i­mas po mir­ties ir vėl gim­i­mas. Taip gyven­i­mas vis tęsi­asi ir tęsi­asi.

Bet Vakaru­ose papras­tai jūs man­ote, kad gyven­i­mas turi vieną pradžią, kurią jūs vad­i­nate gim­imu, tiesią gyven­i­mo lin­i­ją šiame pasauly­je, ir — mirtį. Jei mirš­tame tik kartą, tuomet mums nereikia jokios jogos, jokios religi­jos ir jok­ių kitų žinių. Jei mes vis tiek mir­sime, tuomet koks visų šių dalykų tik­slas?

Joga visuomet remi­asi dviem prin­ci­pais — kar­ma ir reinkar­naci­ja. Kar­ma yra veiks­mas ir atoveiksmis. Niekas neįvyk­s­ta be priežasties, o priežastis sąly­go­ja viską. Sėk­lą sub­ran­d­i­na medis, o medis išau­ga iš sėk­los. Priežastis tam­pa pasekme, pasek­mė tam­pa priežas­ti­mi — prik­lau­so­mai nuo to kaip mes į tai pažiūrėsime. Priežastis ir pasek­mė yra vien­as ir tas pats. Gėlės su savo gražiomis spalvom­is, for­momis ir kva­pais kažka­da glūdėjo nemato­mos sėk­lose. Sėk­los nukrenta ir išdygs­ta nau­jos gėlės, kurios bran­d­i­na sėk­las ateities gėlėms.

Egzis­tuo­ja du gyven­i­mo aspek­tai — mir­tis ir gim­i­mas, kūry­ba ir gri­ovi­mas. Makrokos­mose tai vad­i­na­ma evoli­u­ci­ja ir išnykimu(dissolution). Nėra tokio reiškinio kaip besitęsianti evoli­u­ci­ja arba besitęsiantis kūri­mas. Šis pasaulis yra sukur­tas sėk­los galios, kurios gėlė yra būsi­mo­sios gėlės sėk­la. Taip pat ir jūsų dabar­ti­nis gyven­i­mas yra ateities gyven­i­mo prielai­da, o jūsų praėjęs gyven­i­mas sąly­go­ja jūsų dabart­inį gyven­imą. Niekas neįvyk­s­ta kitaip, nei pagal šiu­os prin­ci­pus.

Kar­ma taip pat reiškia veiksmą ir atoveiksmį. Kai aš geriu van­denį, įvyk­s­ta atoveiksmis — patenk­i­na­mas mano troškulys. Dabar aš nebe­su ištroškęs, bet kitas žmo­gus yra ištroškęs. Įsi­vaiz­duokime, kad mes esame dyku­mo­je ir turime tik vieną stik­linę van­dens. Jis ištroškęs ir klau­sia: “Ar aš gal­iu gau­ti van­dens?“. Na, aš esu stipres­nis už jį, tai­gi kokia bus mano filosofi­ja? Kuris iš mud­viejų turėtų ger­ti — jis ar aš? Kuris turėti išlik­ti gyvas — jis ar aš? Mano instink­tas reikalau­ja, kad gyvas likči­au aš. Juk tai gyvulių filosofi­ja, ar ne? ”Tau? Ne, man. Geri­au nesiartink. Aš turiu gin­klą.“ Aš nuo­lat ste­biu ar jis bandys ger­ti mano van­denį. Tai­gi, aš išgeriu visą van­denį. Taip, aš patenk­in­au savo troškulį, išgel­bė­jau savo gyven­imą, ir dži­augiu­osi išlikęs gyvas. Jis ken­tėjo. Ar tu supran­ti tą kančią? Aš nesisten­giau sumažin­ti jo kančios, nes aš pats taip pat ken­tė­jau. Aš taip pat buvau ištroškęs. Bet kadan­gi aš pasiel­giau taip, patenk­in­au savo troškulį ir priverči­au jį ken­tėti, todėl nėra jokio kelio išvengti atoveiksmio. Kada nors ate­ity­je atoveiksmis įvyks. Šis antspau­das yra įrašy­tas į akashic erd­vę, tai taip pat kaip jūs įrašote bal­sus į mag­neto­foną, ar įve­date duome­nis į kom­pi­uterį. Jūs galite atkar­toti juos, pas­paudę myg­tuką. Lygiai taip pat čia, nė viena iš jūsų minčių ir veiksmų nepasimeta; viskas yra įrašo­ma į akashic erd­vę, akashic juostas. Vienŕ dienŕ kančia, kurią suteiki­au aš, palies ir mane. Jei aš padari­au tokį veiksmą, tai nėra jokio kelio jos išvengti.

Tas pats yra ir su gerais veiks­mais (dar­bais, mintimis). Tarkime, kad aš jam davi­au van­dens. Jis išgyveno, o aš numiri­au iš troškulio. Tuomet atoveiksmis bus priešin­gas, kažka­da vėli­au įvyks man palankus atoveiksmis, nes aš išgel­bė­jau kažką nuo kančios. Mūsų gyven­i­mas yra niekas kitas, tik­tai veiks­mai, o veiksmus sąly­go­ja mintys. Kuomet veiks­mas atlieka­mas apgalvotai, žinant, nori­ai, jūs būti­nai sulauk­site atoveiksmio. Vakarai nesupran­ta šio kūno paskir­ties. Jūs neateinate į šį pasaulį kaip bal­tas popieri­aus lapas, tuščia drobė. Dau­gy­bė potyrių iš jūsų praeitų gyven­imų slypi jumyse. Praeitis, įspau­dai, arba sam­skaros, yra sėk­los, kurios išaug­i­no kūną, kad galėtų pasireikšti. Tai­gi, dabar­tini­ame įsikūni­jime kai kurie iš jūsų yra turtin­gi, kai kurie — vargšai, tai kodėl taip yra? Kaip tai galė­tume paaišk­in­ti, jei many­tume, kad Dievas mus vis­us kūrė vien­odai ir, kad Dievas visa­da tik­tai myli. Jei taip yra, tai kodėl mes nesame vien­o­di? Kodėl tuomet vieni žmonės yra turtin­gi, kiti vargšai, vieni — min­is­trai pirmininkai, kiti — elge­tos, vieni vaikai gim­s­ta viską turė­da­mi, kiti gim­s­ta kur nors Etiopi­jo­je ar Biafro­je, kur jie tik kenčia, o po kele­to metų mirš­ta. Ar tai Dievas sukuria tok­ią padėtį? Jei taip, tuomet nėra teisy­bės.

Kai kurie turtin­gi žmonės siaub­in­gai kenčia. Gal­būt jie suser­ga vėžiu. Nors jie turi mil­i­jonus doler­ių, vis tiek kenčia. Laikraš­ty­je aš skaiči­au apie žmogų, kuris turi auksinę lėkštę, auksinę šakutę ir auksinį šaukštą, o dau­gy­bė dak­tarų ir slaugių juo rūpinasi. Ir iš savo auksinės lėkštės jis val­go ligo­niui skirtą dietišką maistą, nes ser­ga skrandžio vėžiu. Jis negali nor­mali­ai val­gyti. O mes čia val­gome iš popier­inės lėkštės su plas­t­masiniu šaukšteliu, ir mums tai teikia mal­on­umą;. Tai­gi, kas yra turtin­gas?

Kai kurie žmonės yra turtin­gi, bet fiz­iškai jie yra silp­ni ir kenčiantys. Kai kurie žmonės turi tris tūk­stančius porų batų, kaip Imel­da Mar­cos, bet dabar ji neturi vietos jiems sutalpin­ti ir kur su jais pasirodyti. Kai kurie žmonės turi dvas­inę ramy­bę, bet jiems trūk­s­ta mate­ri­al­ių dalykų. Kai kurie turi geras šeimas ir daug gražių vaikų, bet jie yra labai neturtin­gi. Kiti yra labai turtin­gi, bet neran­da šeimyn­inės laimės, neturi vaikų.

Tai­gi, jūs matote skir­tu­mus pasauly­je. Kodėl taip yra? Visa tai prik­lau­so nuo mūsų kar­mos. Mūsų praeitos kar­mos ir veiks­mai duo­da rezul­tatą. Taip, kaip aš elgiausi aprašy­tame epi­zode apie van­denį, šiame gyven­ime aš nebe­siel­giu; taip aš pasiel­giau praėju­si­ame gyven­ime. Šiame gyven­ime jis turi van­dens, o aš esu ištroškęs. Bet jis yra geras žmogus.“Svami, tu atsigerk van­dens“. Bet, kai tik aš prad­e­du ger­ti — užspringstu, mane ištin­ka stabas. Aš negal­iu ger­ti todėl, kad blo­gai pasiel­giau praeita­me gyven­ime. Kad ir ką man duo­da aš negal­iu tuo pasin­au­doti, nes mano dabart­inė kar­ma yra blo­ga.

