Raja Yoga

Sva­mi Mahade­vanan­da

Radža joga reiškia kar­al­išką kelią. Ne dėl to, kad juo vaikščiotų kar­ali­ai, bet dėl to, kad tai greiči­au­sias kelias į pro­to valdymą. Senais laikais nuo vienų kar­ali­aus rūmų iki kitų vedė pla­tus geras kelias – ta prasme Radža joga vad­i­na­ma kar­al­išku keliu. Visai žmoni­jai būtų naudin­ga, jei mes galė­tume to mokyti mokyk­lose bei koledžu­ose.

Klausi­mas iš aukšči­au – kodėl niekas neži­no nieko apie pro­tą? Kodėl sunku pažin­ti pro­tą? Per pas­taru­o­sius 2000 metų labai protin­gi Vakarų civ­i­lizaci­jos žmonės, išsilav­inę žmonės klausė to paties klausi­mo – kodėl mes negal­ime išsi­aišk­in­ti kas yra žmo­gaus pro­tas. Bet joks atsaky­mas neb­u­vo ras­tas. Kitaip ir mes žino­tume kokia yra paslap­tis (nors iš tiesų nėra jokia paslap­tis), kuri nelei­džia mums pažin­ti pro­to? Iš tiesų, intelek­tu suprasti, kas yra pro­tas, visiškai nėra sunku. Kas yra iš tiesų labai sunku, tai išmok­ti jį valdyti. Tai­gi, esmin­is klausi­mas – kodėl mes neži­nome? Mūsų žin­ios apie pro­tą tokios ribotos, kad mes net neturime tin­kamo žodžio jam nusakyti. Žodis “pro­tas” skirtingiems žmonėms reiškia skirtin­gus dalykus, nors į klausimą — kiek yra 2+2 visi atsako, kad 4. Kodėl skirtin­gi žmonės turi skirtin­gus atsaky­mus dėl pro­to sąvokos. O gi todėl, kad ši sąvo­ka nėra tik­sli, tik numanoma. Tai­gi, kas kli­u­do mums pažin­ti pro­tą?

Tarkim mes esam oro uoste priešais sen­ov­inį lėk­tu­vą, tokį, kuris turi pro­pel­erį. Užve­du varik­lį ir palei­džiu pro­pel­erį suk­tis visu greiči­au. Ir tada aš jūsų klau­siu, kiek sparnų sudaro pro­pel­erį? Arba paimu feną ir palei­džiu jį pil­nu pajėgu­mu. Ar galėsit man pasakyti, kiek sparnų turi ven­til­ia­to­rius? Tarkim aš to pak­lau­siu žmo­gaus iš Indi­jos dži­unglių glū­du­mos. Aš jo klau­siu, ar čia apskri­tai yra spar­nai? Jis nesupran­ta apie ką kal­ba, jis net neži­no, kas tie spar­nai yra. Kodėl? Kodėl jūs negalit pasakyti, kiek sparnų yra pil­nu greičiu besisukanči­ame pro­pel­ery­je. Todėl, kad jis sukasi per gre­itai. Taip pat yra ir su fenu. Tai­gi, ką aš turiu padary­ti, norė­damas suskaiči­uoti spar­nus? .. Išjungti srovę. Ir kuo lėči­au suk­sis pro­peleris, juo lengvi­au bus įsižiūrėti kiek gi sparnų sukasi, kol pro­peleris visai sus­tos. Jei tada aš pak­lau­siu kiek sparnų čia yra, jūs galėsite leng­vai atsakyti. Ir dar dau­giau — galėsit suskaiči­uoti kiek ten varžtelių, kokia sparnų for­ma ir apsakyti kitas detales. Nes pro­peleriui neju­dant yra pakanka­mai laiko išanal­izuoti iš ko jis sudary­tas.

Žmo­gaus pro­tas veikia lygiai taip pat. Kai tik kas nors imasi anal­izuoti pro­to san­darą, ką jis mato – ogi nieko. Dėl to niekas jo ir nepažįs­ta. Kiekvieną kartą, kai labi­au­si­ai išsilav­inęs protin­gas žmo­gus nori tai išsi­aišk­in­ti, jam nieko nepavyk­s­ta. Kiekvieną kartą pažvel­gęs į vidų jis pam­a­to save. Kodėl? Nes pro­tas, tar­si pil­nu greičiu besisukan­tis pro­peleris, pasislepia už savo paties greičio.

