Sako, džiaugsmu ir juoku reikia dalytis su visais, liūdesiu ir ašaromis – su vienatve. Niekas sąmoningai nesiekia vienatvės, tačiau kartais ji atsėlina. O ką daryti, jeigu ji atsėlino kaip tik tuomet, kai Didžiosios metų šventės ant nosies? Kai aplink tvyranti šventinė nuotaika dar labiau gilina širdies žaizdas? Įsiprašyti pas ką nors į svečius? Staigiai susirasti ... Skaityti toliau
Pirmąją Velykų dieną į svečius niekas nevaikščiodavo ir dabar nevaikšto, kiaušinių neritinėdavo ir jų daužyme nesirungdavo. Atkreipkite dėmesį, kad lietuvių šventėse viena diena visada skiriama šeimai, šeimos artumui, draugiškumui sutvirtinti. Parėjusieji iš bažnyčios namo, sveikindavo su šventėmis namiškius ir kartu su visa šeima sėsdavo prie šventinio stalo. Per pirmąją Šventųjų Velykų dieną ant stalo dėdavo iš bažnyčios parsineštą pašventintą Velykų bobą, specialiai šiam šventiniam stalui tešloje keptą avienos kumpį (vėliau, kai buvo pamirštas gaminti šis autentiškas sakralinis avienos valgis, ant Velykų stalo atsirado veršienos kumpis), bajorams, dvarininkams, klebonams be to dar patiekdavo įdarytą keptą ėriuką. Ėriuko galva būdavo įdaryta svieste su džiūvėsėliais ir prieskoninėmis žolelėmis keptomis smegenėlėmis, o pats ėriukas būdavo įdaromas malta aviena, išmaišyta su kiaušinių tryniais, džiūvėsėliais ir pagardinta cinamonais, muskatų riešutais, pipirais bei čiobreliais. Būtinai ant stalo būdavo dedami įvairiausiai rūkyti, virti, sūdyti, kvapiomis žolelėmis prieskoniuoti lašiniai: sniego baltumo lašiniai su raudonos mėsytės tarpsluoksniais, rusva traškia odele ir gardaus rūkymo dūmelio aromatu, dvelkiančiu kadagiais; sūdyti balti kaip gulbės; virti gintariniai (dažyti svogūnų lukštais) minkštučiai su raudonos mėsytės tarpsluoksniais, virti aitrūs su įvairiausiais prieskoniais. Šiandien apie tokius dalykus mažai kas yra net ir girdėjęs.
Dauguma kasmet švenčiame Velykas, o ar žinome, kokia šios šventės reikšmė? Velykos - kilnojama šventė, švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Ji turi gilias tradicijas. Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės", mat mūsų protėviai šiuo metu aplankydavo artimųjų kapus, nunešdavo jiems kiaušinių. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda kartu su atgimstančia gamta, bet paskui pasitraukia po pirmojo Perkūno. Velykos mūsų protėvių buvo švenčiama kaip gamtos atbudimo šventė. Atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su Kristaus prisikėlimu. Kiaušinis pagonių religijoje simbolizuoja kosmosą (dėl ovalios formos), gyvybės atsiradimą, vaisingumą (dėl to, kad tai gemalas). Manyta, kad pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gyvybė gyvatės, pasivertusios gemalu, pavidalu. Todėl per Velykas buvo einama bukynių - vienas laiko kiaušinį, o kitas jį daužia kitu kiaušiniu. Manyta, kad gyvatės - požemio gyventojos, globojančios derlių. Jų pavidalu iš požemio išlįsdavo ir protėvių vėlės. Pavasarį gyvatės turėjo priketi augmeniją, žydėjimą, vaisingumą. Dėl to margučiai per Velykas buvo ir ridinėjami - susiliesdami su žeme žadino požemio gyventojas. Kiaušinių marginimas turėjęs magišką reikšmę. Ant kiaušinių skutinėtos saulutės (kad augmenijai netrūktų saulės), žvaigždės (kad laukams netrūktų šviesos ir naktį), žalčiukai (kad pabustų gyvybė), įvairi augmenija, raštų deriniai. Specialią reikšmę turėjusi ir kiaušinio spalva.