Pateik­siu mažą pavyzdį iš savo paties gyven­i­mo. Kai buvau jau­nas Svamis, kurį laiką buvau keli­au­jan­tis vien­uo­lis. Išvykau į pili­grim­inę kelionę į Badri­natą (Badri­nath), apie 15,000 pėdų aukš­ty­je Himala­ju­ose. Dauge­lis pili­grimų keli­au­ja ir nešasi savo daik­tus. Jie turi neštis pakanka­mai mais­to, kad užtek­tų vien­am mėne­siui. Kiekvieną dieną mes keli­au­jame. Mes mie­game kaln­u­ose ant take­lių. Taip keli­au­ja visi pili­gri­mai. Žino­ma aš neturė­jau nei mais­to, nei pinigų. Vistiek ten nieko nebūtų gal­i­ma nusipirk­ti. Po kele­to dienų keli­av­i­mo ir elge­tavi­mo, vieną dieną aš nieko negalė­jau gau­ti. Aš badavau. Buvo labai karš­ta. Aš gulė­jau po medžiu. Pili­gri­mas pamatė gulin­tį po medžiu Svamį. Jis pamanė, kad aš tikri­au­si­ai esu alka­nas, bet pats jis turėjo labai mažai mais­to atsargų ateinančioms dvidešimči­ai dienų. Viską, ką turėjo nešėsi su sav­i­mi. Mais­to atsargų ten papildyti neį­manoma. Bet jis negalėjo matyti manęs kenčiančio. Taigi,jis paėmė dalį savo dienos mais­to atsargų, tai buvo kep­ti kvieči­ai su cukru­mi ir svi­es­tu. Jie pasi­ima tokį maistą, kurio nereikia vir­ti, tai labai papras­tas sausas mais­tas. Jie val­go kep­tus kviečius, geria van­denį ir eina toli­au. Tai­gi, jis paėmė dalį savo dienos mais­to atsargų ir pasiūlė man. Aš jau ketinau val­gyti ir nus­lop­in­ti savo kančią. Jau dėjausi maistą į burną, bet ati­trauki­au atgal pamanęs, kad prieš val­gymą turiu nusi­maudyti Gange. Gange van­duo buvo tikrai šal­tas, ledi­nis. Bet vistiek aš padė­jau maistą ant audek­lo ir įšokau į Gangą tik vien­am panirimui.Vienintelis jaus­mas buvo šaltis. Bet švi­etė saulė ir aš sug­rįžau val­gyti savo puik­ių pietų. Kai aš tik juos ėmi­au, viskas nukri­to ant smėlio.Ar jūs supran­tate tą skaus­mą, kurį aš tuomet patyr­i­au? Mais­tas jau buvo mano ranko­je, jis jau beveik pasiekė mano burną. Bet man neb­u­vo lem­ta paval­gyti, nes aš buvau padaręs kažką tam žmogui.Galbūt mes kar­tu buvome pili­grim­inė­je kelionė­je, aš apsimeči­au, kad neturiu mais­to , o kai jis užmi­go aš pradė­jau val­gyti. Gal­būt tai buvo ne visai taip, bet kažkas labai panašaus. Aš turė­jau ken­tėti tol, kol mano veiksmo pasek­mė buvo panaik­in­ta, ta skaus­min­ga pasek­mė, kurią aš sukūri­au. Tai vad­i­na­ma išsi­laisvin­imu, apsi­va­ly­mu.

Tą vakarą aš ėjau vien­as, neturė­damas ko val­gyti; vien­as senas Svamis pamatė mane. Jis paėmė mano ranką, įdėjo į ją mažą paketėlį ir pra­ban­giai mane pamaiti­no — nes aš irgi kažka­da gerai pasiel­giau. Tada jis pasakė:“ Tu negali eiti vien­as, eime su man­i­mi. Aš tave nuve­siu į Badri­natą“ Jis davė man mais­to ir lydėjo mane visą kelią į Himalajus.Tai buvo už kažką gera, ką aš buvau padaręs.

Jūs esate pasiel­gę ir gerai, ir blo­gai. Vien­as veiks­mas nepanaik­i­na kito veiksmo pasek­mės. Jūs turite pere­iti per tą kančią, kurią jūs suteikėte kitiems savo blo­gais poel­giais. Jums taip pat atly­gi­na­ma už gerą poel­gį, bet viena negali panaik­in­ti kito. Pavyzdžiui, aš pasiskolinu 1,000 doler­ių iš Atmaramo ir po to aš paauko­ju 2,000 doler­ių lab­darai. Po kiek laiko, jis man sako ”Sva­mi, grąžink man pini­gus”. O aš sakau jam: ne, aš ati­davi­au 2,000 doler­ių lab­darai, tai­gi tu man esi skolin­gas kitą 1,000 doler­ių. Tai, kad aš davi­au 2,000 doler­ių lab­darai nepanaik­i­na mano sko­los Atmaramui.Tas pats yra ir su mūsų gyven­i­mais — viską val­do priežastis ir pasek­mė. Tam mes ir turime kūną, tai vad­i­na­ma įsikūni­jimu (inkar­naci­ja). Mums jis reikalin­gas pasek­mių iš praeitų gyven­imų pašalin­imui. Tai — besitęsiantis evoli­u­ci­jos proce­sas.

Atei­da­mi į šią žemę, gim­i­mo momen­tu mes visi darėme tą patį — visi verkėme. Mes verkėme todėl, kad gim­i­mas, o ne mir­tis, yra skaus­min­gas. Mir­tis yra išsi­laisvin­i­mas nuo kar­mos, bent jau kuri­am laikui. Jūs rūpinatės miru­siu žmogu­mi, bet kas mokės mokesčius — mirusy­sis ar gyvas likęs žmo­gus? Mirš­ta vyras, palik­damas žmoną su penki­ais vaikais, o dėl ko verkia žmonės? Jie rūpinasi juo, o kaip ji? Ji turės rūpin­tis penki­ais vaikais, juos išmok­slin­ti, mokėti mokesčius ir sunki­ai dirbti. Remi­antis mūsų filosofi­ja, gim­i­mas yra žymi­ai skaus­minges­nis nei mir­tis.

Dabar aš esu kūdikis. Mama pag­ul­do mane į lovą. Atbė­ga skruzdė ir įkan­da, vaikas prade­da verk­ti. Jis nemo­ka pasakyti “mama, skruzdė kandžio­jasi“. Mama galvo­ja: “Mano vargšas vaike­lis tikri­au­si­ai alka­nas“ ir įkiša vaikui buteliuką į burną, kad vaikas dau­giau nebe­galėtų verk­ti. Pien­as skrandy­je prade­da rūgti, kau­pi­asi dujos, atsir­an­da diegli­ai ir vaikas prade­da verk­ti. O mama galvo­ja: “Mano bran­gu­sis vaike­lis tikri­au­si­ai alka­nas“ ir paduo­da buteliuką. Po to aš einu į mokyk­lą ir turiu su visais lenk­ty­ni­au­ti; turiu tap­ti fut­bo­lo žaidėju ir t.t. Po to aš turiu susir­asti merginą ir ją vesti, gyven­ti su ja visą gyven­imą ir kar­toti mantrą “Aš tave myliu, bran­gio­ji“, “Aš tave myliu bran­gio­ji“. Po metų tokio kar­to­ji­mo “Aš myliu tave bran­gio­ji“ ji pabė­ga su kitu vyru. Taip pat ji pasi­ima vis­us pini­gus. Dabar aš turiu vesti kitą merginą? Antrą, trečią — trys ar ketu­rios žmonos; mano vaikai, tavo vaikai ir visi jie kivirči­jasi. Gali­au­si­ai tu sėdi invali­do vežimė­ly­je su intra­venini­ais vais­tais, intra­veniniu mai­tin­imu ir deguonies kauke. Aplink sukio­jasi dak­tarai, o tu net negali su jais kalbėti. Tavo vaikai žiūri į tave “Tėti, kaip tu jau­tiesi. Ir kenčia nuo AIDS, vėžio, krau­jo spaudi­mo, skaus­mo — ach, pagali­au — mir­tis. Ar ir vėl turė­siu pakar­toti tą patį? Dėl to vaikas ir verkia.

Tuomet jį ištin­ka amnez­i­ja. Vos tik vaikas gim­s­ta, gam­ta visiškai užblokuo­ja praeities prisi­min­imus. Tai panašu į fut­bo­lo žaidėją, kuris par­griū­na ir susitrenkia galvą į kietą žemę.Jį ištin­ka visiš­ka amnez­i­ja. Jis nebeat­pažįs­ta savo žmonos — ji jam atro­do visiškai sve­ti­ma. Jo atmintis visiškai ištrin­ta, jis nebeži­no kas jis toks yra, nebeat­si­me­na nė savo var­do. Kar­tais tokia būk­lė gali tęstis valan­das, kar­tais metus. Lygiai taip pat mus ištin­ka praeities amnez­i­ja kiekvieno gim­i­mo metu. Taip kaip amnez­i­jos ištik­tam žmogui prisimi­nus praeitį, jam sug­rįž­ta atmintis, taip ir mes gal­ime atgau­ti prarastą atmintį medituodami(jei labai stengsimės) ir t.t. Bet gam­ta yra išmintin­ga. Jei mes prisim­intume praėjusį gyven­imą, žmo­gaus gyven­i­mas būtų apgailėti­nas, nes dabar­ti­nis vyras arba dabar­ti­nis moky­to­jas (guru) gali būti kaip tik tas žmo­gus, kuris praeita­me gyven­ime pavogė jūsų pini­gus ir pabė­go. Jei jūs stengsitės sužinoti kok­ie buvo jūsų san­tyki­ai praėju­si­ame gyven­ime su jūsų vyru, žmona, vaikais ir t.t. jūsų gyven­i­mas taps nepake­lia­mai sunkus.

Jūs man­ote, kad mylite moterį, ir vedate ją iš meilės. Bet ji jūsų nemyli, ji myli kažką kitą. Bet jūs vistiek jai atid­uo­date viską, be jos negalite gyven­ti ir man­ote, kad jūsų gyven­i­mas be jos yra niekas. Bet jūs jai nerūpite, ji gyve­na su jumis, nes jūs turite pinigų. O kiek gi yra tok­ių atve­jų?

Ona­sis ir Džekė sudarė ilgalaikį kon­trak­tą, kiek pinigų ji gali išleisti kiekvieną savaitę. O ryte jis negali jos pamatyti, nebent ji apsi­galvo­ja ir jam tai lei­džia, kai pasi­daro maki­ažą. Kiekvieną mėnesį jai turi būti lei­džia­ma išvyk­ti atostogų su krū­va pinigų. Jie sudarė tok­ią sutartį. Vėli­au lėk­tu­vo katas­tro­fo­je žuvo vien­in­telis Ona­sio sūnus. Ona­sis nebe­matė jokios gyven­i­mo pras­mės, jis net­gi negalėjo atmerk­ti akių, jis turėjo prisik­li­juoti akių vokus, kad akys neužsimerk­tų. Be sūnaus visi pini­gai nebe­turėjo jokios pras­mės, ir nepaisant to, kad jis turėjo gražuolę žmoną. Tai vad­i­na­ma gyvenimu.Tai vad­i­na­ma kar­ma.