Tai yra didelė paslap­tis, kuri nelei­džia žmonėms ištyrinėti pro­to. Deja mūsų šian­di­en­inės psi­chologi­jos, psichi­a­tri­jos, filosofi­jos ir panašių mok­slų rezul­tatai rodo, kad ner­adę nieko vidu­je jie ėmė ieškoti išorė­je. Ir visa tai pateikia­ma mok­slo var­du.

Istori­ja. Vien­ame ašrame, kur namai padary­ti iš saulė­je deg­to molio, o sto­gai dengti kokoso palmių lapais (be jok­ių langų) viena moteris siu­vo ir pametė adatą. Kadan­gi buvo visiškai tam­su, ji tos adatos negalėjo rasti, todėl išėjo ieškoti į lauką. Praeivis pasiteira­vo, ką ji čia veikia. Sako, ieškau adatos. O kur tu ją pame­tei – viduj.Tai kodėl ieškai lauke? Nes viduj visiškai tam­su.

Mūsų psichi­a­trai ir psi­cholo­gai elgiasi visai taip pat. Jie žvel­gia į žmones iš išorės. Ir kai kas nors verkia, jie sako, o, šis žmo­gus tikri­au­si­ai labai kenčia. Tada pak­lau­sia, ko tu ver­ki? O žmo­gus atsako – aš išloši­au 5mln. doler­ių – aš toks laimin­gas. Kaip gali spręsti apie žmogų iš išorės? Taip elgiasi mūsų mod­erni psi­chologi­ja, psichi­a­tri­ja ir filosofi­ja. Kiek žmonių nuo to kenčia. Žmonės, kurie jaučia depre­si­ją, yra demor­al­izuoti, turi dvasinių prob­lemų. Jei psichi­a­tras ar psi­cholo­gas yra sen­oviško sukir­pi­mo savo sveiku pro­tu gali padėti žmonėms, bet mok­slas jiems padėti negali. Tai­gi jeigu aš esu psichi­a­tras, aš užpil­siu jus pil­i­ulėmis, o jei psi­cholo­gas – pasaky­siu, kad dėl jūsų bėdų kalti jūsų tėvai.

Papasako­siu kelias istori­jas.

1. Koks skir­tu­mas tarp psi­chopa­to, šizofreniko ir psi­chol­o­go? Psi­chopatas sta­to oro pilis, šizofrenikas jose gyve­na, o psi­cholo­gas susiren­ka pini­gus.

2. Niu­jorke visi lankosi pas psichi­a­trą. Europo­je, jei eini pas psichi­a­trą, visi mano, kad esi trenk­tas. Ameriko­je jie eina į kok­teil­ių vakarėlius — jaunos blondinės juo­dais akini­ais ir ten aptar­inė­ja savo psichi­a­trus. Sako, turiu nau­ją psichi­a­trą, jis toks sek­su­alus, kaip Di Kaprio, — tai vakarėlių pokalbių tema ir socialinio sta­tu­so žen­klas.

Viena dama lanky­davosi pas psichi­a­trą kiekvieną ketvir­ta­di­enį jau daug metų. Jis žino­jo apie ją viską. Ir jam jau buvo gana, bet ką dary­ti? Jis nusipirko puikų, bal­su aktyvuo­jamą įrašan­tį mag­neto­foną ir pasakė – ponia, įsi­taisykite ant sofos ir viską, ką norite pasakyti man, kalbėkite. Šis puikus aparatas tai įrašys ir aš išk­lausy­siu viską grįžęs ir mes aptar­sime tai, kai jūs ateisite kitą kartą. Šian­di­en aš baisi­ai užsiėmęs, todėl, prašau atleisti, paben­draukite su mano mag­neto­fonu. Ji valandą šnekėjosi su mag­neto­fonu, o patenk­in­tas psichi­a­tras nusilei­do į barą ir užsisakė išger­ti. Kiekvieną kartą, kai ji atei­da­vo, jis saky­da­vo jai kalbėtis su mag­neto­fonu, o pats eida­vo į barą. Po poros savaičių žiūri, į barą ateina jo pacien­tė. Sako, ką tu čia vei­ki, tu turė­tum šiuo metu kalbėtis su mano mag­neto­fonu. Dak­tare, žinote, aš nusipirkau gerą mag­neto­foną ir dabar mano mag­neto­fonas kal­ba su jūsų mag­neto­fonu, o mes gal­im čia kar­tu išger­ti.

