Ar yra Dievas? Ar yra kokių nors Dievo egzistavimo įrodymų?

Ar yra Dievas? Ar yra kokių nors Dievo egzistavimo įrodymų?

Ar yra Dievas? Ar yra kokių nors Dievo egzistavimo įrodymų? Atsakymas: Ar egzistuoja Dievas? Galime matyti, kiek daug dėmesio skiriama toms diskusijoms. Paskutinės apklausos rodo, kad šiandien apie 90% žmonių pasaulyje tiki Dievo ar kokios nors kitos aukštesnės jėgos egzistavimu. Tačiau atsakomybė įrodyti, kad Dievas iš tiesų egzistuoja uždedama ant tų, kurie tiki Dievo egzistavimu. Nežiūrint to, Dievo buvimo neįmanoma nei įrodyti, nei paneigti. Biblija sako, kad mes tikėjimu turime priimti tai, kad Dievas egzistuoja: „Juk be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra, ir kad Jo uoliai ieškantiems Jis atsilygina" (Hbr 11:6). Jei Dievas to norėtų, Jis galėtų paprasčiausiai pasirodyti, ir taip apreikšti visam pasauliui apie savo egzistavimą. Bet jei Jis taip pasielgtų, tikėjimas būtų nereikalingas. „Tada Jėzus tarė jam: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę" (Jn 20:29). Iš tiesų tai nereiškia, kad iš vis nėra Dievo egzistavimo įrodymų. Biblija sako: „Dangūs skelbia Dievo šlovę, dangaus skliautas garsina Jo rankų darbą. Apie tai diena pasakoja dienai ir naktis duoda žinią nakčiai be jokio kalbesio ir be jokių žodžių. Negirdėti jų balso, bet žinia skamba visoje žemėje, jų žodžiai girdėti iki pat pasaulio pakraščių "(Ps 19:1-4). Žvaigždės danguje, bekraštė visata, gamtos stebuklai, saulėlydžio grožis – visi šie dalykai rodo į Dievą-Kūrėją. Ir tai dar ne viskas – Dievo buvimo pajautimas yra įdėtas į mūsų širdis. Ekleziasto 3:11 kalba mums: „...Jis įdiegė amžinybę į jų širdį ..." Supratimas, kad yra kažkas daugiau už šio gyvenimo ir šio pasaulio ribų, yra giliai mūsų viduje. Mes galime neigti tai savo protu, bet Dievas vis tiek veikia mumyse ir per mus. Nežiūrint viso to, Biblija įspėja, kad kai kurie ir toliau neigs Dievo egzistavimą: „Kvailys sako savo širdyje: „Dievo nėra" (Ps 14:1). Jei daugiau nei 98% žmonių visose kultūrose ir civilizacijose, visuose žemynuose per visą istorijos bėgį tikėjo kokiu nors dievu – tai turi būti kokia nors to tikėjimo priežastis.

Mokslininkai įrodė, kad Dievas yra!

Mokslininkai įrodė, kad Dievas yra!

Dievo protas buvo atsakingas už tokias sudėtingas mokslines teorijas kaip Didysis sprogimas, o krikščionys neturėtų galvoti, kad visata atsirado atsitiktinai, pareiškė katalikų bažnyčios ir Vatikano vadovas popiežius Benediktas XVI. „Visata nėra atsitiktinumo rezultatas, kaip kad kai kas norėtų priversti mus manyti", - popiežių cituoja „Reuters". Jis ragino visatoje įžvelgti gilesnių dalykų – kūrėjo protą ir kūrybingumą. Nors Benediktas XVI anksčiau yra kalbėjęs apie evoliucijos teoriją, jis retai pasireikšdavo Didžiojo sprogimo tematika. Vokietijos matematikai 62 proc. tikslumu įrodė, kad Dievas egzistuoja. Apie tai skelbia mokslinis leidinys "P. M. Magazin". Galiausiai mokslininkai, tiesa, tik 62 proc. tikimybe, įrodė, kad Dievas egzistuoja. "Tariamų Dievo egzistavimo įrodymų sąrašas yra ilgas, - teigia Tomas Vasekas (Thomas Vasek). - Tačiau jie neišlaiko patikimumo išbandymo". Kai kurie teologai ir filosofai ieško alternatyvos ir remiasi dvasininko ir matematiko Tomo Beiso (Tomas Bayes) formule. Buvo atlikti tyrimai ir skaičiavimai penkiose stambiose kategorijose: kosmoso atsiradimas ir susiformavimas, evoliucija, gėris ir blogis bei religiniai postulatai.

Biblinė žmogaus samprata pagrįsti auklėjimo principai

Siodjcyotms 1.jpg

Mes laikomės nuostatos, kad žmogų pagal savo atvaizdą sukūrė Dievas. Būdamas pats pavyzdys, jis su savo kūriniais pavyzdingai ir elgiasi. Iš tos elgsenos pirmiausia matosi, kad Dievas žmogų traktuoja kaip laisvą asmenybę, galinčią nevaržomai priimti sprendimus. Tai daro žmogų atsakingą už savo veiksmus ir verčia taikytis su jais (Pr 2, 15-17; 3, 1-19). Kadangi dėl to ir mes žmogų laikome laisva asmenybe bei jį kaip asmenybę gerbiame, tai ir auklėjimo niekaip negalime priimti kaip tiesiog kondicinio proceso. Klasikiniame arba palaipsniškame kondiciniame auklėjime per mažai dėmesio tenka augančio vaiko savarankiškumui. Mūsų įstikinimu, auklėjimo procesas reikalauja iš vaiko nuolatinių naujų apsisprendimų. Ir tame procese reikia padėti vaikui priimti tokius sprendimus, kurie atitiktų Dievo valią. Planuodami auklėjimo kryptis bei tikslus, turime atkreipti dėmesį į tai, kaip Dievas elgiasi su mumis, savo kūriniais. Iš Dievo elgesio galime pasimokyti, kaip elgtis su savo vaikais. Mokslinės pedagogikos šalininkai prieštarauja šiai mūsų nuostatai, tvirtindami, kad moksliniu požiūriu galima kalbėti tik apie empiriškai patikrinamus duomenis, todėl nemokslinės nuostatos neturėtų užimti pagrindinės vietos. Taigi būtent tai, ko mes laikomės - Biblija, Dievo Žodis, kaip neklaidingas ir neabejotinas autoritetas, - ir vadinama nemoksliškomis nuostatomis. Verta paklausti, iš kur gi atsiranda tie vadinamieji patikrinami duomenys? Ogi kritiškai įvertinus kokybines bei kiekybines analizes.