Mes pas­tovi­ai keli­au­jame gim­i­mo ir mir­ties ratu. Mums trumpam palengvė­ja tuo metu, kai esame gimę — praeitos atminties amnez­i­ja. Po to mes pradedame augti. Kūnas pri­va­lo augti, kad įgyvend­in­tų kar­mą, ir, kad ger­in­tų kar­mą. Mes pri­val­ome tin­ka­mai aug­in­ti savo kūną; tai yra viršutinė trikam­pio lin­i­ja. Tai vad­i­nasi jaun­ys­tė. Kūnas auga iki aštuo­nio­likos metų, o po to sus­to­ja. Egzis­tuo­ja du proce­sai-anaboli­n­is ir katabolinis.Tai yra lygia­greči­ai einančios atsin­au­jin­i­mo ir senėji­mo jėgos. Augančio vaiko anaboli­n­is proce­sas, atsis­taty­mo jėga yra stipres­nė, o senėji­mo jėga yra mažes­nė. Kai jums sukan­ka aštuo­nio­li­ka metų, atsir­an­da pusi­ausvyra tarp šių dviejų jėgų, katabolinės ir anabolinės, kuri tęsi­asi iki tris­dešimties metų. Po tris­dešimties metų praside­da žemė­jan­ti trikam­pio lin­i­ja. Mes tai vad­i­name senu amži­u­mi. Tai reiškia, kad kataboli­n­is proce­sas įsivyrau­ja labi­au, senėji­mo proce­sas gre­itė­ja, o anaboli­n­is lėtė­ja. Tai tęsi­asi kol senėji­mas baigiasi ir ateina mir­tis. Ką reiškia mir­tis? Mes dabar turime palik­ti kūną, kurį gavome pagal savo kar­mą. Tas kūnas atėjo iš mais­to, ir dabar vėl sug­rįž­ta į mais­to grand­inę. Tas kūnas — tai ne jūs. Tai ta klai­da, kuri daro­ma Vakaru­ose. Jūs man­ote, kad esate kūnas. Jei taip yra, tai kas tuomet atsitin­ka po mir­ties? Jus palaido­ja. Aš suval­gau pomi­dorų. Kas iš jų lieka? Jie įsilie­ja į mano kūną. Kai aš numirš­tu, jūs mane palaido­jate ir pomi­dorų daigai išau­ga iš manęs. Pomi­doro daigas sako “o, tai tu kažka­da mane suval­gei. Dabar aš ket­inu suval­gyti tave“ ir pasi­darote gero pomi­dorų padažo iš Sva­mi Višnu. Kai jūs val­gote pomi­dorus, ką gi jūs val­gote? Sva­mi Višnu, bet jūs tai vad­i­nate pomi­do­rais.

Jūs neval­gote kir­mėlių, bet jomis jūs šeri­ate žuvis! Žuvis auga mis­dama kir­mėlėmis, o po to jūs val­gote žuvį. Tai­gi, ką jūs val­gote? Sakote — žuvį, bet juk tai kirmėlės.Kai jus palai­dos, kas jus suės? Kir­mėlės.

Vakaru­ose jūs darote klaidą, many­da­mi, kad kūnas yra vok­iškas, aus­triškas, rusiškas, ameriki­etiškas. Nei rusiškas, nei ameriki­etiškas kūnas negali gyvuoti be mais­to. Kūnas yra mais­tas. Tas kūnas numirs, kai pasi­baigs konkrečios kar­mos įsikūni­ji­mas. Kūną jūs turėsite grąžin­ti atgal.

Kaip jūs visi žinote, mater­i­ja negali būti sunaik­in­ta, kaip ir nė sekun­dei negali išlik­ti tokia pati. Mater­i­ja keiči­asi. Pažiūrėkite į šią žvakę. Jūs matote, kad ji dega, bet ko jūs nema­tote, yra tai, kad ji kiekvieną akimirką trumpė­ja. Iš tyrimų mes žinome, kad ši žvakė trumpė­ja kiekvieną akimirką, ji keiči­asi. Tai pas­tovus proce­sas, bet mes negal­ime matyti šio pro­ce­so eina­muo­ju momen­tu. Po kele­to valandų jūs pastebite, kad žvakė pradin­go. Ji nepradin­go, kadan­gi mater­i­ja negali būti sunaik­in­ta. Ji egzis­tuo­ja dūmų, šviesos, šilu­mos, pelenų for­ma. Jūsų kūnas yra kaip žvakė, kuri kiekvieną akimirką trumpė­ja, dagtis dega. Žvakė degimui nau­do­ja deguonį. Šis kūnas nau­do­ja cukrų krau­jy­je, kuris ateina iš mais­to, kurį mes val­gome; šis kūnas gam­i­na ir nau­do­ja gliukozę arba cukrų. Mais­tas nesunaik­i­na­mas, jis pakeičia­mas ir duo­da energi­ją. Dabar mano kūnas nau­do­ja visą šią energi­ją.

Vieną dieną jūs galite žūti avar­i­jo­je, ir visai nes­var­bu kokia jūsų sveika­ta. Gal­būt teror­is­tai sus­progdins jus į gabalus. Arba didelis auto­mo­bilis, kurį jūs nusipirkote, gražu­sis mersedesas, taps jūsų pačių kapu. Arba, jūs tik ką baigėte grąžin­ti paskolą už savo namą. Suruošėte vakarėlį ir visiems pranešėte:“ Šis namas yra mano, aš jau viską sumokė­jau“ ir einate laimin­gas miegoti. Užm­ie­gate su cig­a­rete burno­je ir taip jūs esate kre­muo­ja­mas nuosavo­je lovo­je. Tai vad­i­na­ma kar­ma.

Kūnas gyve­na tik tam tikrą laiką, kol sudegi­na savo kar­mą. Kai kurie vaikai mirš­ta vos kelių mėne­sių ar metų. Jie mirš­ta nes kar­ma su jų tėvais yra pasi­bai­gusi. Kai kurie vaikai mirš­ta net­gi iki gim­i­mo. Antro­jo Pasaulinio karo metu jau­ni žmonės, gal sep­tynio­likos ar aštuo­nio­likos metų, kovo­jo vien­as prieš kitą. Amerikieči­ai, rusai ir vok­ieči­ai visi jie buvo žmonės ir dėl ko jie kovo­jo? Kur jie yra dabar? Dauge­lis nesu­laukė nė dvidešimties, o kūnas mirė. Kas jiems nutiko? Jie turi sug­rįžti atgal, nes jie nebaigė savo darbo.Tai vad­i­na­ma reinkar­naci­ja. Kai mes sunau­do­jame vieną kūną, mes būname išsprendę san­tyk­ius su tam tikrais žmonėmis, skir­tus būtent tam kūnui. Tas kūnas baigaisi — tai vad­i­na­ma mir­ti­mi.

Dabar mes pri­artėjome prie trikam­pio apat­inės lin­i­jos — tai gyven­i­mas po mir­ties. Jis prik­lausys nuo to, kok­ius veiksmus mes atlikome čia; kaip jūs elgėtės. Jūs negalite veik­ti astralini­ame gyven­ime, pomir­tini­ame gyven­ime. Bet gyven­i­mas nesi­baigia dėl to, kad mūsų fizi­nis kūnas pasi­baigė. Jūs turite kitą kūną vad­i­namą astralin­iu kūnu ir jūs vis dar egzis­tuo­jate to kūno pavi­dalu. To nesupra­ti­mas yra dar viena klai­da, kurią daro Vakarai.

Dau­gu­ma žmonių neti­ki astralin­iu kūnu. Kai kurie galvo­ja, kad astrali­n­is kūnas egzis­tuo­ja dėl fizinio kūno, bet iš tikrųjų yra priešin­gai. Jūsų astrali­n­is kūnas yra ener­ge­ti­nis kūnas; jis yra sudary­tas dau­giau iš energi­jos nei iš gru­bios mater­i­jos. Reikia suprasti kas yra mater­i­ja.

Pavyzdžiui, van­duo yra niekas kitas kaip tik van­de­nilis ir deguo­nis. Van­de­nilis ir deguo­nis yra niekas kitas kaip tik ban­gos — elek­tron­ai, pro­ton­ai ir neu­tron­ai. Bet kai šių dviejų sub­stan­ci­jų atom­ai susi­maišo, jos tam­pa skysčiu. Tai numalši­na mano troškulį. Bet jei aš pasi­im­siu deguonį arba van­de­nilį ir pabandy­siu jį išger­ti, tai nenu­malšins mano troškulio. Jei aš prinešiu van­de­nilio prip­ildytą indą netoli ugnies, jis sus­progs. O jei aš prinešiu deguonį prie laužo, ugnis degs puiki­ai. Sumaišyti kar­tu, kad jie sudaro van­dens molekulę ir užgesina ugnį. Energi­ja arba ban­gos ilgis kin­ta. Van­duo, kuomet užšąla, tam­pa kietas; kuomet jis yra šil­do­mas — garuo­ja, tada van­duo yra garas. Tai­gi, tos pačios molekulės gali būti kietas kūnas, kaip ledas, skys­tas — kaip van­duo ir duju pavi­dale — kaip garai. Ką reiškia šios būsenos — skys­tis, kieta­sis kūnas ir dujos? Bangų ilgio kitimą.