Tai tok­ie juoke­li­ai apie psi­cho­lo­gus ir psichi­a­trus. Niu­jorke juos vad­i­na “shrinks”, nes jie sutraukia savo ego. Kalbant rim­tai – jei jie žinotų, ką daro, galėtų palengv­in­ti daugeliui kenčiančių žmonių, kiek pinigų sutaupytų. Tas pats pasakyti­na apie preky­bą vais­tais. Aš duo­siu tau recep­tą, tai tik kain­u­os šiek tiek papil­do­mai pinigų…

Jei matote, kad žmogui depre­si­ja, ar kitos dvas­inės prob­le­mos, ką visų pir­ma reikia padary­ti? Svamis Višnu Devadan­da saky­da­vo, kad visų pir­ma reikia patikrin­ti, kaip žmo­gus kvėpuo­ja. Žmonės, kenčiantys nuo depre­si­jos papras­tai kvėpuo­ja nepakanka­mai: jų kvė­pavi­mas paviršu­tiniškas, ner­it­min­gas, todėl į smege­nis paten­ka per mažai deguonies ir žmo­gus ima jaustis pris­lėg­tas. Jei žmo­gus įpran­ta netaisyk­lin­gai kvėpuoti, vieną dieną jis suser­ga depre­si­ja. Kai kurie vyrai nešio­ja marškinius ankš­ta apykak­le bei užverž­tus kak­laraiščius, moterys – ankš­tas liemenėles. Mes ateiname į dar­bą ir visą dieną sėdime susilenkę prie kom­pi­u­te­rio. Mes kvėpuo­jame netaisyk­lin­gai. Ir gre­itai susin­erv­iname.

Pagrind­inė mūsų prob­le­ma, kad užmiršome, kaip reikia kvėpuoti. Todėl priežasčių reikia ieškoti kvė­pavime, o ne moti­nos ar tėvo elgesy­je (užmiršk­it apie tai). Priežastis ne juose. Žmo­gus dėl įtam­pos, stresų ir per­gyven­imų nus­to­ja kvėpuoti. Kaip gėlė, kurią lais­tote tik retkarči­ais, nusilp­s­ta, o jūs mąs­tote apie mamą ir tėvą. Todėl atkreip­kite dėmesį į kvė­pavimą ir pamokykite žmogų prana­jamos. Kas­di­en, jei įmanoma. Ir netrukus jūs pamatysite, kad depre­si­ja praeina. Žino­ma, kar­tais yra labai didelės ir rim­tos depre­si­jos priežastys, bet jos yra netiesioginės. Tiesioginė priežastis ta, kad žmo­gus nus­to­ja taisyk­lin­gai kvė­pavęs. Ir tada arte­jam prie depre­si­jos. Tai svar­bu suprasti.

Svamis Višnu šio­je sri­ty­je turėjo daug patir­ties. Aš taip pat šiek tiek turiu tokios patir­ties. Kai pas mane ateina žmo­gus, besiskundžiantis depre­si­ja, paprašau jo gili­au įkvėp­ti. Ir jiems nieko neišeina – jie įkvepia labai paviršu­tiniškai. Ir tai — jų bėda. Todėl labai svar­bu išmok­ti kvė­pavi­mo pra­timų. Jei juos darysite, neturėsite tok­ių prob­lemų gyven­ime: galvos skaus­mų, migrenų ir pan.

Grįžkime prie pro­to. Pro­tas pasislepia už savo paties dide­lio greičio. Dėl to, jo niekas nepažįs­ta. Bet Radža joga pateikia pro­to aiškin­imą. Ji api­brėžia, kur yra pro­tas ir iš kok­ių dal­ių jis susideda,kaip veikia, kaip jį valdyti. Kas yra tie stab­dži­ai, kuri­ais gal­ime sulėt­in­ti pro­to judėjimą. Pro­tas labai gre­itas. Tarkim mano paskaitos klau­so mažas vaikas, kuris anglų kalbą supran­ta puiki­ai: ar jis supras apie ką aš kalbu?. Mama sako – ne. Ar aš nuo jo ką nors slepiu? Neslepiu, bet jis nesupran­ta. Kodėl? Nes jo mintys lak­sto per gre­itai.

