Liaudies medicina. Alavijas (alijošius)

Alavijas (alijošius)

Visžalis, iš Pietry­t­inės Afrikos kilęs vais­ti­nis augalas, mūsų krašte augan­tis tik uždarose patal­pose. Alav­i­jo stiebas stačias, šako­tas. Lapai stori, mėsin­gi, sultin­gi, su spygliukais pakrašči­u­ose. Drėg­mę lapų vidu­je kau­pia gleivin­ga masė. Augalas žydi žiemos metu kas 5–6 metai ant ilgo tiesaus žied­kočio išau­ga oranžinės spalvos žiedų kekė

Alav­i­jas buvo žino­mas jau Sen­ovės Egipte. Graik­i­jo­je ir Romo­je juo buvo sėk­min­gai gydo­mos žaiz­dos ir opos. Įrody­ta, kad augalas pasižy­mi stipriu antibak­teriniu poveik­iu.

Tepalu iš alav­i­jo sulčių, eukalip­to ir rici­nos alie­jaus (lygiomis dal­im­is) gydo­mi nudegi­mai ir nušal­i­mai. Šviežios sul­tys po arbat­inį šaukštelį var­to­jamos ser­gant mažakrau­jyste, gas­tritu, vidurių užki­etėjimu, pro­gre­suo­jančia trum­par­e­gyste.

Vais­tams ski­na­mi svei­ki antramečių ir senes­nių augalų lapai, nuplau­na­mi šal­tu vir­in­tu van­de­niu, nusausi­na­mi. Iki kietu­mo išdžiov­in­tos alav­i­jų sul­tys vad­i­namos sabūru. Sabūras sen­ovė­je buvo įtraukia­mas į ilgaamžišku­mo eleksy­ro sudėtį, tači­au dabar med­i­ci­no­je var­to­ja­mas reči­au.

Alav­i­jas reg­uli­uo­ja skrandžio viršk­i­namąjį trak­tą, var­to­ja­mas akių ligų pro­fi­lak­tikai, kaip efek­tyvi žaiz­das gydan­ti priemonė, pade­da regeneruoti audini­ams. Var­to­ja­mas plaukų augi­mo gerin­imui ir stiprin­imui, ser­gant krau­jagys­lių, kvė­pavi­mo sis­te­mos ligomis, mažakrau­jyste, lyt­inėmis ligomis. Išoriškai var­to­ja­mas esant pūlin­goms uždegim­inėms ligoms, egze­moms, pūlini­ams, daž­nam vidurių užki­etėjimui. Turi antimikrobinių savy­bių. Sulčių kom­pre­sais gydo­mi nušal­i­mai, spuoguo­ta, riebi vei­do oda.

Ali­joši­aus poveikis yra laisv­ina­ma­sis, priešbak­teri­nis, prieš­gry­be­li­n­is, anti­helminti­nis, chol­a­gogi­nis, tonizuo­jan­tis, gydan­tis ir stab­dan­tis krau­jav­imą.

liaud­ies med­i­c­i­na…

Ser­gant slo­ga. Du kar­tus per dieną įlašin­ti po 5–6 lašus švieži­ai spaustų ali­joši­aus sulčių į kiekvieną šnervę. Veikia ne ką prasči­au, nei nau­jau­sios kar­tos vais­tai nuo slo­gos.

Nusidegi­nus. Nuplovus žaizdą, gau­si­ai lašin­ti ali­joši­aus sulčių ir leisti nudžiūti.

Losjonas prob­lematiškai odai. Arbat­inį šaukštelį alo­joši­aus sučių sumaišyti su tok­iu pat kiek­iu min­er­alinio van­dens bei ramunėlių užpil­du 0, 2 lašais cit­ri­nos sulčių. Ištep­ti vei­dą ir dekolte sritį (2–3 kar­tus per dieną), leisti nudžiūti. Po to suvil­gyti vei­dą šil­tu van­de­niu ir patep­ti maiti­na­muo­ju kre­mu.

Krau­juo­jant dan­tenoms. Po kiekvieno dan­tų valy­mo skalau­ti burną vienu val­go­muo­ju šaukš­tu ali­joši­aus sulčių. Taip pat gal­i­ma sul­tys prask­i­esti van­de­niu arba kram­tyti lapelį, kol išsiskyru­sios sul­tys padengs visą burnos ert­mę.

Imu­nite­tui stiprinti. 1–2 mėne­sius var­toti po 20ml šviežių ali­joši­aus sulčių penkis kar­tus per dieną. Jau po pir­mų dviejų savaičių nor­mal­izu­o­sis orga­niz­mo fiziologinės funkci­jos ir medži­agų apykai­ta.

PASTABA: Ali­jošius netinka­mas var­toti ser­gant cholecis­ti­tu (ūmus ir nespecifi­nis šlapi­mo pūs­lės uždegi­mas), hemoro­ju­mi, cis­ti­tu (šlapi­mo pūs­lės uždegi­mas), ser­gant kepenų ir tulžies pūs­lės ligomis, esant gau­sioms men­struaci­joms, nėš­tu­mo laiko­tarpiu, krau­juo­jant gim­dai bei esant hemoro­jui.

ĮSIDĖMĖTI: Ali­joši­aus preparatų nepataria­ma var­toti, kai serga­ma tulžies pūs­lės ligomis, inkstų ligomis, kamuo­ja hemoro­jus ir nėš­tu­mo laiko­tarpiu. Ypatin­gai atsar­giai var­toti ali­jošių, gydant onkologines lig­as. Visad būti­na pasikon­sul­tuoti su gydy­to­ju.