Astrali­n­is kūnas yra panašus į garą. Jis yra sudary­tas iš mater­i­jos, bet labai sub­til­ios. Energi­ja yra fizinio kūno priežastis,o ne fizi­nis kūnas sąly­go­ja astral­inį kūną. Siela yra aukšči­au už kūną, siela yra kūno šei­mininkas. Siela nau­do­ja tris kūnų rūšis. Pir­mąjį kūną mes vad­i­name priežas­tiniu, arba sėk­la. Sėk­la visą medį laiko nematomame pavi­dale. Jei jūs per­p­jausite sėk­lą, jūs nepa­matysite medžio. Tai egzis­tuo­ja nemato­mu pavi­dalu, energi­jos pavi­dalu. Teisin­gai pasėkite sėk­lą į žemę, palaistykite van­de­niu ir nematoma energi­ja taps matoma — išdygs, o po to užaugs dideliu medžiu. Pagali­au jūs išvysite gėles, vai­sius ir nau­jas sėk­las, tai­gi išvysite, kad viena sėk­la tam­pa viskuo ateities medžiui. Tai­gi, taip pat ir mes turime pir­mąjį kūną, vad­i­namą priežas­tiniu kūnu, arba sėk­los kūnu. Šis kūnas turi astral­inį kūną, kuris turi daug didesnį bangų ilgį negu priežas­ti­nis kūnas. Astrali­n­is kūnas, savo ruož­tu, toli­au kon­den­suo­jasi ir tam­pa mato­mu fiziniu kūnu. Trys kūnai yra lyg garas, van­duo ir kietas ledas, visa egzis­tuo­ja kar­tu. Mes nau­do­jame vis­us tris šiu­os kūnus, visas tris priemones. Gilus mie­gas nau­do­ja priežastį kūną. Sap­n­uo­da­mi jūs iške­li­au­jate į astral­inę kelionę su astralin­iu kūnu. Fiz­inė­je būk­lė­je jūs nau­do­jate vis­us tris kūnus. Fiz­inį kūną apšviečia astrali­n­is kūnas. Fizi­nis kūnas yra pica, bananai, pomi­do­rai. Tai yra niekas kita dau­giau, kol nekal­ba su jumis. Kaip tai daro­ma? Ar jūs kada nors matėte dvi picas sakančias viena kitai: “Aš tave myliu, bran­gio­ji“? Bet kūnas gali rodyti emo­ci­jas ir t.t. Tai tar­si astral­inė virvė iš fizinio kūno bam­bos lai­vo jun­gianti jį su astralin­iu kūnu. Tol kol ši jungtis yra fizi­nis kūnas galės judėti, kalbėti ir atlik­ti vis­us šiu­os veiksmus. Kuomet astrali­n­is kūnas iške­li­au­ja, virvė nutrūk­s­ta. Tai pat kaip mano bal­sas dabar yra sustiprintas, bet jeigu aš nup­jau­siu mikro­fono laidą, nebe­bus jokio sustiprinimo.Tokiu pat būdu jėga palieka kūną; kūnas tam­pa lyg pasi­bai­gusi bater­i­ja. Jis dau­giau nebe­turi energi­jos nei juok­tis, nei mylėti, nei rodyti emo­ci­jas, nei dži­augtis, nei ken­tėti. Tai vad­i­na­ma mir­ti­mi. Astrali­n­is ir fizi­nis kūnai yra susi­ję. Kuomet astral­inė dalis yra atk­er­ta­ma mir­ties metu, fizi­nis kūnas, sudary­tas iš mater­i­jos, skai­dosi. Todėl, kad visa mater­i­ja skai­dosi, keiči­asi. Bet siela turi dvi kitas priemones, vad­i­na­mas priežas­tiniu ir astralin­iu kūnais, ir jos gyve­na astralini­ame gyven­ime. Mūsų astrali­n­is kūnas yra pas­tovus, kol mes pasieki­ame išsi­laisvin­imą arba real­izaci­ją. Priežas­ti­nis ir astrali­n­is kūnai visa­da yra kar­tu; jų atskyri­mas įvyk­s­ta tik išsi­laisvin­i­mo arba mok­sha metu.

Trikamp­is perneša jus iš fizinio lygio į astral­inį. Astral­inį gyven­imą jūs tęsi­ate, nuo to momen­to, kurį sukūrėte fizini­ame gyven­ime, bet čia jūs negalite sukur­ti nau­jos kar­mos, nei nau­jų veiksmų. Tar­si jūs nuvykote atostogų ir apsi­gyvenote viešbu­ty­je. Kai baigiasi pini­gai, turite sug­rįžti atgal ir dirbti — dau­giau jok­ių atostogų. Astrali­n­is gyven­i­mas yra kaip atosto­gos. Mir­tis- tai lyg išėji­mas atostogų. Tai ne pabaiga, tai tik gyven­i­mo tęsinys. Lėtai ši apat­inė lin­i­ja susi­jun­gia su gim­i­mo tašku. Ir tuomet atosto­gos baigiasi; jums reikia sug­rįžti atgal ir dirbti. Ir vėl būti verkiančiu vaiku, po to susir­asti merginą ir atid­uoti jai sko­las už tai ką padarėte jai praėjusį gyven­imą, po to pasen­ti, sėdėti invali­do vežimė­ly­je ir mir­ti. Gim­i­mas, augi­mas, jaunystė,senėjimas,mirtis, gyven­i­mas po mir­ties ir vėl gim­i­mas.

Tikra­sis kūnas yra astrali­n­is kūnas. Astralini­ame kūne slypi visi jūsų juti­mai. Jūs matote ne todėl, kad turite akis (fizines), bet todėl, kad turite astral­inį kūną. Girdite taip pat ne todėl, kad turite fizines ausis. Mąs­tote ne todėl, kad turite fizines smege­nis. Žemė sug­rįž­ta atgal į žemę, pele­nai į pelenus. Jūsų smege­nis suės kir­mėlės ir bak­ter­i­jos. Kas tuomet atsitks po mir­ties? Jūs negalėsite matyti, nes jūsų akys bus išės­tos. Jūs negalėsite girdėti, nes jūsų ausis nuės kir­mėlės. Jūsų smegenys bus sunaik­in­tos, miru­sios. Tai­gi, kas gi jūs esate? Kur jūs esate?

Ar jūs esate šis nuo­lat besikeičiantis sen­stan­tis kūnas? Šiuo metu jūs neį­si­vaiz­duo­jate tų pokyčių. Bet visi daik­tai keiči­asi kiekvieną akimirką. Jogos filosofi­jo­je reikia suprasti kai kuri­u­os svar­bius dalykus: visi daik­tai keiči­asi — jūs net­gi akimirkai negalite sustab­dyti šio pro­ce­so, tači­au mater­i­ja niek­da neb­us sunaik­in­ta. Šiu­os pasikeitimų pro­ce­sus vad­i­name gim­imu ir mir­ti­mi. Pomi­doro mir­tis mano burno­je yra mano kūno gim­i­mas. Mano kūno mir­tis yra nau­jų kir­mėlių, bak­ter­i­jų ir augalų gim­i­mas. Mater­i­ja negali būti sukur­ta arba sunaik­in­ta, bet mater­i­ja nelieka toje pačio­je būk­lė­je, ji keiči­asi.

Kūnas keiči­asi, net­gi šiuo momen­tu. Atidži­ai pažiūrėkite į mano plaukus. Ar jūs matote kaip mano plaukai žyla? Ar mano plaukai išlieka tok­ie patys? Ar tam tikrais momen­tais kiti­mo proce­sas gali būti sustab­dy­tas. Jei aš nudažy­siu keletą plaukų, ar sustab­dy­siu šį pro­cesą? Neprik­lau­so­mai nuo to jūs tai matote ar ne, proce­sas tęsi­asi. Paduokite man “Išsamią ilius­truotą jogos knygą“ (Com­plete Illus­trat­ed Book of Yoga). Šis kūnas, kurį jūs matote , kuomet aš sug­rįžau iš Indi­jos, neb­u­vo toks kaip dabar. Tai mano nuo­traukos, kai aš buvau tris­dešimties, dabar man šeši­as­dešimt. Aš matau skir­tumą kūne. Bet šis pasikeiti­mas neat­sir­an­da per dieną, nei per metus. Ar jūs man­ote, kad kai ateina jūsų gim­ta­di­e­nis ir jūsų kūnas pasikeičia iš kar­to, tam­pa vien­ais metais senes­nis? Kaip įvyk­s­ta šis pasikeiti­mas. Akimir­ka po akimirkos. Šis proce­sas nesus­to­ja, jis nieka­da neb­u­vo sus­to­jęs. Prieš dešimt ar penki­o­li­ka metų, mano kūnas buvo kitoks. Bet pasikeiti­mas vyk­s­ta net­gi dabar, šiuo momen­tu. Bet nepamirškite, jūs taip pat keiči­atės. Jūs man­ote: “Na, Sva­mi Vish­nu sen­s­ta, o aš lik­siu jau­nas amži­nai. Jūs taip pat keiči­atės šiuo momen­tu. Per ateinančius tris­dešimt ar keturi­as­dešimt metų jūs pamatysite vis­us šiu­os pasikeitimus. Šis pas­tatas keiči­asi, plan­e­tos, žemė, saulė, mėnulis ir žvaigdės, galak­tikos — niekas nelieka tokio­je pat būk­lė­je, net­gi sekun­dei. Tai tokia yra jogos filosofi­ja.

Kiti­mas yra neišven­gia­mas. Ar yra kas nors kas ne kin­ta? Dabar turime klausimą į kurį tik joga gali atsakyti. Visi objek­tai, visos mater­i­jos keiči­asi, bet sub­jek­tas nieka­da nepasikeis. Tai­gi, kas yra sub­jek­tas? Sub­jek­tas yra “aš esu“, o objek­tas yra tai kas aš nesu. Visa, kas nesu aš yra objek­tas, ar jūs supran­tate tai?

Ši gėlė — sub­jek­tas ar objek­tas? Objek­tas. Ačiū. Kokia yra objek­tų, mater­i­jos savy­bė? Kokia yra visų daik­tų savy­bė? Kiekvieną akimirką visi daik­tai keiči­asi. Taip pat objek­tai gali būti per­duoti kitiems. Ir pasi­imti atgal. Tai­gi, visi objek­tai pasikeis ir keiči­asi kiekvieną akimirką, ir visi objek­tai gali būti per­duo­da­mi bei pasi­ima­mi atgal. Tokios yra stan­dart­inės pagrind­inės taisyk­lės objek­tams.

Ar ši kny­ga yra sub­jek­tas ar objek­tas? Objek­tas. Dabar aš pai­imu šią savo nuo­trauką. Ar ši nuo­trau­ka yra sub­jek­tas ar objek­tas? Objek­tas. Šis rūbas — sub­jek­tas ar objek­tas? Nors aš vilk­iu šį rūbą, jis nėra sub­jek­tas, o gal yra? Jis keiči­asi, ar ne? Aš gal­iu nusivilk­ti šį rūbą. Tai­gi, aki­vaiz­du, kad jis yra objek­tas. Jis keiči­asi ir aš jį gal­iu per­duoti. Dabar prob­le­ma yra šis pirš­tas. Tai sub­jek­tas ar objek­tas? Kai kas sako, kad tai sub­jek­tas? Tai Vakarų prob­le­ma. Gerai, tai­gi tai yra indiškas pirš­tas, ar ne? Tai taip pat Hindų pirš­tas; tai taip pat ir Sva­mi pirš­tas. Tai­gi šis sub­jek­tas yra indiškas, Hindų ir Svamio. Bet rytoj man kas nors sakys :“Sva­mi, aš dirbu Paryži­u­je ir turiu labai daug dar­bo, todėl man reikia dar vieno pirš­to.“ Tai­gi mes nueiname pas gydy­to­ją, jis nup­jau­na man pirštą ir pri­si­u­va prie jo rankos. Tai­gi, kieno dabar šis pirš­tas? Ar jis vis dar mano, nors yra ant kitos rankos? Kas juo nau­do­jasi? Jis nau­do­jasi juo tar­si tai būtų jo nuosavas pirš­tas.