Mes stab­dome mintis per tai, ką mes vad­i­name išsilavin­imu. Kai reikia išlaikyti egza­mi­nus, ką mes darome – studi­juo­jame. Mes kon­cen­tru­jamės į tam tikrą dalyką. Ir jei to nedarome – egza­mino neišlaikome. Ta kon­cen­traci­ja yra netiesioginė. Joga sako, gerai yra studi­juoti, bet svar­biau­sia yra išmok­ti kon­cen­truoti mintis. Kon­cen­truo­jant mintis pro­tas sulėtė­ja. Tai yra geri­ausi stab­dži­ai mūsų pro­tui. Tai — asanos, prana­ja­ma, atsi­palai­davi­mas, veg­e­tar­iškas mais­tas, poz­i­tyvus mąsty­mas ir med­itaci­ja. Kaip jauči­atės po geros asanų pamokos? Gerai! Norėči­au pak­lausti, ką reiškia jaustis gerai? Ar kūnas jauči­asi gerai? Ar pro­tas? Ar emo­ci­jos? Ar intelek­tas? Kas jauči­asi gerai? Ir kodėl taip sakot? Per jogos asanas gerokai pristab­dome pro­tą. Todėl esame rames­ni. Bet kodėl jauči­amės gerai? Todėl, kap pro­tas tam­pa taikus.

Tarkim aš turiu tok­ią gal­ią ir par­o­dy­siu jums Dievą šį vakarą. Kaip jis turėtų atrodyti? Žinote istori­ją – visi nori patek­ti į dan­gų, bet viena prob­le­ma – niekas nenori dėl to mir­ti. Didži­ulis prieš­tar­avi­mas.

