Mokslininkai įrodė, kad Dievas yra!

Visata nėra atsitiktinumo rezultatas

Dievo protas buvo atsakingas už tokias sudėtingas mokslines teorijas kaip Didysis sprogimas, o krikščionys neturėtų galvoti, kad visata atsirado atsitiktinai, pareiškė katalikų bažnyčios ir Vatikano vadovas popiežius Benediktas XVI.

„Visata nėra atsitiktinumo rezultatas, kaip kad kai kas norėtų priversti mus manyti”, – popiežių cituoja „Reuters”.

Jis ragino visatoje įžvelgti gilesnių dalykų – kūrėjo protą ir kūrybingumą.

Nors Benediktas XVI anksčiau yra kalbėjęs apie evoliucijos teoriją, jis retai pasireikšdavo Didžiojo sprogimo tematika.

Vokietijos matematikai įrodė, kad Dievas yra!

Vokietijos matematikai 62 proc. tikslumu įrodė, kad Dievas egzistuoja. Apie tai paskelbė mokslinis leidinys “P. M. Magazin”.

Mokslininkai iškėlė hipotezę “Dievas egzistuoja” ir pamėgino atsakyti į tokius klausimus:

• Kokia yra tikimybė, kad Dievas sukūrė Visatą?
• Kokia yra tikimybė, kad evoliucija Žemėje įvyko Dievui dalyvaujant?
• Kokia yra tikimybė, kad gėris neatsiejamas nuo Dievo?

Kiekvienas teigiamas atsakymas – taškas Dievo egzistavimo hipotezei, o kiekvienas įtikinamas paaiškinimas, nesusijęs su Dievu, mažina Dievo egzistavimo tikimybę.

Galiausiai mokslininkai, tiesa, tik 62 proc. tikimybe, įrodė, kad Dievas egzistuoja.

“Tariamų Dievo egzistavimo įrodymų sąrašas yra ilgas, – teigia Tomas Vasekas (Thomas Vasek). – Tačiau jie neišlaiko patikimumo išbandymo”.

Kai kurie teologai ir filosofai ieško alternatyvos ir remiasi dvasininko ir matematiko Tomo Beiso (Tomas Bayes) formule. Buvo atlikti tyrimai ir skaičiavimai penkiose stambiose kategorijose: kosmoso atsiradimas ir susiformavimas, evoliucija, gėris ir blogis bei religiniai postulatai.

Atlikę visus skaičiavimus mokslininkai teigia, kad yra 62 proc. tikimybė, jog Dievas egzistuoja.

Lenkų dvasininkas įrodė, kad Dievas egzistuoja

72 metų lenkų dvasininkui ir matematikui Michalui Geleriui Niujorke buvo įteikta mokslinė premija už darbą, kuriame pateikiami netiesioginiai Dievo egzistavimo įrodymai. Profesoriaus teorijos ne tik pateikia Dievo egzistavimo įrodymus, bet ir verčia suabejoti materialiu mus supančio pasaulio egzistavimu. Geleris sukūrė sudėtingą formulę, kuri pasitelkus matematinius skaičiavimus leidžia paaiškinti viską, netgi atsitiktinumą.

Argumentai Dievo buvimui pagrįsti

Dievo buvimo įrodymai – argumentai Dievo buvimui pagrįsti. Šių argumentų atsiradimas siejamas su Aristotelio filosofija, vėliau jo idėjas plėtojo arabų ir žydų filosofai. Dievo buvimo įrodymų argumentų kūrimas ypač išplito viduramžiais scholastikoje siekiant suderinti filosofiją ir teologiją, remtasi apaštalo Pauliaus žodžiais, kad Dievo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – suvokiamos protu iš jo kūrinių (Rom 1, 20), t. y. protas ir tikėjimas yra suderinami, todėl Dievo buvimas suvokiamas ir protu, ir tikėjimu.

Loginiai argumentai

Be biblinių Dievo egzistavimo argumentų, yra ir loginiai argumentai. Visų pirma – tai ontologinis argumentas. Viename populiariausių ontologinių argumentų yra naudojama Dievo supratimo sąvoka. Ji prasideda Dievo apibrėžimu: Dievas, kaip „tas, už kurį galingesnio neįmanoma įsivaizduoti”. Toliau įrodoma, kad egzistavimas yra galingesnis, nei neegzistavimas, ir todėl įsivaizduojamas galingiausias turi egzistuoti. Jei Dievas neegzistuoja, tai Jis negali būti ta įsivaizduojama galingiausia būtybė, o tai prieštarauja pačiai Dievo definicijai.