Tai­gi, tai yra viena objek­to koky­bė; jūs galite jį per­duoti arba pasi­imti atgal. Kitas klausi­mas yra ar šis pirš­tas keiči­asi? Tik pasižiūrėkite į savo pirštą. Kai jūs buvote vaikas, jūs galėjote pil­nai atlenk­ti pirš­tus. Dabar prašau pabandykite kiekvien­as, ar jūs galite taip atlenk­ti savo pirš­tus? Ne, jie išlieka tiesūs, kaip plieno vamzdži­ai, bet kažka­da jūsų pirš­tai buvo lankstūs. Po to jūs suser­gate artritu, o jūsų ran­ka pasi­daro nelanksti.Ar jūs kada matėte artritu ser­gančių žmonių rankas? Tos rankos ne iš kar­to pasi­daro tokios . Jūs prade­date val­gyti mėsą ir t.t. ir kalcio nuosė­dos nusė­da jūsų sąnar­i­u­ose, sąnar­i­ai tam­pa nelankstūs. Nuosė­dos yra lyg cemen­tas; kalcis nusė­da taip pat ‚kaip kad yra išlie­ja­mas cemen­tas, ir jūsų rankose atsir­an­da dideli maz­gai, jie for­muo­jasi kiekvieną akimirką. Jei netikite, pasižiūrėkite į savo ranką po tris­dešimties metų. Ji pasikeis. Tai­gi ji negali būti sub­jek­tas. Jei jūs nesutinkate su man­i­mi, pateik­siu jums kitą pavyzdį.

Šeš­ta­di­enį aš paju­tau skaus­mą krūt­inė­je ir nubė­gau pas gydy­to­ją. “Dak­tare, mano širdis sto­ja!“ Dak­taras sako: “nesirūpinkit, aš išim­siu jūsų širdį ir įdė­siu jums bezdžionės širdį.“ “Ačiū, dak­tare, jūs ste­buk­ladarys!“ Tai­gi, mano širdis nuke­li­a­vo į šiukšlių dėžę, o dabar aš turiu beždžionės širdį. Dabar, turė­damas bezdžionės širdį, ar esu sub­jek­tas? Kas aš esu? Ar jūs klausysitės manes, kuomet aš turė­siu bezdžionės širdį? Ar jūs nemanysite, kad su jumis kal­ba beždžionė? “Ei, beždžione! Mes nenorime, kad tavo beždžionės širdis šitaip kalbėtų su mumis. “Ar jūs atnešite man gėlių, nors aš turiu beždžionės širdį? Bet sub­jek­tas išlieka tas pats, ar ne? “Aš esu“ yra tas pats. Na, jei taip, tai kaip tuomet su kepen­imis? “Gydy­to­jau, gydy­to­jau! Mano kepenys kank­i­na mane! Gydy­to­jas apžiūrėjo mane, paėmė krau­jo ir pasakė man “Sva­mi Vish­nu, jūs turite labai mažai krau­jo!“ “Ką gi man dary­ti, dak­tare?“ “Aš įdė­siu Jums kiaulės kepe­nis.“ O kitą dieną man prireikia inkstų, nes manieji susir­go ir aš gaunu ožio inks­tus.

Mano visas krau­jas yra užn­uody­tas. Kok­ių rūšių būna krau­jas? Vok­iškas, angliškas, rusiškas, ameriki­etiškas, hin­du, afriki­etiškas, protes­tantiškas, Rytų Berly­no, Vakarų Berly­no krau­jas. Kok­ių rūšių būna krau­jas?

Keturių: A,B, AB ir O. Šių grupių krau­ją jūs rasite bet kur pasauly­je. Mano indo A grupės krau­jas nėra geras. Gydy­to­jas sako, kad jis gali per­pilti nau­ją krau­ją, bet yra tik indo B grupės krau­jas. “O, Sva­mi, aš esu indas. Duo­siu tau savo B grupės krau­jo.“ Tada kitas sako:“Ne, Svami­ji, aš turiu A grupės krau­jo, vok­iško A grupės krau­jo.“ “O, ne aš neno­riu vok­iško krau­jo savo kūne. Aš esu indas ir aš pri­im­siu tik indo krau­ją“. Bet jei tai bus indo B grupės krau­jas, aš mir­siu. Kūnui nerūpi ar tai bus indo ar ameriki­etiškas krau­jas, svar­bu, kad būtų A grupės krau­jas, nes­var­bu iš kur. Tai­gi, gydy­to­jas vietoj mano indo A grupės krau­jo per­pylė man vok­išką A grupės krau­ją.

Dabar aš turiu beždžionės širdį, kiaulės kepe­nis, ožio inks­tus ir vok­išką krau­ją. “Kok­ią religi­ją tu išpažįsti, Svami­ji, ir kokios esi tau­ty­bės?“ Na, prieš tai aš buvau indas, bet tris­dešimt metų gyve­nau Kanado­je, gavau Kana­dos pasą. Jei šis kūnas turėtų indišką pasą aš negalėči­au kirsti Vok­i­eti­jos sienos, net­gi jei kūnas būtų ir tas pats. Pats fak­tas, kad jie pam­a­to Indi­jos pasą, tik­tai indišką vardą, užrašytą ant popieri­aus lapo, iškart sako: “O, ne! Jums reikia vizos. Su kanadi­etišku pasu aš gal­iu keli­au­ti. Tai­gi, aš esu kanadi­etis. “O, kaip dėl religi­jos, Svami­ji?“ Na, aš tapau Sva­mi, indu vien­uoliu.

O kaip dėl lyties? Maža operaci­ja su hor­mon­ais ir aš tam­pu ponia. Daug vyrų tam­pa poniomis, žmona tam­pa vyru, vyras tam­pa žmona. Tai atsitin­ka daž­nai. Tai­gi, dabar aš turiu beždžionės širdį, kiaulės kepe­nis, ožio inks­tus, vok­išką krau­ją, plas­tik­inę nosį ir plas­tikines akis — ponia Sva­mi Vish­nu. Kas gi aš esu? Aš susid­e­du iš visų šių skirt­ingų dal­ių; dabar visos jos sudaro mano kūną, taip kaip aš jums pasako­jau, ir aš dabar kalbu­osi su jumis. Kas gi aš esu? Ar aš pasikeičiau?Aš esu tas, kas esu. Aš nesu Višnu; aš nesu kanadi­etis, aš nesu vok­i­etis, aš nesu šis kūnas, aš nesu ši ran­ka, nei širdis, kepenys, kojos, inkstai; aš nesu pro­tas, intelek­tas; aš nesu astrali­n­is kūnas; aš nesu priežas­ti­nis kūnas. “Aš esu“-tai yra atsaky­mas į klausimą “Kas aš esu“. Tai pagrin­di­nis jogos filosofi­jos klausi­mas, o šio gyven­i­mo pagrin­di­nis tik­slas yra surasti tą “aš“.

Kiekvieno įsikūni­ji­mo metu jūs sužinote vis dau­giau apie tąjį “Aš“. Jūs geri­nate savo kar­mą ir paleng­va neži­no­ji­mo šydas tam­pa vis plones­nis ir plones­nis. Kuomet tik vien­in­telis plonas šydas den­gia “Aš“, jūs galite lengvi­au matyti. Kuo tankes­nis šydas, tuo dides­nis neži­no­ji­mas. Tai­gi, kiekvieno įsikūni­ji­mo metu neži­no­ji­mo šydas plonė­ja. Toks yra reinkar­naci­jos tik­slas. Kuomet mes vėl ir vėl atgim­stame, šydas plonė­ja ir plonė­ja, mumyse vyk­s­ta prabudi­mas. Mes tai vadiname“Kundalini prabudimu“. Pava­din­i­mas nėra svar­bu. Šį prabudimą jūs galite pajusti tuš­tu­mos for­ma. Jūs turite pinigų, gražius namus, žmoną, vaikus, šeimą, dar­bą, bet kar­tais jauči­ate tuš­tumą. Jūs negalite pasakyti kas tai yra. Tai yra nep­a­sitenk­in­i­mas ir nėra ramy­bės. Jūs pagalvo­jate, “Gal­būt jei aš nuvyk­siu į Las Vegą, mane aplankys ramy­bė.“ Tai­gi, jūs nuvyk­state į Las Vegą, išlei­dži­ate vis­us pini­gus, surūkote dešimtis pake­lių cig­a­rečių ir sug­rįž­tate atgal. Po to, nutari­ate, kad gal­būt jūs ser­gate ir nutari­ate kreip­tis į psichi­a­trą. O gydy­to­jas sako: “ Taip, jūs turite prob­lemų. Kai jūs buvote mažas neval­gėte špinatų, o jūsų moti­na jus lupo už tai ir dėl to jums išsivys­tė nepil­naver­tišku­mo kom­plek­sas. Jūsų vyres­ny­sis bro­lis visa­da val­gė špina­tus. Jis buvo labai geras berniukas, o jūs toks neb­u­vote. Tai­gi jūsų moti­na lupo jus ir jūsų tėvas lupo jus; taip jums išsivys­tė nepil­naver­tišku­mo kom­plek­sas. Tokia tad šio skaus­mo priežastis. Na, papras­tai prob­le­mos praside­da nuo tėvo ir moti­nos. Visos prob­le­mos praside­da nuo tėvo ir moti­nos, ar ne? Jei nebūtų jų, nebūtų ir jūsų čia.

Jūs man­ote, kad skaus­mas ir kančia atsir­an­da dėl išorinių priežasčių. Visa tai kyla iš vidaus. Kažkas yra praras­ta, o jūs nežinote kas. Tai tuš­tu­ma nuo­latos kank­i­na jus; ir nėra jokio būdo tai tuš­tu­mai užpildyti, ji tam­pa labai inten­syvi. Žmogų, jaučiantį tai, vad­i­name ieško­to­ju. Ieškančiu ko? Tai, ką praradote. Bet jūs nieko nepraradote, jūs tik pamiršote kas esate. Jūs esate tas “aš“, tas nemirtin­ga­sis “aš“; ne šis kūnas, ne objek­tas.

