Netekau darbo. Kaip netapti apatišku?

„Jeigu nėra meilės, dar­bas tam­pa suro­gatu, o jeigu nėra dar­bo, meilė tam­pa opi­u­mu“, – sakė rašy­to­ja Alisa Liutkens. Dar­bo reikšmė ir pro­fesinė veik­la mūsų gyven­ime yra neįtikėti­nai didelė. Psi­chologi­jo­je net įsitvirti­no ter­mi­nas „bedar­bystės neu­rozė“, tai yra vien­as būsenos „be dar­bo“ simp­tomų. Bedar­bystės poveikį žmo­gaus psichikai anal­izuo­ja ukraini­etis psi­cholo­gas psi­choter­apeu­tas Mak­si­mas Ste­fa­nenko, jo mintis pub­likuo­ja tin­klalapis psy-practice.com.

Dar­bo netur­inčio žmo­gaus emocinė­je jaus­minė­je sfer­o­je ima domin­uoti apati­jos jaus­mas. Kurį laiką pro­fesinio aktyvu­mo netur­in­tis žmo­gus tam­pa neak­tyvus ir visko, kas vyk­s­ta aplink jį, atžvil­giu. Fak­tą, kad jo gyven­ime nėra dar­bo, žmo­gus verti­na ir kaip neb­u­vimą kažko svar­baus jo vidu­je. Apati­ja sukuria tuš­tumą mūsų vidu­je, ji ati­ma visas mūsų gyvy­bines jėgas ir iš jų gam­i­na gėrimą ‚pava­din­imu „nėra pras­mės gyven­ti“. Žmo­gus, netur­in­tis dar­bo ir pro­fesinės veik­los, jauči­asi niekam nereikalin­gas ir ima galvoti, kad jo gyven­i­mas neturi pras­mės. Bedar­bystės apati­ja pleči­asi ir iš pro­to per­sike­lia į kūną, taip pavers­dama jį vangiu ir bejėgiu, ati­ma jėgas ir lanks­tumą. Todėl spe­cial­is­tams, kon­sul­tuo­jantiems pacien­tus, nere­tai būna sunku suprasti, kur priežastis, o kur pasek­mė, nes pro­to ir kūno būsenos labai tar­pusavy­je susi­ju­sios.

Bedar­bystės neu­rozė galėjo būti ir bedar­bystės pasireiški­mo priežas­ti­mi. Tok­iu atve­ju mes kalbėsime apie tai, kad žmogui jau buvo pasireiškusi neu­rozė, kuri ir tapo dar­bo praradi­mo priežas­ti­mi. Čia turime reikalą su tokia situaci­ja, kai žmo­gus bedar­bystę pri­ima kaip trokš­tamą savo neu­rozės pasek­mę, jis nori „pasireikšti“ bedar­bio būseno­je ir gali­au­si­ai to pasiekia bet koki­ais būdais. Patekęs į tok­ią būseną žmo­gus gau­na taip trokš­tamą pasiteisin­imą dėl visų savo gyven­i­mo nesėk­mių ir praradimų. Tas pasiteisin­i­mas – jis bedar­bis, neturi pro­fesinės veik­los.

Įkritę į apati­jos būseną, neu­rotikai su visa atsakomybe aplink­ini­ams gali pareikšti, kad dabar iš jų nieko nereikia tikėtis ir lauk­ti, kažko reikalau­ti, bet jie, aišku, dėl to visai nėra kalti. Svar­bu suprasti šios būsenos pradžią ir ieškoti sprendimų būtent tai neu­rozei, kuri ir buvo viso ko pradžia.

Bedar­bystės neu­rozė, kaip bet kuris kitas neu­ro­ti­nis simp­tomas, pasireiškia kaip dvas­inė arba net egzis­tenc­inė pozi­ci­ja. Net jei pri­tari­ame egzis­tencinei logikai, aki­vaiz­du, kad gali­au­si­ai pats žmo­gus turi pri­imti sprendimą, ar jam pak­lusti liki­mo nulem­tai situaci­jai (bedar­bystė), ar ne. Pak­lusti ir išlik­ti apatišku arba užpildyti tą atsir­adusį vaku­umą kit­o­mis veik­lomis ir pras­mėmis. Būti pusi­au tuščiu ar pusi­au pil­nu.

Aš dau­gy­bę kartų sutikau žmonių, kurie dar­bo neteikimą verti­no ir kaip katas­trofą, ir kaip šven­tę. Tok­ie štai skirtin­gi požiūrio taškai! Tači­au aš man­au, kad tiek viena, tiek kita reak­ci­ja yra tiesiog nor­mali esant dideliam stre­sui. Juk dar­bo neteki­mas – tai žmo­gaus atstūmi­mas, išme­ti­mas iš kažkokio pro­ce­so ir pan.

Žmonės, kurie dži­au­giasi, kad juos atlei­do arba patys išeina iš dar­bo, lei­džia sau šią emo­ci­ją, nes prisiėmė atsakomy­bę už savo tolimes­nį gyven­imą. Tikėti­na, jie to ir norėjo. Norėjo išeiti, tači­au nesu­vokė, kaip stipri­ai to norėjo ir pasą­monini­ame lygy­je real­iza­vo savo pasitrauki­mo iš dar­bovi­etės tak­tiką. Bet kok­iu atve­ju, be dar­bo likęs žmo­gus turi visas sąly­gas savarankiškai nus­pręsti eiti toli­au arba pasin­er­ti ir lik­ti apati­jo­je. Tai jo asmeni­nis pasirinki­mas ir jo asmeninė atsakomy­bė. Bedar­bystė priverčia mus kit­o­mis akimis pasižiūrėti į įpras­tus dalykus. Ate­ity­je turi būti peržiū­ri­mos ir ver­ty­bės bei jėgų sutelki­mas, kad būtų suras­tas nau­jas dar­bas. Padaręs išvadas ir atsakomy­bę už savo tolimes­nį gyven­imą prisiėmęs žmo­gus yra konkurencinges­nis nei tas, kuris to nepadarė. Kai prisi­imame atsakomy­bę už save, šiame pro­cese gal­ime savo gyven­imą padary­ti pras­minges­niu ir pil­nes­niu. Vėl pasi­jausti gyvu – štai kas verčia judėti ieškan­tį dar­bo žmogų.

Kas bus, jei žmo­gus taip ir nesug­e­bės susir­asti dar­bo ir praras šią gyven­i­mo pil­natvę, kas bus jeigu neu­rotiš­ka būse­na nus­lop­ins mūsų val­ią ir mūsų aš? Reikia nueiti į zoologi­jos sodą ir pasižiūrėti į gyvūnus, kurie per prievartą buvo uždary­ti narvu­ose, erd­vė­je, kuri­o­je jie neturi „pro­fesinės veik­los“. Mes galėsime pamatyti ir pajausti, kaip lėtai ges­ta gyvy­bingu­mas tigro, kuris neturi gal­imy­bių medži­oti ir judėti savo didelė­je ter­i­tori­jo­je.

Ir tada mes pamatysime save.

Mes suvok­sime, kaip dings­ta pras­mė, kaip su kiekviena diena ji keiči­asi, kad virstų kita mūsų bepras­my­bės prasme. Tači­au mes ne zoologi­jos sode ir ne narve. Prisi­imti atsakomy­bę už save ir eiti į priekį. Mes tikrai tą gal­ime padary­ti.

Parengė Ji24.lt