Valentino legendos

Pasakojama, kad Valentinas išgydė kalėjimo prižiūrėtojo Asterijaus aklą dukterį. Sujaudintas Asterijus iš pagonybės perėjo į krikščionybę. Romos imperatorius Klaudijus labai supyko ant Valentino ir įmetė jį į kalėjimą. Ten jį visokiais būdais kankino ir galiausiai jam buvo nukirsta galva. Valentinas drąsiai atlaikė visus kankinimus ir net rašė laiškus kitiems kankinamiems krikščionims, drąsino juos ištverti ir neatsisakyti savo tikėjimo. Tie paguodos laiškai buvo vadinami valentiniais (valentines). O bausmės išvakarėse Valentinas savo išgydytai mergaitei (ją buvo pamilęs) nusiuntė laiškelį, kuriame buvo pasirašyt: “ Nuo tavo Valentino”. 

Pasak antros legendos, Romoje pagonybės laikais gyvenęs šv. Valentinas labai mylėjęs vaikus, dovanojęs jiems skanėstų, gėlių. Valentinas atsisakė garbinti senuosius romėnų dievus, už tai buvo surakintas ir įmestas į kalėjimą. Vaikai, ilgėdamiesi savo mokytojo ir bičiulio, rašydavo ir kaišiodavo jam per grotas laiškelius. Iš čia ir atsirado tradicija tą dieną keistis atvirukais. 

Trečioji legenda byloja, kad vienuolis Valentinas į kalėjimą buvo įmestas už tai, kad nepaisydamas imperatoriaus draudimo, slapta alyvų giraitėje, Meilės klonyje, kur ant marmuro plokštės stovėjo sidabrinis kryželis su erškėtrožių puokšte, tuokė įsimylėjėlius. Pasak kitos istorijos, šv. Valentinas slapta tuokdavo kariuomenėje tarnaujančius jaunuolius, nors imperatorius Klaudijus tai griežtai draudė. Jo nuomone, vedybos ir meilė kariams būtų trukdžiusios būti žiauriems. Valentinas buvo nuteistas myriop, tačiau laukdamas bausmės jis įsimylėjo kalėjimo prižiūrėtojo dukrą ir parašė jai laišką. Legenda sako, kad tai įvyko būtent vasario 14 dieną. 

Nors šv. Valentinas gyveno ir mirė Italijoje, Romoje, bet Valentino diena su visais jai būdingais įsimylėjusiųjų papročiais labiau paplito angliškai kalbančiose šalyse. Pirmasis pagarsėjęs “Valentino” laiškas, kuris dabar yra Britų muziejuje Londone, buvo parašytas 1477 metų vasario mėnesį. 

Šv. Valentinas yra laikomas įsimylėjusiųjų globėju. Buvo tikima, kad tą dieną paukščiai renkasi sau porą. Laikai ir papročiai pasikeitė, tačiau visuotinis romantikos troškimas šv. Valentino dieną pasireiškia su visa jo pirmaprade jėga. Nuo seno tikima, kad pirmasis viengungis, kurį šv. Valentino dieną sutiks netekėjusi moteris, taps jos “Valentinu”. Todėl merginos įsigudrindavo šį rytą sutikti būtent savo išrinktąjį. XIX a. mergina sutiktajam deklamuodavo specialų eiliuotą posmą. Paviliotasis turėdavo Velykų rytą padovanoti jai pirštines, kurios laikytos nekaltybės simboliu. XVIII a. pirštines dovanodavo tas, kuris norėdavo pasipiršti. 

Yra paplitę įvairiausių būdų, kaip šv. Valentino dieną rinktis mylimuosius. Tai gali būti paprastas žaidimas, o gali baigtis ir vedybomis. Pagal tradiciją, atkeliavusią iš XIX a. , vienodas skaičius vyrų ir moterų į indą sumeta lapelius su užrašytu savo išrinktojo “Valentino” vardu, o paskui tuos lapelius traukia.