Tai­gi – kodėl po asanų išties jauči­amės gerai. Tai didelis “Kodėl ?” /…pauzė…/. Todėl, kad jūs padarėte labai poz­i­tyvų apgalvotą žingsnį link Gėrio. Aš jūsų klau­si­au, kaip atro­do Dievas. Mes neturime supra­ti­mo. Bet per jogą pradedame jaustis gerai – kadan­gi pri­artė­jame prie Gėrio (kurį vad­i­name Die­vu, Jėzu­mi, Buda, Alachu, Mohame­tu) todėl ir jauči­amės gerai. Mūsų mintys ir emo­ci­jos aprim­s­ta, pri­artė­ja prie ramy­bės, prie gėrio. Joga neduo­da jums stim­ulų fan­taz­i­jos polėki­ams apie tai, koks yra Dievas, bet ji sako, kad geru­mo jaus­mas po gero jogos užsiėmi­mo yra tar­si smiltis, kai Sachara būtų Die­vo pajau­ti­mas. Para­gau­ji tik smil­telę. Kiekvieną kart po asanų ir prana­jamos užsiėmimų, pri­artėji prie gėrio, todėl jau­tiesi gerai. Tai vad­i­na­ma Die­vu, Tiesa ir panaši­ai. Joga duo­da prak­t­inį įrankį, kaip ten patek­ti. Ir po kurio laiko prade­di norėti gerai jaustis kas­di­en. Ir tampi labai geru žmogu­mi, arba jogu, arba išminči­u­mi. Taip ir būna. Jokio okul­tiz­mo, jok­ių ste­buk­lų – viskas prieš jūsų akis. Ir joga siu­lo prak­tinius būdus, tai nėra tik teori­ja. Prak­tinius būdus, kaip tai įgyti — asanos, prana­ja­ma, t.t.. Pen­ki Višnu Devanan­dos įvardinti punk­tai yra stab­dži­ai mintims stab­dyti. Kai sulė­ti­ni mintis, imi jaustis gerai. Nes pro­tas rames­nis. O kodėl jis rames­nis – nes pri­artėji prie Die­vo. Ir tada gali įžvel­gti atski­ras pro­to sudedamąsias dalis. Taip kaip, sus­to­jus pro­peleriui, gali suskaiči­uoti jo spar­nus. Tie 5 prin­ci­pai, nau­do­ja­mi minčių stab­dy­mui, gali atrodyti labai paprasti, tači­au juose glū­di mokšos (išsi­laisvin­i­mo) jėga. Pvz.. pažvel­gę į mažytę obuo­lio sėk­lytę, ar matome ką nors? Gal­im nusinešti į lab­o­ra­tori­ją ir padal­in­ti į 4 dalis ar ką nors matysime – ne. Gal­ime tiesiog sutrin­ti ją tarp pirštų. Bet jei ją pasodin­sime gero­je dir­vo­je tin­ka­mu metu ir tin­ka­mai prižiūrėsim, tai po 10 metų turėsim didži­ulę obelį su dau­gybe obuolių, kurių sėk­las galėsime pasod­in­ti kiek kartų? /…/ Begaly­bę. O kai žiūrim į mažytę obuo­lio sėk­lą, joje nieko nematom. Įsi­vaiz­duokime tik­tai kok­ią jėgą ši mažytė sėk­lytė savy­je turi — begal­inę jėgą. Ji gali užk­loti obe­lim­is visą žemę. Joga – 5 svamio Višnu jogos prin­ci­pai – kaip ta obuo­lio sėk­la, visi gali prak­tikuoti. Ir tai atro­do gana papras­ta. Bet su prak­ti­ka atsir­an­da miškas — ateina žino­ji­mas, ateina ramy­bė, ateina išsi­laisvin­i­mas. Ir tada prade­di suprasti, kas yra pro­tas. Jokio okul­tiz­mo, joga yra mok­slų mok­slas. Nes viskas, ką aš darau, praside­da mano paties prote. Todėl Radža joga sako, išsi­aiškinkime, kas yra pro­tas, kaip jis veikia ir kaip jį valdyti. Tai­gi kar­al­iška­sis kelias – kon­troli­uoti pro­tą. Aukšči­au­sia stadi­ja yra med­itaci­ja. Kitos 4 yra labai naudin­gos mums – pradedantiesiems. Nes mes negal­ime išsėdėti 6–7 valan­das per dieną kaip reikia radža jogo­je. Per šias paruoši­amąsias prak­tikas mes išmok­stame po truputį suprasti, kas tas pro­tas yra. Linkėči­au, kad vieną dieną kažkas iš jūsų už tai gautų Nobelio pre­mi­ją.

Viskas atro­do labai papras­ta, bet 2000-aisi­ais mes to dar neb­u­vome išsi­aišk­inę. Tači­au kadan­gi koks nors autorite­tas sako “yra taip ir taip” — visi sako “taip, taip”. Ir jok­ių klausimų. Jie žino, kad mes neži­nome. Ir jei aš esu psi­chologi­jos ar psichi­a­tri­jos mok­slų dak­taras, viską ką aš sakau, jūs pri­imat už gryną pinigą, nes patys nieko nežinot. Kartą vien­ame stam­bi­ame žur­nale skaiči­au straip­snį, kurį parašė žymaus uni­ver­site­to psi­chologi­jos dekanas. Straip­s­nis vadi­nosi “Ar egzis­tuo­ja žmo­gaus sąmonė ?”. Man labai norėjosi parašyti jam laišką. Pone, jei jūs klau­si­ate klausimą, jūs turė­tumėte turėti sąmonę, antraip jums klausimų nek­iltų. Ar ne ? Visiškai kvaila, bet kai skaitai straip­snį ir žinai, kad jis žymaus uni­ver­site­to dekanas, atro­do labai protin­gas. Bet jei ta tema pamed­i­tu­osi, suvok­si, kad tas ponas neži­no pats apie ką kal­ba. Žinome, jei pradėsi su juo ginčytis, jis tuoj pasirems savo autorite­tu. Jis neži­no kas yra pro­tas. Pro­to sudėtis papras­ta. Bet suvaldyti jį sudėtin­ga — tai uži­ma ne vieną gyven­imą. Tači­au bent jau žinai kur link eini. Be to, turi prak­tinius būdus jam valdyti. Deja tie, kurie ieško priežasčių išorė­je, neturi supra­ti­mo. Kas su jais atsitin­ka? Nes­var­bu kiek jie turi valdžios, pinigų, koks jų išsilavin­i­mas, fak­tas tas, kad jie turi mir­ti ir gimti, vėl mir­ti ir gimti, kol supran­ta. Todėl nev­ertinkite savo veik­los moky­to­jų kur­su­ose kaip nereikšmin­gos. Tai turi įtakos gyven­imui ir mirči­ai. Dau­gy­bė žmonių šio žino­ji­mo ieško, o jūs jį gau­nate ant auksinės lėkš­tutės. Jūsų gau­namų žinių vertė neiš­matuo­ja­ma. Kai kurie jūsų tik vėli­au tai supras. Tai nėra eil­inės žin­ios. Ankšči­au jos buvo žinomos tik Brah­minų kas­tai, o visiems kitiems durys buvo užver­tos. Bha­ga­vat­gi­ta kal­ba kaip sustab­dyti gim­imų ir mir­imų ratą. Jei mes tą knygą žinom, mes gal­ime išmok­ti jogos ir sustab­dyti ratą. Jei neži­nom, nes­var­bu ką veiki­am, mes esam, turim mir­ti ir vėl atgimti. Taip susi­for­ma­vo kas­ta. Jie nesakė niekam.

