Liaudies medicina. Alavijas (alijošius)

Alavijas (alijošius)

Visžalis, iš Pietrytinės Afrikos kilęs vaistinis augalas, mūsų krašte augantis tik uždarose patalpose. Alavijo stiebas stačias, šakotas. Lapai stori, mėsingi, sultingi, su spygliukais pakraščiuose. Drėgmę lapų viduje kaupia gleivinga masė. Augalas žydi žiemos metu kas 5-6 metai ant ilgo tiesaus žiedkočio išauga oranžinės spalvos žiedų kekė

Alavijas buvo žinomas jau Senovės Egipte. Graikijoje ir Romoje juo buvo sėkmingai gydomos žaizdos ir opos. Įrodyta, kad augalas pasižymi stipriu antibakteriniu poveikiu.

Tepalu iš alavijo sulčių, eukalipto ir ricinos aliejaus (lygiomis dalimis) gydomi nudegimai ir nušalimai. Šviežios sultys po arbatinį šaukštelį vartojamos sergant mažakraujyste, gastritu, vidurių užkietėjimu, progresuojančia trumparegyste.

Vaistams skinami sveiki antramečių ir senesnių augalų lapai, nuplaunami šaltu virintu vandeniu, nusausinami. Iki kietumo išdžiovintos alavijų sultys vadinamos sabūru. Sabūras senovėje buvo įtraukiamas į ilgaamžiškumo eleksyro sudėtį, tačiau dabar medicinoje vartojamas rečiau.

Alavijas reguliuoja skrandžio virškinamąjį traktą, vartojamas akių ligų profilaktikai, kaip efektyvi žaizdas gydanti priemonė, padeda regeneruoti audiniams. Vartojamas plaukų augimo gerinimui ir stiprinimui, sergant kraujagyslių, kvėpavimo sistemos ligomis, mažakraujyste, lytinėmis ligomis. Išoriškai vartojamas esant pūlingoms uždegiminėms ligoms, egzemoms, pūliniams, dažnam vidurių užkietėjimui. Turi antimikrobinių savybių. Sulčių kompresais gydomi nušalimai, spuoguota, riebi veido oda.

Alijošiaus poveikis yra laisvinamasis, priešbakterinis, priešgrybelinis, antihelmintinis, cholagoginis, tonizuojantis, gydantis ir stabdantis kraujavimą.

liaudies medicina…

Sergant sloga. Du kartus per dieną įlašinti po 5-6 lašus šviežiai spaustų alijošiaus sulčių į kiekvieną šnervę. Veikia ne ką prasčiau, nei naujausios kartos vaistai nuo slogos.

Nusideginus. Nuplovus žaizdą, gausiai lašinti alijošiaus sulčių ir leisti nudžiūti.

Losjonas problematiškai odai. Arbatinį šaukštelį alojošiaus sučių sumaišyti su tokiu pat kiekiu mineralinio vandens bei ramunėlių užpildu 0, 2 lašais citrinos sulčių. Ištepti veidą ir dekolte sritį (2-3 kartus per dieną), leisti nudžiūti. Po to suvilgyti veidą šiltu vandeniu ir patepti maitinamuoju kremu.

Kraujuojant dantenoms. Po kiekvieno dantų valymo skalauti burną vienu valgomuoju šaukštu alijošiaus sulčių. Taip pat galima sultys praskiesti vandeniu arba kramtyti lapelį, kol išsiskyrusios sultys padengs visą burnos ertmę.

Imunitetui stiprinti. 1-2 mėnesius vartoti po 20ml šviežių alijošiaus sulčių penkis kartus per dieną. Jau po pirmų dviejų savaičių normalizuosis organizmo fiziologinės funkcijos ir medžiagų apykaita.

PASTABA: Alijošius netinkamas vartoti sergant cholecistitu (ūmus ir nespecifinis šlapimo pūslės uždegimas), hemorojumi, cistitu (šlapimo pūslės uždegimas), sergant kepenų ir tulžies pūslės ligomis, esant gausioms menstruacijoms, nėštumo laikotarpiu, kraujuojant gimdai bei esant hemorojui.

ĮSIDĖMĖTI: Alijošiaus preparatų nepatariama vartoti, kai sergama tulžies pūslės ligomis, inkstų ligomis, kamuoja hemorojus ir nėštumo laikotarpiu. Ypatingai atsargiai vartoti alijošių, gydant onkologines ligas. Visad būtina pasikonsultuoti su gydytoju.

Viršutinis paveiksliukas: © Lernestorod