Jūs prade­date šiuo kūnu iden­ti­fikuoti savy­bę, pvz. vok­iškas, vyras, moteris, ameriki­etiškas, ir t.t., mil­i­jonierius, min­is­tras pirmininkas, ir t.t. Bet tai netruks ilgai. Šis kūnas mirs. Visas savybes jūs rasite tik istor­inėse kny­gose. Tai­gi jūs pamiršote, kas jūs esate, tikrąjį “aš“. Dėl to atsir­an­da tuš­tu­ma. Kuomet šydas plonė­ja ir plonė­ja, prabudi­mas inten­syvė­ja. Jogos ter­mi­nologi­jo­je mes tai vad­i­name Kun­dali­ni Sak­thi prabudimu. Šios galios arba energi­jos prabudi­mas yra skaus­min­ga sąly­ga, tai tam tikras ner­a­mu­mas jūsų širdy­je. Šis ner­a­mu­mas vis labi­au ir labi­au pri­artins jus prie “Savęs“ (Self) arba Atman. Self šviesa tam­pa švieses­nė ir švieses­nė. Tai kaip lem­pa su gaub­tu, kuris yra labai tam­sus, juo­das kaip smala; šviesa jūsų visai nepasiekia. Lėtai sklin­da spalvota šviesa; lem­pų gaub­tai yra raudoni, žali, gel­toni ir t.t. Gali­au­si­ai, nors lem­pa yra pil­nai užtam­sin­ta ji yra su bal­tu gaub­tu. Kai lem­pos gaub­tas yra visiškai nuim­tas jūs matote vien tik šviečiančią lem­putę. Savaim­inė Atman šviesa vis labi­au ir labi­au šviečia, kuomet šydas plonė­ja. Šis plonėji­mas yra vis greiči­au ir greiči­au pasiekia­mas med­itaci­jos pagal­ba.“ Kas aš esu?“ — tai yra med­itaci­ja. Aš nesu šis kūnas, aš nesu šis rūbas ir šis rūbas nėra mano; aš nesu šie marškini­ai ir šie marškini­ai nėra mano; aš nesu ši ran­ka, ši ran­ka nėra mano — aš galėči­au turėti ir med­inę ranką.

Ir vėl — aš nesu šis kūnas. Šis kūnas yra tik įrankis. Aš skir­i­u­osi nuo kūno. Keli­au­jame toli­au. Aš nesu kūnas, aš nesu smegenys, aš nesu pro­tas; aš nesu intelek­tas ir kas gi lieka po visų šių objek­tų išskirsty­mo? “Aš esu“. Jūs negalite pasakyti kokia tai patir­tis. Tai amži­na ir beribė patir­tis. Čia baigiasi skaus­mas ir mal­on­u­mai; čia nėra laiko, erd­vės ar priežastingu­mo; nei gim­i­mo, nei mir­ties; nebėra kar­mos nei atoveiksmio. Sėk­la dabar sude­ga žinių ugny­je. Jeigu jūs pasėsite pakepin­tą sėk­lą į žemę, ji nesudygs. Tai vad­i­na­ma išsi­va­davimu, nemirtingu­mu, arba aukšči­au­sio sąmoningu­mo būk­le (super­con­scious state), sąmoningu­mu, savire­al­izaci­ja arba dievišką­ja real­izaci­ja (God real­iza­tion) — vadinkite tai kaip norite.

Daugeliu var­du gal­i­ma pavad­in­ti “aš esu“. Bet, taip kaip van­duo turi daug skirt­ingų pava­din­imų, būdamas visa­da van­duo, taip pat yra ir su sub­jek­to patir­ti­mi — “aš esu“ vad­i­na­ma ypatin­go sąmoningu­mo būk­le arba savire­al­izaci­ja, dievišką­ja real­izaci­ja, sąmoningu­mu ir t.t. Visi jie sako “aš esu“ ir tai viskas. Tokia yra ir Jėzaus filosofi­ja. Jėzus sakė: “Aš ir mano tėvas esame viena“, “Aš esu jumyse, jūs esate manyje“,“Aš esu jis“. Taip pat ir Mozė, kuomet jis pamatė degan­tį krūmą, pak­lausė tokį klausimą: “Kas tu esi?“ “Aš esu tas, kas esu.“

Kokia yra žmoni­jos prob­le­ma? Tai yra tai, kad mes nesupran­tame to “aš“. Tas “aš” nėra nei vok­iškas, nei angliškas, nei rusiškas, nei ameriki­etiškas, nei vyriškas , nei moter­iškas. Tai vad­i­na­ma Sat Chit Anan­da — absoliu­ti būtis, absoliu­ti sav­i­monė bei žino­ji­mas, absoliu­ti palaima — tokia yra “aš“ prigimtis. “Aš“ reiškia Palaima (Bliss) — Anan­da; aš reiškia žino­jimą, nes tas sub­jek­tas yra pačios žin­ios. Jei dega laužas, vad­i­nasi, karš­ta. Jei jūs iš laužo atim­site karštį, jis nebe­bus laužas. Karštis ir ugnis yra vien­as ir tas pats. Taip pat yra ir su šviesa bei ugn­i­mi. Jei iš ugnies atim­site šviesą ir karštį ji nebe­bus ugnis. Sub­jek­to prigimtis yra palaima — Anan­da. Taip atsir­an­da tuš­tu­ma. Šis ner­i­b­o­tas žino­ji­mas yra vidu­je , ne išorė­je. Ner­i­b­o­ta laimė taip yra vidu­je, tame “aš“. Bet mes to dar nematome. Mes nematome šios amžiny­bės kuomet nėra pasikeitimų, tik “aš “-vien­in­telis išlieka tos pačios būk­lės, visi objek­tai keiči­asi , bet “aš“ nesikeičia nieka­da. Šis “aš“ yra amži­nas, nemirtin­gas, tai­gi “aš” nei mirš­ta, nei gim­s­ta. Mes kenči­ame todėl, kad to nematome. Mes manome, kad kūnas yra “aš”; mes bijome mir­ties. Kadan­gi jūs negalite matyti to “aš”, jūsų netenk­i­na jūsų žin­ios. Bet žin­ios yra vidu­je, ne išorė­je. Nėra nė vieno, kuris įgytų žinių iš išorės. Pavyzdžiui Einšteinas, vien­as didži­ausių pasaulio mok­slininkų, kuris sukūrė for­mulę E=MC2. Tai reiškia, kad energi­ja yra lygi masei padaug­in­tai iš šviesos greičio kvadra­to. Jei jūs panau­dosite šią for­mulę ir paver­site masę į energi­ją, toji masė turės tiek energi­jos, kad galės sug­ri­au­ti visą Miuncheną — taip atsir­a­do atom­inė bom­ba, van­de­nilio bom­ba ir t.t. Bet iš kur gi Einšteinas gavo šią for­mulę. Neb­u­vo jokios bib­liotekos, kur ši for­mulė būtų buvusi užrašy­ta; taip pat jis net­gi nedarė jokio eksper­i­men­to. Tai­gi, iš kur gi jis gavo šią for­mulę? Ji atėjo iš vidinio žino­ji­mo. Žino­ji­mas nebū­na išori­nis.

Ar Šek­spyras parašė visas savo kny­gas todėl, kad ėjo į koledžą? Ar geni­jaus tal­en­tą jis įgi­jo uni­ver­sitete? O visi didieji kom­poz­i­to­ri­ai, ar jie kūrė žiūrė­da­mi į kny­gas? Kas yra žymi­au­sias Vok­i­eti­jos kom­poz­i­to­rius? Bachas.Ar jis kūrė žiūrė­damas į knygą? Ne. Tai esti vidu­je, nėra jokio išorinio žino­ji­mo. Pats “Aš”, kuomet šviečia , tam­pa žino­jimu.

O laimė? Laimė — Anan­da — Palaima; ji neegzis­tuo­ja išorė­je, ji glū­di vidu­je. Tuš­tu­ma susi­daro, kai laimės ieškome išorė­je. Tai panašu į moterį, kuri atsi­tik­ti­nai pametė adatą. Ji eina į lauką ir prade­da ieškoti pamestos adatos. Pro šalį eina jos draugė ir klau­sia “Ką tu čia darai?“ “Na, aš pameči­au adatą ir ieškau jos.“ “Ir kur­gi tu ją pame­tei?“ “Aš ją pameči­au savo tro­belė­je.“ “Tai kodėl tuomet tu jos ieškai lauke?“ “Mano tro­belė­je nėra šviesos, todėl ir ieškau lauke, nes čia dau­giau šviesos.“ Būtent taip elgiamės ir mes. Dan­gaus kar­a­lystė yra mumyse, bet mes galvo­jame, kad ji yra kažkur Las Vege, Niu­jorke ar Lon­done.

Jūs man­ote, kad laimė yra kažkur išorė­je. Jūs esate panašūs į žmogų, sėd­in­tį dyku­mo­je po medžiu, po labai gražiu dideliu medžiu, bet jis yra vien­in­telis pavė­sis dyku­mo­je. Visur kitur — dyku­ma, didži­ulė smėlio dyku­ma. Kai dan­gu­je paky­la saulė darosi vis karšči­au ir karšči­au. Jis vis labi­au ir labi­au ištroškęs; van­dens butelis tuščias — nebėra nė laše­lio. Jo troškulys — didži­ulis. Staiga prieš akis, maž­daug penki­o­likos min­učių ats­tu­mu, jis pam­a­to van­denį. Jis tai mato savo akimis — gražų raibu­li­uo­jan­tį van­denį. Ir čia praside­da kova tarp argu­men­tų, intelek­to ir suvoki­mo, akių. Jaus­mai mato van­denį. Savo akimis jis mato, bet argu­men­tai sako:“Ne tai tik ili­uz­i­ja, miražas. Čia tik smėlis.“ Kai troškulys taps nebepake­lia­mas, ką jūs tada darysite? Sėdėsite pavėsy­je po medžiu ar eisite link miražo ieškoti van­dens? Ką jūs papras­tai darote? Sėdite po medžiu? Ne. Todėl, kad visa­da pasik­li­au­jate savo jaus­mais. Jūsų jaus­mai sako jums: “O, iki van­dens tik penki­o­li­ka min­učių kelio. Jei aš eisiu ir nera­siu van­dens, tai visuomet galė­siu sug­rįžti atgal. Tai­gi, jūs pasi­i­mate rūbus, apsir­išate galvą, kad nors kiek apsisaugo­tumėte nuo karščio, ir penki­o­li­ka min­učių einate. Po penki­o­likos min­učių jūs neprieinate van­dens. Ėjote tik penki­o­li­ka min­učių. Pasižiūrite atgal į medį, kiek toli jis pasi­liko? Penki­o­li­ka min­učių kelio. Kokį kelią jūs rinksitės dabar? Atgal į pavėsį ar toli­au ieškoti van­dens? Jūs prade­date bėgti link van­dens, ir vėl po penki­o­likos min­učių bėgi­mo, iki van­dens lieka dar penki­o­li­ka min­učių kelio. O iki medžio? Tris­dešimt min­učių. Ir vėl jūs bėgate bėgate ir bėgate — vis tolyn ir tolyn nuo šešėlio. Ir gali­au­si­ai? Jus ištin­ka dehidraci­ja ir jūs mirš­tate.