Ir tik svamis Šivanan­da, svamis Vivekanan­da ir kt. per­davė mums, vargšams užsie­nieči­ams, šias žinias. Nes­var­bu, kiek mes pažengę kom­pi­u­ter­ių sri­ty­je, mate­ri­aliame pasauly­je, mes nepa­jėgūs spręsti gyven­i­mo ir mir­ties prob­lemų. Tači­au turė­damas šias žinias, vieną dieną gali sustab­dyti pasaulį ir išeiti. Tada pradėsi suprasti, apie ką kal­ba Radža joga. Dabar gal jums nuo­bo­du, skau­da galvą. Bet vėli­au gyven­i­mas priverčia tai suprasti. Svamis Višnu buvo žino­mas kaip skraidan­tis svamis. Kodėl? Nes jis pilota­vo nuosavą lėk­tu­vą. Tam jam reikėjo mokytis tiek teori­jos, tiek prak­tikos. Baigęs teori­ją jis nuvyko į oro uostą ir turėjo lip­ti į lėk­tu­vą, bet prieš tai jam reikėjo patikrin­ti lėk­tu­vą iš išorės. Ar padan­gose pakanka­mai oro, ar sparnų palinki­mo kam­pas teisin­gas, ar tvarko­je radi­jo ante­na. Ir pasku­ti­nis patikrin­imų punk­tas, kurį svamiui davė instruk­to­rius buvo: ar nėra paukščio liz­do varik­ly­je. Kvailas klausi­mas ar ne? Lėk­tu­vas nusilei­do, varik­lis dar karš­tas, joks paukštis fiz­iškai nespėtų ten liz­do susisuk­ti, nes tas lėk­tu­vas kyla ir lei­dži­asi kiekvieną dieną. Galvo­tum, tam instruk­to­riui galvo­je negerai. Bet svamis nieko nepasakė. Po dešimt metų nuvyko į oro uostą. Svamis turėjo savo lėk­tu­vą ir jis laikėsi instruk­ci­jų. Jis turė­da­vo lapą su sąrašu punk­tų, kuri­u­os reikia patikrin­ti. Priėjęs prie pasku­tinio punk­to jis pažvel­gė į varik­lį, ar ten nėra paukščio liz­do. Ir ką jis pamatė? — paukščio lizdą. Tai­gi, po 10 metų jis supra­to skraidy­mo instruk­to­ri­aus išmintį. Žino­ma tada, kai jis mokėsi, jam tai atrodė kvaila, bet po 10 metų pamanė: “oho, jei nebūči­au daręs to, ką liepė instruk­to­rius”. Jei esi 10 000 pėdų aukš­ty­je ir vien­ame varik­lių yra paukščio liz­das, ar žinote, kaip jį iš ten ištrauk­ti ? (sva­mi Dur­gana­da sako – su dulk­ių siur­bliu). Taip ir su mumis atsitin­ka, todėl prisiminkite apie lizdą varik­ly­je. Būkite atvi­ro pro­to, gal­vokite apie rūpimą dalyką, prak­tikuokite ir gausite atsakymą. Tai gali užtruk­ti 5, 10 ar 30 metų, bet tas atsaky­mas išgel­bės jums gyven­imą – o ko dau­giau jums reikia? Tai yra joga ir tai yra gyven­i­mas – tikras dalykas. Tai ne kokako­la. Jogo­je viskas papras­ta, jokio okul­tiz­mo, jok­ių ste­buk­lų, viskas prieš mūsų akis yra nuo­lat. Prisiminkite, kad visos religi­jos ir raš­tai sako, kad Dievas yra begali­n­is, visur esan­tis, vis­a­galis, viską žino. Reiškia jis yra čia dabar su mumis. Dievas kal­ba su tavi­mi ir Dievas klau­so tavęs, bet aš jo nematau. Bet kiekvien­as šven­ta­sis sako man – Dievas yra visur. Bet čia jo nėra. Kodėl mes jo nematom? Kodėl, jei tok­ie žmonės sako “jis čia”? Aš esu gimęs Romo­je. Mane tri­jų dienų amži­aus krikšti­jo šv. Petro kat­e­dro­je. Ir ten aš Die­vo nemači­au. Galvo­jau, gal jis Meko­je? Ne, nėra. Sakau, gal Jeruza­lė­je? Bet ir ten jo nėra. Nuvykau į Indi­ją, į Himala­jus olon – ir ten nėra. O man sako – jis yra visur. Kas mums nelei­džia Die­vo pamatyti? Žinote kas? – mūsų pačių kvai­lo pro­to gre­itis.