Pasakojama, kad Valentinas išgydė kalėjimo prižiūrėtojo Asterijaus aklą dukterį. Sujaudintas Asterijus iš pagonybės perėjo į krikščionybę. Romos imperatorius Klaudijus labai supyko ant Valentino ir įmetė jį į kalėjimą. Ten jį visokiais būdais kankino ir galiausiai jam buvo nukirsta galva. Valentinas drąsiai atlaikė visus kankinimus ir net rašė laiškus kitiems kankinamiems krikščionims, drąsino juos ištverti ir neatsisakyti savo tikėjimo. Tie paguodos laiškai buvo vadinami valentiniais (valentines). O bausmės išvakarėse Valentinas savo išgydytai mergaitei (ją buvo pamilęs) nusiuntė laiškelį, kuriame buvo pasirašyt: “ Nuo tavo Valentino”. Pasak antros legendos, Romoje pagonybės laikais gyvenęs šv. Valentinas labai mylėjęs vaikus, dovanojęs jiems skanėstų, gėlių. Valentinas atsisakė garbinti senuosius romėnų dievus, už tai buvo surakintas ir įmestas į kalėjimą. Vaikai, ilgėdamiesi savo mokytojo ir bičiulio, rašydavo ir kaišiodavo jam per grotas laiškelius. Iš čia ir atsirado tradicija tą dieną keistis atvirukais. Trečioji legenda byloja, kad vienuolis Valentinas į kalėjimą buvo įmestas už tai, kad nepaisydamas imperatoriaus draudimo, slapta alyvų giraitėje, Meilės klonyje, kur ant marmuro plokštės stovėjo sidabrinis kryželis su erškėtrožių puokšte, tuokė įsimylėjėlius. Pasak kitos istorijos, šv. Valentinas slapta tuokdavo kariuomenėje tarnaujančius jaunuolius, nors imperatorius Klaudijus tai griežtai draudė.
Vasario – 14-oji su Valentinu buvo susieta pirmaisiais mūsų eros amžiais. Nuo tada ir atsirado graži tradicija išreikšti savo jausmus atviruku su širdelėmis, balandžiukais ar amūriukais. Šią dieną žmonės visame pasaulyje savo mylimiesiems siunčia ne tik romantiškus atvirukus, bet ir dovanėles. Ant atviruko siuntėjo vardo dažniausiai nebūna, nes jie skirti slaptai meilei. Paprastai atvirukuose vyrauja rožinė spalva, piešiamos širdys, rožės, amūriukai ir pan. Į atvirukus rašomos eilės. Sentencijos, aforizmai ir žodžiai; “Būki mano Valentinu (-a)”. Iš kur atsirado šis paprotys? Pavadinta ši diena krikščionių šventojo vardu. Šventojo statusą krikščionių Bažnyčia mirusiajam suteikė už ypatingus nusiuntė mylimajai laiškelį, kuriame užrašė: “Nuo tavo Valentino”. Gerokai prieš šventojo Valentino laikus meilę, santuoką ir vaisingumą romėnai pagarbindavo pavasario šventėmis. Viena tokia šventė, vadinama Luperkalijomis, buvo rengiama vasario 15 dieną. Šios vaisingumo šventės metu aplink miestą lakstydavo nevedę apsinuoginę vaikinai, jaunamartes čaižydami gyvulio odos diržais. Moterys nevengė kirčių, kadangi tikėjo, jog taip lengviau susilauks vaikų. Luperkalijų išvakarėse vykdavo Junonos šventė. Junona romėnų mitologijoje buvo laikoma ne tik vyriausiąja deive, bet ir gimdymo bei santuokos globėja. Tą dieną jauni vyrai iš dėžutės traukdavo merginų vardus, su išrinktąja visą šventę šokdavo.
