Ką reiškia ieškoti darbo sulaukus daugiau nei 50 metų?

Daž­nai girdime istori­jas, kad vyres­ni nei 50 metų žmonės Lietu­vo­je yra tar­si „nurašyti“ – jie nere­tai jauči­asi nuvert­in­ti, nereikalin­gi ir ignoruo­ja­mi darb­davių. Sutikusi pasi­dal­in­ti savo istori­ja 62 metų vil­ni­etė Vital­i­ja Glam­bok­ienė patvirti­na: ieško­dama dar­bo būdama priešpensinio amži­aus ji asmeniškai susidūrė, su kok­iu požiūriu vyres­nį žmogų pasitin­ka darb­davi­ai.

Energin­ga, visa­da poz­i­tyvi ir besišyp­san­ti, – tok­ią Vital­i­ją yra įpratę matyti dau­gu­ma jos kolegų.

Vital­i­ją pažįs­tantieji žino, kad ji visa­da ras patarimą su prob­le­ma susidūru­si­am kole­gai, padės ir pamokys. Moteris sako, kad viena svar­biausių taisyk­lių darbe ir gyven­ime, kuria ji sten­giasi vadovautis, yra pasitikėji­mas žmonėmis.

„Kai į kolek­tyvą ateina dirbti nau­jas dar­buo­to­jas, svar­bu jį palaikyti, negailėti pas­tangų patari­mams ir padrąsin­i­mams, kaip geri­au atlik­ti vieną ar kitą užduotį. Reikia būti kan­tri­am, pasitikėti žmogu­mi ir pas­tan­gos sug­rįš su kaupu. Mano gyven­ime ši tiesa ne kartą pasitvirti­no, todėl bet kurį dar­bą dirbti man yra labai papras­ta“, – sako V. Glam­bok­ienė.

Vital­i­jos istori­ja – iš tiesų neeil­inė. Nors dauge­lis dar­bų, kuri­u­os jai yra tekę dirbti, mote­ri­ai puiki­ai sekėsi ir beveik visose savo dar­bovi­etėse ji būda­vo paaukšti­na­ma pareigose, teko patir­ti ir sunkesnį peri­odą.

„Ne visur jauči­au žmogiškumą ir pagar­bą. Kadan­gi ilgą laiką buvau našlė, kai kur susidūri­au su aišk­iu požiūriu, kad tu esi viena ir ant tavęs gal­i­ma „krauti“. Taip pat aš asmeniškai patyr­i­au, ką reiškia mūsų visuomenė­je ieškoti dar­bo, kai tau yra dau­giau nei penki­as­dešimt metų. Apė­jau labai daug įmonių ir manęs nepriėmė tik dėl amži­aus. Mano patir­tis, pasieki­mai, puikios rekomen­daci­jos neb­u­vo svar­būs – tik mano metai pase“, – sunkų laiko­tarpį savo gyven­ime prisi­me­na V. Glam­bok­ienė.

Kitas žmo­gus, atsidūręs mot­ers vieto­je, galėjo ir palūžti, tači­au iš prigimties opti­mistiš­ka Vital­i­ja nenulei­do rankų ir toli­au ieško­jo, kur galėtų save real­izuoti, nes jautėsi tur­in­ti daug patir­ties ir žinių, kurias galėtų panau­doti dirb­dama.

Gali­au­si­ai susik­lostė taip, kad būtent tada, kai ji to maži­au­si­ai tikėjosi – jau ruoš­damasi ofi­ciali­ai išeiti į pen­si­ją – vil­ni­etė pasiekė aukšči­ausią kar­jeros laiptelį savo gyven­ime. Vital­i­ja sulaukė pasiū­ly­mo tap­ti par­duo­tu­vės „Rimi“ sostinės Kareivių gatvė­je direk­tore ir šian­di­en vadovau­ja dau­giau nei keturi­as­dešimties dar­buo­to­jų kolek­tyvui.

„Penkerius metus dirbau preky­bos cen­tre klien­tų aptar­nav­i­mo vadove, paskui tapau pavaduo­to­ja ir tada mane pakvi­etė direk­to­ri­au­ti. Nesiunči­au jokio CV, nieko spe­ciali­ai nedari­au, tiesiog dirbau savo dar­bą – ir vieną dieną sulauki­au pasiū­ly­mo tap­ti direk­tore. Labai smagu dirbti įmonė­je, kuri­o­je nėra jokio amži­aus cen­zo. Man buvo 53 metai, kai atė­jau į „Rimi“, o nuo šių metų birže­lio jau ofi­ciali­ai esu pen­si­jo­je, tači­au mano metai čia nieka­da nieko nereiškė, manęs nieka­da neklausė, koks mano amžius. Labai gaila, bet tą jauči­au ne visose įmonėse“, – patir­ti­mi dal­i­josi V. Glam­bok­ienė.

Jaun­ys­tė­je krepšinį už Panevėžio miestą žaidusi Vital­i­ja ir šian­di­en nestoko­ja aktyvios veik­los – po dar­bų sėda ant dvi­račio, plaukio­ja baseine ar sku­ba į sodą, kur dar­bų nieka­da netrūk­s­ta, žaidžia žaidimus su anūkais. Moteris juoki­asi, kad per Boso dieną iš kolegų gavo palinkėjimą dar bent kelerius metus negalvoti apie pen­si­ją: „Kole­gos sako, kad manęs jie dar nepaleis“, – šyp­sosi ji.

Žmones, kurie susiduria su sunku­mais ieško­da­mi dar­bo dėl savo amži­aus, Vital­i­ja rag­i­na nenuleisti rankų ir neprarasti pasitikėji­mo sav­i­mi. „Tik­i­u­osi, kad ilgainiui kei­sis ir darb­davių požiūris ir žmonės bus verti­na­mi pagal savo patirtį ir pro­fesines savybes, o ne pagal amžių. Tok­ių pavyzdžių jau yra ir tik­iu, kad jų tik daugės“, – vylėsi pašnekovė.

Šal­ti­nis: psichika.eu