Rašte sako labai aiški­ai: Dievas + pro­tas = Žmo­gus, iš to seka, kad Žmo­gus – pro­tas = Dievas.

Papras­ta. Jei tai supran­ti, pasie­ki Mokšą ( išsi­laisvin­imą), Samad­hi. Todėl natūralu, kad Radža jogai sako — išsi­aiškinkime, kas tas pro­tas. Tada suži­nosim kas yra Dievas. Yra 8 žings­ni­ai Radža jogo­je, kuri dar vad­i­na­mi kar­al­iškuo­ju keliu arba Aštan­ga joga – aštuonių žingsnių kelias. Indi­jo­je žmonės papras­tai sako – joga. Kai Vakaru­ose kalbame apie jogos prak­tiką, mes daž­ni­au­si­ai turime omeny­je Hatha jogą, t.y. fizinius pra­timus. Indi­jo­je – med­itaci­ją arba Radžą jogą. Viską į vieną sudėjo Patandžali Mahar­iši. Jis neišra­do Radža jogos, bet sudėjo žinias į vieną, kaip gyvą patirtį ir susis­temi­no. Tai buvo didis žmo­gus ( Maha – didis, Rishi – nušvitęs žmo­gus). Sako­ma, kad jis gyveno 500 — 800 metų prieš Kristų. Kadan­gi tai žodžiu per­duo­damos žin­ios, jos ateina iš tūk­stančių tūk­stančių metų gilu­mos. Tai­gi, jis pavadi­no tai Radža arba Aštan­ga joga: Yama, Niya­ma, Asana, Pranaya­ma, Pratya­hara, Dha­rana, Dhyana, Samad­hi. Pir­mieji 5 žings­ni­ai sudaro pas­ta­to pamatą. Pasku­tinieji trys žings­ni­ai yra tikra­sis žino­ji­mas, išreikš­tas sutrose (aforiz­mu­ose). Yama ir Niya­ma yra kaip 10 Die­vo įsakymų: ką dary­ti ir ko nedary­ti. Asanos – jogos pozos, išlaiko­mos tam tikrą laiką. Pvz. yra 8 mil­i­jon­ai 4 tūk­stanči­ai asanų. Jų pava­din­i­mas baigiasi “asana”. Tai reiškia: pato­gi poza, išlaiko­ma tam tikrą laiką. Radža jogo­je mes pagrinde kalbame apie asanas, kaip 5 pagrindines pozi­ci­jas med­itaci­jai. Kodėl mes sėdime sukryži­avę kojas? Todėl, kad tai iš Indi­jos? Todėl, kad tai Rytai? Todėl, kad norime jus priver­sti kank­in­tis? Ne. Kokia pagrind­inė priežastis? Prisiminkite, kad jogo­je viskas turi mok­slinį paaiškin­imą. Kai mes med­i­tuo­jam, energi­ja iš kūno apačios stubu­ru kyla į viršų ir po to vėl lei­dži­asi žemyn ratu. Jei mūsų kojos nesukryži­uo­tos, visa energi­ja išeis lauk. Dėl to mes sėdime sukryži­avę kojas ir yra 5 skirtin­gi būdai kaip tai padary­ti. Tas pats pasakyti­na apie rankas. Tam nau­do­jamos mudros. Žymi mudra – Bud­ha, kuri reiškia: mano indi­vid­u­ali siela ir kos­minė siela tam­pa vienu.