Tai ilius­truo­ja šį pasaulį, pagal jaus­mus. Mes matome šią gražią odą, padengtą gražiu kre­mu (kaip jūs tai vad­i­nate — Chanel 5?, Chanel 6?) ir pudra, gražios for­mos antaki­ai, ilgos blak­stienos ir nudažy­tos lūpos. Bet už to gražaus lūp­dažio ir gražių lūpų slypi AIDS. Tai­gi, dabar jūs nebenorite liesti to asmens. Visok­ie vėži­ai, AIDS ir t.t. slypi po rožine oda. O kas yra po bet kuria oda.? Tik­tai gry­na mėsa. Jei aš nusilup­siu odą ir toli­au, jau be odos, skaity­siu paskaitą, ar jūs girdėsite mane? Dezodor­an­tas panaik­i­na mano kvapą, o vis­us savo trūku­mus aš paslėp­siu po plas­tikini­ais dažais. Užsivilk­siu aud­inės kailin­ius, kak­laraištį, batus, savo žilus plaukus nusi­dažy­siu juo­dai, užsidė­siu akinius, pasi­im­siu lazdą ir many­siu, kad gyven­siu amži­nai. Val­gy­mas ir gėri­mas taip pat suteiks man laimės — klubai, diskotekos, šoki­ai. Visa tai tik miražas. Net­gi valdžios postai yra tik miražas. Vien todėl, kad jūs esate prezi­den­tas tai dar nereiškia, kad nesusirgsite vėžiu. Net ir patys gydy­to­jai ser­ga vėžiu, ir t.t. Ir vis tik mes bėgame link miražo many­da­mi, kad laimė yra išorė­je. Bet yra pasaky­ta “Die­vo kar­a­lystė yra mumyse“. Tai Pats, Atman — aš esu, kas esu. Nebėkite į miražą. Eikite prie sub­jek­to; išsi­aiškinkite kas jūs esate. Tai yra kaip tik tai, ko mokė Jėzus. Jis nesakė: “Aš ir šis kūnas esame viena“. Jis nesakė: “Šis aš esate jūs“. Jis nesakė: “Aš esu žydas“. Jis nesakė “Aš esu Mar­i­jos ir Juoza­po sūnus“. Jis sakė: “Aš esu tas Brah­man“ — mes tai vad­i­name Brah­man, o jis vadi­no Tėvu. “Aš ir mano Tėvas esame viena.“ Mes sakome Aham vieto­je “aš”. Tėvas yra Brah­man, “Aham Brah­mas­mi“ — “Aš esu Brah­man.“ Dėl to Jėzus buvo nukryži­uo­tas. Jie negalėjo suprasti, ką reiškia “aš” .Tai nėra kūnas. Jie manė, kad “aš” buvo jo kūnas.

Bet Jėzus kalbėjo apie sub­jek­tą “aš”, o ne apie objek­tą, kūną. Ar Jėzaus kūnas skyrėsi nuo jūsų arba mano kūno? Ar jis nepasikeitė kaip visi objek­tai? Ar jis gimė jau suaugęs, ar mažas kūdikis? Jis buvo kaip bet kuris kitas mažas vaikas, išskyrus tai, kad buvo nekaltai pradė­tas, bet tai nėra labai svar­bu, nes šiais laikais kiekvien­as gali taip gimti. Dabar yra suro­gat­inės moti­nos ir sper­mos implan­tai. Tai­gi, tai nėra labai svar­bu. Jėzaus kūnas augo jam val­gant maistą, lygiai taip pat kaip jūsų ir mano. Jei Jėzus nebūtų val­gęs, kas tuomet būtų atsi­tikę jo kūnui? Jis nebūtų augęs, jis būtų numiręs. Ar Jėzus neval­gė kaip mes? Jis turėjo širdį, kaip ir mes su jumis; jis gėrė van­denį, maudėsi, jo kūnui irgi reikėjo miego. Tai­gi koks tuomet skir­tu­mas tarp Jėzaus kūno ir mūsų kūnų? Ar išvis yra koks nors skir­tu­mas? Jėzaus kūnas buvo lygiai toks pat kaip mano ir jūsų kūnai, o tas “aš” apie kurį jis kalbėjo neb­u­vo kūnas. Jei būtų buvęs, kaip tada “aš galėtų būti jumyse“? Kaip­gi aš gal­iu būti jumyse? Sub­jek­tas ir objek­tas negali būti viena. Jis sakė:“jūs esate many­je.“ Šio­je stik­linė­je yra erd­vė. Erd­vė yra ir kito­je stik­linė­je, erd­vė šiame kam­bary­je, erd­vė lauke. Tai­gi kiek gi yra erd­vių? Viena? Dvi? Trys? Tai viena ir ta pati erd­vė. Aš negal­iu paimti ervės iš ten į čia. Kai stik­linė sudūž­ta, erd­vė išlieka. Egzis­tuo­ja tik­tai vien­in­telė erd­vė, tai yra dieviška­sis Aš. Tas Aš , kaip ir erd­vė, visu­ose mumyse egzis­tuo­ja vien­odai. Tai vad­i­na­ma uni­ver­salia sąmone. Kuomet jūs paliekate uni­ver­sal­ią sąmonę, tuomet ateina tuštuma.Jūs jauči­ate, kad “aš” kažkur egzis­tuo­ja. Dabar jūs žinote. Tai yra ne išorė­je, tai yra jumyse.

Neį­manoma pasiek­ti uni­ver­salios sąmonės būk­lės vieno gyven­i­mo metu. Tam reikia atgimti daug kartų, kad būtų pašal­in­tos visos uždan­gos ir neži­no­ji­mas. Jūs turite praeiti per tūk­stančius įsčių, kol patek­site į žmogiškasias įsčias. Dabar jūs įgi­jote žmogiškąjį kūną. Bet keli­au­damas per visas skirtin­gas įsčias, tas pats “aš” vien­odai šviečia visą laiką. Sulig kiekvienu atgim­imu, net­gi gyvulių kar­a­lystė­je, augalų ir daržovių kar­a­lystė­je šydas, skiri­antis nuo tiesos, vis plonė­ja ir plonė­ja. Ir dabar, kai jūs jau pasiekėte žmogiškąjį lyg­menį, belieka nedaug. Bet vis tiek jūs turite stengtis ir toli­au; jūs nesate tob­u­las. Jums vis dar reikia nueiti ilgą kelią, ir pagali­au jūs jį nueisite. Ir tuomet jūs suži­nosite “Aš esu“. Iki to momen­to jūs vis atgim­site iš nau­jo.

Astralini­ame lyg­meny­je, po mir­ties mes visi ne visa­da esame tame pači­ame matavime. Po mir­ties yra sep­tyni matavi­mai. Jūs jas vad­i­nate dangu­mis. Prik­lau­so­mai nuo jūsų evoli­u­ci­jos arba šydo plon­u­mo, jūs keli­au­jate į aukštes­nę arba žemes­nę dimen­si­ją. Jūs sakote “sept­in­ta­sis dan­gus“. Ką jūs turite galvo­je saky­da­mi “sept­in­ta­sis“? Kuomet jūs sakote šią puik­ią frazę? Tuomet, kai esate labai laimin­gi. Bet kodėl sept­in­ta­sis, o ne šeš­ta­sis dan­gus? Kodėl ne dešim­ta­sis dan­gus? Kodėl sus­to­jame prie sept­in­to­jo? Todėl, kad energi­ja baigiasi ties sep­ty­ni­ais. Egzis­tuo­ja sep­tynios mato­mos spalvos: vio­let­inė, tam­si­ai mėly­na (indi­go), žalia, mėly­na, gel­tona, oranžinė, raudona ir visos yra ban­gos. Taip pat sep­tynios savaitės dienos — kodėl negalėtų būti dešimt savaitės dienų? Sep­tyni pasaulio ste­buk­lai, kas dar sep­tyni? Pateikite dar pavyzdžių. Sep­tynios nuodėmės. Kas dar? Sep­tynios natos muziko­je, aukštė­jančios ir žemė­jančios. Sep­tynios čiakros; kiekviena čiakra atsto­vau­ja ban­gos ilgį. Tai­gi, kaip ten bebūtų, sep­tyni yra pasku­ti­nis energi­jos lygis,o astrali­n­is dan­gus taip pat yra sudary­tas iš energi­jos, įvairaus ilgio bangų. Kaip kad vio­let­inė yra žemi­au­sio ilgio ban­ga, o raudona aukšči­au­sio ilgu­mo ban­ga matomame spek­tre, taip pat yra ir su dangu­mi su labai žema vibraci­ja, po to ban­gos ilgis išau­ga jums keli­au­jant aukš­tyn kol jūs pasieki­ate paskutinį, sept­in­tąjį. Jūs negalite nuke­li­au­ti į sept­in­tąjį lygį, kol šydas netam­pa labai plonu, o jūsų vibraci­jos labai aukš­tos.