Kaip šv. Valentino dieną švenčia visame pasaulyje? Dabar šv. Valentino dieną visame pasaulyje laikraščių puslapiai mirga paslaptingais įsimylėjėlių rašteliais, pašto dėžutės pilnos šv. Valentino atvirukų su gėlytėmis ir paukšteliais – vaisingumo ir romantikos simboliais. Tą dieną dažniausiai dovanojamos rožės ir šokoladai. Nors... Anglijos metraštininkas S. Pepypsas rašo, kad Jorko hercogas savo poniai šv. Valentino dieną dovanojo papuošalų už 800 svarų sterlingų ( mūsų laikais tai būtų maždaug 47 svarų sterlingų). Kai kuriose Anglijos vietose gerbėjai dovanas padėdavo ant slenksčio, pasibelsdavo ir pabėgdavo. Toks paslaptingumas išlikęs iki šių dienų. Kadaise šv. Valentino atviruko siuntimas reiškė piršimąsi. O ir šiais laikais toks atvirukas reiškia šį tą daugiau negu flirtą, taigi gal ir nevertėtų užmiršti, kad šv. Valentino diena – puiki diena pasipiršti. Australai, ispanai, anglai, prancūzai šv. Valentino dieną švenčia vienodai – savo slaptiems mylimiesiems siunčia atvirukus, o sutuoktiniams ir mylimiesiems – dar ir dovanų. Amerikiečiai atvirukus siunčia visiems, ką myli – sutuoktiniams, draugams, draugėms, sūnums ir dukterims. Vokiečiai ir belgai nesiunčia anoniminių atvirukų, tačiau savo sutuoktiniams ir mylimiesiems dovanoja gėlių ir saldumynų. Japonijoje priimta dovanoti šokoladą. Švedai ir italai (išskyrus Veneciją) šv. Valentino dienos visai nešvenčia.
Uždekite daugybę įvairiausių formų ir dydžių raudonų žvakučių. Nepamirškite raudonų gėlių - ne tik rožių, bet ir tulpių, gvazdikų bei kitokių. Po vieną ar puokštėmis pamerkite jas visame kambaryje. Gėles, užuolaidas, baldus ir visa, ką tik norite, papuoškite raudonais kaspinėliais bei balionais. Visas arba kelias lemputes pakeiskite raudonomis. Raudonų mirksinčių lempelių girliandą nutieskite palube prie užuolaidų, aplink didelius gėlių vazonus. Kambaryje pridėliokite sausų kvepalų gražiose vazelėse. Iškirpkite raudono popieriaus širdelių girliandą ir pritvirtinkite prie sienos, durų, gal net lubų. Virš lovos pakabinkite raudonos krentančios medžiagos baldakimą. Paklokite švarią patalynę ir ant savojo Valentino pagalvės padėkite rožę ar paberkite jos žiedlapių. Apsirenkite seksualiais raudonais apatiniais. Stalą uždenkite raudona staltiese, baltas servetėles perriškite raudonais kaspinais. Į susuktą jo servetėlę įdėkite raudoną rožę ir kelis žiedlapius padėkite vidury stalo. Stalą uždenkite raudona staltiese, baltas servetėles perriškite raudonais kaspinais. Į susuktą jo servetėlę įdėkite raudoną rožę ir kelis žiedlapius padėkite vidury stalo.
Nuo XIX a. vidurio krikščionių pasaulis šventė Kalėdas panašai kaip tai darome ir mes - tik dar be kalėdinių atvirukų. Sveikinimo piešinio idėją atseksime iki pat Viduramžių, - bent jau galime pirštu parodyti į 1466 m. išgraviruotą Jėzų, žengiantį iš žiedo. O pirmojo kalėdinio atviruko "krikštatėviu" derėtų laikyti serą Henry Cole, pirmąjį Londono Viktorijos ir Alberto muziejaus direktorių. 1843-iaisiais jis pavedė, kad John Collcott Horsley (kuris, beja, ne tik gerai žinomas menininkas, bet ir pagarsėjo veikla, nukreipta prieš nuogų modelių naudojimą - dėl ko gavo pravardę Clothes-Horsley) sukurtų kalėdų atviruką. Džonas padarė tūkstantį kopijų, tačiau iki šių dienų išliko tik tuzinas. O reakcija į pirmąsias atvirutes buvo priešiška. Ir nors kartu su "Merry Christmas and a Happy New Year to you" užrašu buvo pavaizduotas gerasis samarietis aprengiantis nuogąjį, o antrojoje - alkanojo pamaitinimas, bet už pavaizduotą įprastinį šventinį šeimos tostą už nedalyvaujantį buvo apkaltintas, kad propaguoja alkoholizmą ir kad nėra pakankamai religinis. Kai kurios protestantų sektos draudė siųsti atvirutes iki pat XX a. pradžios.