Pirmuoju Dievo buvimo įrodymu laikomas Anzelmo Kenterberiečio apriorinis (arba ontologinis) teiginys, kad pati idėja apie tobuliausią būtybę, už kurią nieko didesnio negalima mąstyti, pagrindžia jos buvimą, nes buvimas yra vienas tobulumo aspektų. Tomas Akvinietis atmetė šį teiginį ir pateikė penkis aposteriorinius argumentus: kiekvienam judėjimui, kaip perėjimui iš potencijos į aktą, kas nors turi įtakos, todėl turi būti nejudantis judintojas, kuris, būdamas tobulas, yra grynasis aktas, jei visa turi priežastį, tai turi būti ir pirmoji priežastis, kadangi visos būtybės kinta ir gali būti bei nebūti, tai turi būti nekintanti būtinoji būtybė, tobulumo lygmenys skirtingi, todėl turi būti ir tobuliausia būtybė, pasaulyje egzistuoja tvarka, kuri įmanoma tik esant aukščiausiajam protui.

I. Kantas paneigė spekuliatyviojo proto galimybę pažinti už patyrimo ribų, bet Dievo buvimą iškėlė kaip būtiną dorinio gyvenimo pagrindą. G. W. Leibnico teiginį, kad Dievo, kaip aukščiausiosios būtybės, idėja yra galima, nes pati sau neprieštarauja, savaip interpretavo R. Dekartas ir G. W. F. Hėgelis.

Teologinis argumentas

Antrasis argumentas – teologinis argumentas, remiasi supratimu, kad jei visatos konstrukcija yra tokia nepaprasta, tai turi būti dieviškas tokio tobulumo projektuotojas. Pavyzdžiui, jei Žemė būtų keletu šimtų kilometrų arčiau ar toliau Saulės, joje negalėtų egzistuoti ir vystytis tiek daug gyvybės formų. Jei mūsų atmosferos elementai bent keliais procentais skirtųsi, visa kas gyva žemėje mirtų. Kad viena proteino molekulė galėtų atsitiktinai susiformuoti, šansų yra 1 iš 10243 (tai reiškia 10 su 243 nuliais), tuo tarpu kai vieną ląstelę sudaro milijonai proteino molekulių.

Kosmologinis argumentas

Trečias Dievo egzistavimo argumentas yra taip vadinamas kosmologinis argumentas. Kiekvienas reiškinys turi savo priežastį. Visata ir visa kas joje yra reiškinys, todėl turi būti priežastis, dėl kurios visa tai atsirado. Galiausiai turi būti pirminė priežastis, davusi pradžią visam kam. Ir ta pirminė priežastis yra Dievas.

Paskalio dilema

Paskalio dilema yra prancūzų filosofo Blezo Paskalio argumentas, aiškinantis, kodėl labiau verta tikėti dievu, nei būti agnostiku ar ateistu. Paskalis teigė, kad visada geriau „statyti” už dievo egzistavimą, kadangi jei dievas egzistuoja, už tikėjimą bus atlyginta (rojus), už netikėjimą – nubausta (pragaras). Tačiau jei dievas neegzistuoja, tikėdamas nieko neprarasi, o netikėdamas – nieko negausi.

Kiti argumentai

Dar skiriama etiologinis (žmonija visuomet tikėjo aukščiausiąja būtybe, todėl nėra tautos be Dievo), dorinis (grindžiamas sąžinės doriniu principu) ir estetinis (grindžiamas Visatos grožiu) Dievo buvimo įrodymai.

Dievo buvimas yra tikėjimo sritis 

Šiuolaikinėje katalikų teologijoje pabrėžiama, kad Dievo buvimas pirmiausia yra tikėjimo, o ne logikos sritis, todėl Dievo buvimo įrodymai negali pakeisti tikėjimo, bet tik padėti jam. Popiežius Jonas Paulius II enciklikoje Fides el Ratio (1998 m.) pabrėžė prigimtinio Dievo pažinimo ir tikėjimo vienybę