Veja – visi pliusai ir minusai: vejos įrengimas ir priežiūra. Su kuo pjauti veją. Kaip naikinti piktžoles. Ar jums reikia vejos.

Kaip ir žadė­jau praeitą kartą, šian­di­en kalbu apie vejos priežiūrą. Dauge­lis žmonių sako: tik pagal­vok, tai žolė – paso­d­in­au ją ir pamiršau.

Ne taip. Veja – tai gyvas orga­niz­mas, kurį reikia prižiūrėti, puoselėti ir puoselėti, o tada tikrai galėsime juo didži­uo­tis ne viener­ius metus. Ko reikia gyvam orga­niz­mui? Kvėpuokite, val­gykite, gerkite ir visa­da būkite švarūs. Tai­gi mūsų dar­bas praside­da ankstyvą pavasarį.

Kai tik atšy­la žemė, išeiname valyti vejos.. Valy­mui geri­au­si­ai tin­ka aštri­au­sias ven­til­ia­to­ri­aus grėblys, nes turime ne tik pašal­in­ti žiemos šiukšles, bet ir iššukuoti visą negyvą žolę.

Toli­au žiūrime, kiek sutank­in­ta dir­va: jei ji jau labai sutank­in­ta (maž­daug nuo antrų ar trečių metų po paso­din­i­mo), būti­na dirvą aeruoti, tai yra leisti orui patek­ti į šak­nis. Paprasči­au­sias būdas yra pradur­ti šakute, galite daž­nai pjau­ti kvadra­tiniu liz­du aštriu kas­tu­vu. Pro­fe­sion­alai aeraci­ją atlieka spe­cialiomis maši­nomis, kurios ne tik pra­muša veją, bet ir išmeta dalį žemės į paviršių (mulčias).

Atkū­ri­mo etape išly­gi­name vejos paviršių, nup­jau­name gum­bus, užpil­dome skyles.

Kitas eta­pas yra atkūri­mas. Išly­gi­name paviršių, nup­jau­name gum­bus, užpil­dome sky­lutes. Toki­am atkūrimui gal­i­ma turėti atsarginį vejos gabalą, iš kurio išp­jau­na­mi reiki­a­mi gabal­ai ir įter­pi­a­mi į pažei­di­mo vietą Jei nėra rez­er­vo, atso­d­i­name visas prob­lem­ines vietas.

Toles­nis mai­tin­i­mas. Pradedame gam­inti pasi­bai­gus šal­noms. Pavasarį duo­dame visavertes kom­pleksines trąšas su pil­nu azo­to kiek­iu. Tręšimą gal­i­ma pakeisti mulči­av­imu kom­pos­tu maž­daug 1 cm slu­ok­sniu Jei matome, kad mūsų dir­va rūgšti (atsir­a­do samanų ir gys­ločių), į trąšas įbe­ri­ame dolomi­to miltų arba mulči­uo­jame veją gerai per­pu­vu­siu ark­lių mėšlu, kuris pakeičia ir tręšimą, ir dir­vožemio deok­sida­torių. Silp­nas vejas šeri­ame daž­ni­au (kartą per mėnesį). Nuo vasaros vidu­rio pere­iname prie tręši­mo be azo­to – suteiki­ame žolėms gal­imy­bę pradėti ruoštis žiemai.

Be mai­tin­i­mo, pralei­dži­ame visą vasarą pjau­name žolę ir nelei­dži­ame vejai išdžiūti. Kaip daž­nai reikia pjau­ti? Kad žolė būtų sto­ra ir žolė neišnyk­tų, jos aukštis neturėtų viršyti 10 cm. Tai yra, pjau­ti reikia maž­daug kartą per sep­ty­nias dien­as. Žolės pjovi­mo aukštis yra maž­daug 4–6 cm. Kar­tais (prieš pri­imant svečius) gal­i­ma nup­jau­ti iki 2–3 cm aukščio.

Antras klausi­mas: su kuo pjau­ti? Geri­au­sias vari­antas – įsi­gyti du įrankius: žoli­apjovę, skirtą vejos pakrašči­ams, taip pat aplink krū­mus ir medžius apip­jaustyti, ir rat­inę žoli­apjovę, geri­au­sia su žolės rink­tu­vu. Ir kaskart po pjovi­mo nepat­ingėkite veją šukuoti grėbliu.

Didelė prob­le­ma – pik­tžolės.. Jei veja tin­ka­mai pasod­in­ta, reg­u­liari­ai pjau­na­ma ir šeriama, vad­i­nasi, ji svei­ka ir tvir­ta, prie jos neprileis sve­timų žmonių. Tači­au atsir­an­da pik­tžolių. Apsidairykite aplinkui – neaišku, kodėl turime dau­giau apau­gusių laisvų sklypų nei vok­iško stil­i­aus tvarkin­gos vejos. Todėl pik­tžolių sėk­los neišven­gia­mai skris pas mus. Vejos ravėti beveik neį­manoma – tai vel­niškai daug.

Yra „chemi­ja“, kaip iš vejos pašal­in­ti pik­tžoles, bet tai nėra išeitis – nau­jos pik­tžolių sėk­los iškart skren­da į nuo pik­tžolių išlaisv­in­tas vietas ir taip toli­au iki begaly­bės.

Geri­au veją tiesiog palaikyti geros būk­lės ir daž­nai pjau­ti, tada net ir nedidelis pik­tžolių kiekis jos nesug­adins, o daž­nai ir tin­ka­mai pjau­nant veja net išnyks..

Atėjus rude­niui ten­ka pjau­ti vis maži­au, o paskutinį kartą pjau­ti taip, kad žolė žiemą pak­iltų ne aukšči­au 7–8 cm Pasku­ti­nis rudens dar­bas su veja. Per žiemą ant pavirši­aus neturi lik­ti lapų, šakų, lentų ar kitų šiukšlių. O žiemą ant pievelės negal­i­ma padary­ti čiuožyk­los.

Dabar spręskite patys: ar jums reikia vejos?

Be to, jei kruopšči­ai nup­jausite natūral­ią žolę ir šiek tiek ja pasirūpin­site, efek­tas bus ne ką prastes­nis. Tai jūsų pasirinki­mas, mieli sodininkai! Ir linkiu sėk­mės.

Iri­na Petro­v­na SABANOVA, Sankt Peter­bur­gas