Todėl asanos labai svar­bu, nes paruošia mus med­itaci­jai. Jei po 5 min. ima skaudėti kelius ar nugarą, susikon­cen­truoti nepavyks. Todėl med­itaci­jai ruoši­amės dary­da­mi asanas. Pranayamą darome tam, kad smegenys gautų dau­giau deguonies ir pro­tas sustiprėtų. Deguonies trūku­mas – priešin­gai – suke­lia depre­si­ją. Pratya­hara moko sumažin­ti išorės jutimų poveikį. Jei dain­uo­damas Om Nama Naraya Naya gir­di lauke čirškiant paukščius ir užuo­di pus­ryčius, negali susitelk­ti. Todėl stengiesi – kaip vėžlys- sulįsti į save ir į išorę nereaguoti – tai Pratya­hara. Dha­rana – reiškia, kad gal­im sutelk­ti pro­tą maž­daug 5 min­utėms, Dhyana – 15 min., Samad­hi – maž­daug 0,5 val. Tai tech­ni­nis šių žodžių aiškin­i­mas. Kitaip – tai mist­i­nis patyri­mas ben­drav­i­mo su Die­vu. Tai 3 pasku­tini­ai žings­ni­ai yra svar­biau­sia Radža jogos dalis. Turi med­i­tuoti apie sutras (aforiz­mus). Jos yra tar­si kelio žen­klai, nuoro­dos, aišk­i­nan­tis kaip veikia pro­tas. Kiekvien­as žino, kad yra skaus­mas, kiekvien­as kenčia, bet neturi supra­ti­mo, kas tai yra. Radža joga sako, kad yra 5 skaus­mo rūšys. Kai išmok­sti med­i­tuoti, gali pak­ilti virš skaus­mo. Tai įmanoma ir padaro­ma per sutrų suvokimą. Tarkim žiūrim į daik­tą 5 min. atmerk­tom akim ir tada turim aprašyti jo detalę. Tai Dha­rana. Po to (Dhyano­je) turime lupą ir vėl 5 min. į tą daik­tą žiūrim. Matom dau­giau detal­ių. Ir galų gale Samad­hi – paimame elek­tron­inį mikroskopą – matome daik­to molekulinę struk­tūrą ir paky­lame virš jo. Tai­gi, pradėję studi­juoti sutras, imame kon­troli­uoti pro­tą ir gal­ime būti aukšči­au jo.

Apiben­dri­nant. Sutra atsklei­džia kažkiek apie pro­tą ir jūs prade­date med­i­tuoti. Metame akmenį į ežerą. Pir­mas ratas, kuris kyla van­deny­je, įme­tus akmenį yra intelek­tas. Tada med­i­tuo­jant darosi dau­giau ratilų ir kažkuri­uo momen­tu intelek­to panau­doti nebe­gali. Tada ateina intu­ici­ja, kuri gali išspręsti visas prob­le­mas. Su intu­ici­ja pakyli virš gim­i­mo ir mir­ties, virš pro­to, virš jaus­mų, virš 3 matavimų ir susitin­ki su begalybe, amžinybe ir nemirtingu­mu. Tai­gi Radža joga prade­da pro­to studi­jav­imu kad išvystytų intu­ici­ją. Kai šios žin­ios bus per­duo­tos žmonėms mokyk­lose bei uni­ver­site­tu­ose ir jie įgis intu­ici­ją, gali būti, kad auksi­nis amžius ateis. Tai didži­ulė jėga, dovana, kurią joga turi žmoni­jai. Be intu­ici­jos XXI a. auksinio amži­aus negal­ime tikėtis. Bet joga duo­da tam rak­tą.

Paruošė Sivanan­dos jogos studi­ja