Prik­lau­so­mai nuo jūsų vibraci­jų prigimties, mir­ties metu jūs galite nuke­li­au­ti į pir­mąjį, antrąjį ar trečiąjį dan­gų. Kur jūs nuke­li­ausite prik­lau­so nuo jūsų minčių vibraci­jų. Egzis­tuo­ja sep­tynios čakros. Jei trečio­ji čiakra yra atvi­ra ir vibruo­jan­ti, jūsų ban­gos ilgis yra labai aukš­tas, paly­gi­nus su antru ir pir­mu. Tai­gi, jūs patek­site į trečią dan­gų. Kai kurie kiti žmonės eis tik į pir­mąjį arba antrą dan­gų, nes jų vibraci­jos labai žemos. Nebūti­nai, mes visi keli­au­jame į tą patį dan­gų po mir­ties. Jūs galite tūk­stančių tūk­stančius metų gyven­ti aukšči­au­si­ame dan­gu­je; vibraci­jos labai gre­itos ir aukš­tos, bet jūs ir vėl pri­val­ote sug­rįžti į fiz­inį lygį. Žmonės, kurie nuke­li­au­ja į pir­mąjį ir antrąjį dan­gų papras­tai sug­rįž­ta labai gre­itai, po vieno ar dviejų šimtų metų. Papras­tai jūs pro­gre­suo­jate per čakrų vibracinius lygius. Vishud­dha čakro­je jūs pasieki­ate penk­tąjį dan­gų, iš ten jūs atgim­state į Ajna čakros lygį, po to keli­au­jate į Sahas­rara, aukšči­ausią čakrą, kur susi­jun­giate su Aukšči­au­si­uo­ju. Kiekvieno įsikūni­ji­mo metu jūs suke­li­ate Sak­thi energi­jos vibracią.

Pabaigai — sub­jek­tas ir objek­tas. “Aš esu“ yra sub­jek­tas, jis nieka­da nepasikeis. Aš. Jis yra nemirtin­gas; tai absoli­u­tus žino­ji­mas, absoliu­ti palaima. Kūnas yra tik priemonė, kurią jūs nau­do­jate dabar savo kar­mai atidirbti ir sukur­ti nau­jas kar­mas. Su šio kūno mir­ti­mi jūsų patir­tis nesi­baigs. Prik­lau­so­mai nuo savo evoli­u­ci­jos jūs nuke­li­ausite į vieną iš dieviškųjų lygių. Po to jūs vėl atgim­site, ir lip­site aukš­tyn evoli­u­ci­jos laip­tais kol pasiek­site nemirtingumą.

Šį pasisakymą aš užbaig­siu tokia istori­ja. Istori­ja yra apie piemenį ir jo avis, gyve­nančias pievo­je. Vieną nak­tį nėščia kalnų liūtė atėjo medži­oti avių. Kuomet piemuo pamatė liūtę, jis pradėjo šaudyti į ją. Šūvi­ai išgąs­di­no ją. Ji gre­itai pag­imdė ir nubė­go į mišką, palikusi savo jau­niklį tarp avių. Laimei buvo maiti­nan­ti avis. Ji pradėjo mait­in­ti nau­jag­imį liūtės jau­niklį. Tai­gi, liūtės jau­niklis pradėjo galvoti, kad avis yra jo moti­na, jis ir bli­au­ti pradėjo kaip aviukas — be-be-be. Jis gėrė pieną ir ėdė žolę, tai­gi tapo veg­e­taru. Liū­tukas augo tarp avių many­damas, kad jis yra lygiai tokia pati avis kaip ir visos kitos. Po kele­to metų, miškų kar­al­ius, didži­ulis kalnų liū­tas atėjo medži­oti į slėnį kur ganėsi avys. Ir čia jis tarp avių pamatė vieną iš savo kar­al­iško­sios šeimos nar­ių, bli­au­nan­tį kaip avis, ėdan­tį žolę. Kokia gėda! Tai būtų tas pats kaip, kad prin­cas Čar­lzas gyven­tų su hip­i­ais. Ką pagalvotų kar­alienė Elž­bi­eta? Taip mąstė liū­tas kar­al­ius. “Kokia gėda kar­al­iška­jai šeimai!“ Tai­gi jis šauk­damas nubė­go prie avies-liū­to “Ką tu vei­ki su avimis? Kodėl tu bli­au­ni kaip avis. Avis-liū­tas išsi­gan­do. Pamatęs, kad kalnų liū­tas jį vejasi, jis šaukė“Mamyte, mamyte padėk man! Šis vaik­i­nas ruoši­asi mane užmušti. Bet moti­na avis pabė­go, o kalnų liū­tas paga­vo avį-liūtą. “Nebi­jok manęs. Tu esi liū­tas kaip ir aš.“ “O, ne, aš nesu liū­tas, aš esu avis. Čia yra mano mama. Leisk man eiti pas savo mamą!“

“Ne, tu nesi avis. Tu esi liū­tas kaip ir aš.“ “Prašau palik mane. Mal­dau­ju tavęs, liūte, leisk man eiti.“ “Ne, aš pasi­im­siu tave ir par­o­dy­siu tau, kas tu iš tikrųjų esi.“ Tai­gi, jis nutem­pė jį prieš jo val­ią prie ežero. “Pažiūrėk į van­denį, ką ten matai?“ Jis stipri­ai užsimerkė.“Ne, aš neno­riu atsimerk­ti, aš bijau.“Nebijok. Tik pasižiūrėk. Pamatysi, kas tu esi.“ Aš žin­au kas aš esu. Aš esu avis. Aš turiu savo mamą ; aš turiu tris brolius ir dvi seseris, gyvenu slėny­je.“ “O, ne visa tai yra netiesa. Pažiūrėk! Tu pamiršai kas esi.“ Po kiek laiko jis atsimerkė. “Ir, ką gi tu matai?“ “Aš matau ban­gas.“ “Palauk kol ban­gos nurims.“ Po kurio laiko bangų nebe­bu­vo, nebe­bu­vo jokio raibu­li­av­i­mo; ežeras buvo kaip lygus stik­las. Staiga jis išvy­do savo vei­dą. Jis neatrodė kaip avis. Ir jis pamatė kito liū­to vei­dą šalia savo­jo. “Labas, aš esu toks pat kaip ir tu. Tu esi kaip aš. Tu esi aš. Mes abu esame kar­ali­ai!“ Ir kalnų liū­tas pasakė: “Nebli­auk kaip avis. Riaumok kaip liū­tas! Eik į savo kar­a­lystę miške ir dži­aukis gyven­imu. Pir­mą kartą savo gyven­ime jis užri­au­mo­jo. Dau­giau jokio avies bliovi­mo! Jis supra­to kas jis toks ir po to laimin­gai gyveno miške, savo kar­a­lystė­je.

Kas šio­je istori­jo­je yra avis-liū­tas? Mes visi. Mes bli­au­name nuo ryto ligi vakaro: bee-bee-bee aš esu vok­i­etis, bee-bee-bee rytų vok­i­etis, bee-bee-bee vakarų vok­i­etis, bee-bee-bee aš esu rusas, bee-bee-bee ameriki­etis, bee-bee-bee protes­tantas, bee bee kata­likas, aš esu žydas bee bee bee, aš esu arabas bee bee bee, aš esu kan­cleris bee bee bee, min­is­tras pirmininkas bee bee bee, aš esu moteris bee bee bee, aš esu Sva­mi bee bee bee — tai yra tai ką mes darome ištisą dieną.

Kalnų liū­tai, didieji moky­to­jai, tok­ie kaip Jėzus ir Sva­mi Šivanan­da, ateina ir sako “Jūs bli­au­nate kaip avys. Jūs nesate vok­i­etis, aus­tras, rusas ar ameriki­etis. Jūs esate nemirtin­ga­sis Aš (Self). Aš esu jumyse. Jūs esate many­je. Aš esu Jis. Aš esu Brah­man. Jūs irgi esate Brah­man. Jūs irgi esate Dievas. Bet šis kūnas nėra Dievas. Pasižiūrėkite gili­au. Ir jūs suži­nosite kas jūs esate.“ “O, ne! Aš neno­riu žinoti kas aš esu. Aš žin­au kas aš esu. Aš turiu tris namus. Aš turiu du šim­tus dvidešimt kam­bar­ių ir tris­dešimt vonių. Banke aš turiu du mil­i­jonus doler­ių. Moky­to­jas sako: “Na, bet tai nesate jūs. Šie daik­tai tik prik­lau­so jums.“ “Na ne! Aš turiu žmoną ir vaikus.“ Jie neis su tavi­mi. Visi jie yra objek­tai.“ “O, ne, ne! Aš labai myliu savo žmoną ir vaikus; aš turiu gražius namus ir mielą šeimą.“ Ir moky­to­jas sako, “Nebli­auk kaip avis. Kai tu mir­si ar tavo žmona eis su tavi­mi? Ar tavo vaikai eis su tavi­mi? Ar tu galėsi pasi­imti savo pini­gus su sav­i­mi?“ Jis prade­da galvoti,“Na, čia kažkas ne taip.“

Jūs taip pat mir­site. Jūs negalite pasi­imti savo kred­it­inės kor­te­lės kar­tu su sav­i­mi. Net­gi šio kūno jūs negalite pasi­imti su sav­i­mi. Kir­mėlės jo laukia. Mir­tis laukia jūsų, nes mirtį jūs tap­ati­nate su šiuo kūnu.Jūs esate nemirtin­gas.“ O, moky­to­jau, pasakykite man kaip tai pasiek­ti, kaip išvengti mir­ties.“ “Aš par­o­dy­siu jums. Eime su man­i­mi.“

Užmerkite akis. Pažvelkite vidun, į minčių ežerą (mind-lake).Ką jūs matote? Pica, ledai, bananai; širdies plaki­mas, plaučių kvė­pavi­mas. Visi jie yra objek­tai. Tai nesate jūs. Jūs nesate širdis ar plauči­ai, ir t.t. Tik užsimerkite ir labai leng­vai kvėpuokite. Treniruok­itės, treniruok­itės. Kvėpuoti leng­vai jūs turite kiekvieną dieną. Kuomet nebe­lieka minčių bangų, ką jūs matote? Dabar Moky­to­jau, aš esu jūs. Jūs esate aš. Čia nėra nei mokinio nei moky­to­jo; nei aš , nei Die­vo-mes esame vien­as. Aš esu visur; viskas yra many­je. Aš esu kas esu. Aham Brah­mas­mi. Aš esu Jis. So ham.

Praleiskite keletą min­učių tylo­je ir žinokite “Aš esu ta tyla. Kvėpuokite labai lėtai. Įkvėp­kite — Om. Iškvėp­kite — Om. Atskirkite kūną nuo objek­to. Yra tik sub­jek­tas — Aš Esu. Dabar rami­ai sėdėkite ir med­i­tuokite tylo­je.

Paruošė Sivanan­dos jogos studi­ja