Natūrizmas: 3 dalis. Nudizmas namuose (amžiaus pradžia).

Rusi­ja viena pir­mųjų surea­ga­vo į nau­jas Euro­pos ten­den­ci­jas. „Sidabrinio amži­aus„ este­tini­ai slu­ok­s­ni­ai gyrė nuogą grožį“, M. Vološi­nas ir jo drau­gai Kok­te­be­ly­je įvaldė ten esan­tį nud­is­tų paplūdimį, o Levas Tol­sto­jus aistringai gynė „diu­choborus“ — vieną iš adomitų krikščiony­bės atšakų — ir vadova­vo dau­gy­bei „natūralaus gyven­i­mo“ šalininkų. Vok­iečių įta­ka buvo aki­vaiz­di pop­u­liari­nant nudizmą tarp aris­tokratų ir karininkų. Kai kurių šal­tinių duomenimis, pats Niko­la­jus II prik­lausė vien­am iš aris­tokratų slu­ok­snių, o kar­al­iško­sios šeimos nar­i­ai (pavyzdžiui, did­y­sis kuni­gaikštis Alek­san­dras) lankėsi nud­is­tų koloni­jo­je „Mon­taveri­ta“. O viešu­ose pietų Rusi­jos ir Ukrain­os paplūdim­i­u­ose nuo­gi maudėsi jau seni­ai.

Atėjus į valdžią bolše­vikams, vaiz­das nedaug pasikeitė. Vladimi­ras Iljičius, kuris vienu metu taip pat lankėsi „Mon­taver­i­to­je“, palanki­ai atsiliepė apie užsieny­je maty­tus nud­is­tų paplūdim­ius (žr. Bonč-Brue­viči­aus atsi­min­imus N 1), o kelios „miesto nud­is­tų“, kurie nuogumą suvokė kaip nau­jo­sios pro­le­tar­inės kultūros dalį, demon­stracijos neb­u­vo slop­inamos, o jų dalyvi­ai neb­u­vo persekio­ja­mi. Tik sveikatos apsau­gos liaud­ies komis­aras Semaško apgailesta­vo, kad Maskvo­je buvo pras­tai suplan­uo­ta, daug skersvėjų, o kli­matas abiejose sostinėse, deja, neb­u­vo labai palankus nuogam gyven­imui.

Minė­tame Nago­tos ir Apšvi­etos kon­grese Berlyne sovi­etų del­e­gaci­ja buvo pati reprezen­tatyvi­au­sia. Sovi­etų ambasa­da pasirodė visu pajėgu­mu! Matyt, pro­le­tari­nis-švi­etėjiškas Kocho veik­los pobūdis patiko Maskvos vadovy­bei.

Tači­au trumpa Rusi­jos nudiz­mo, kuris taip ir netapo masiniu judėjimu, istori­ja nutrūko XX a. ketvir­to­jo dešimt­mečio pradžio­je, kai prasidėjo esper­an­ti­ninkų ir visų su jais susi­jusių asmenų persekio­ji­mas. (Įdo­mu tai, kad tarp nau­jos kos­mopolit­inės kal­bos kūri­mo šalininkų visa­da buvo daug nud­is­tų, ir atvirkšči­ai). Valdžios palankumą, kuri esper­an­ti­ninkus ir natūris­tus laikė nau­jos pro­le­tar­inės kultūros pranašais, pakeitė neigia­mas požiūris į juos kaip į kos­mopoli­tiz­mo ir priešiškų Vakarų agen­tus. Ir nors rekreaci­nis nuogu­mas iki pat Pasaulinio karo vis dar buvo kul­tivuo­ja­mas kai kuriose pio­nier­ių stovyk­lose, natūriz­mas gre­itai išnyko iš „liaud­ies atminties“ kaip kažkas egzotiško ir sve­ti­mo „rusiškai sielai“.

Nau­jo­sios „vok­iškos ten­den­ci­jos“ gana gre­itai pra­siskver­bė į kaimynines šalis — Aus­tri­ją ir Šve­icar­i­ją. Pas­taro­jo­je jos sulaukė įdomios rai­dos, kurią lėmė XIX a. išpop­u­liarėjęs natūralios sveikatos judėji­mas, kurio lyderis buvo šve­icarų gydy­to­jas A. Rik­li, taip pat tai, kad Šve­icar­i­ja tapo der­lin­ga dir­va įvairaus pobūdžio refor­ma­to­ri­ams, kurie šio­je šaly­je kūrė nud­is­tų koloni­jas, tokias kaip jau minė­to­ji „Mon­taveri­ta“.

XX a. pradžio­je Werner­is Zim­mer­man­nas (Saulėtekio parko įkūrėjo ben­dravardis) išplė­to­jo laisvųjų kultūristų idė­jas ir jų pagrindu sukūrė vaikų ugdy­mo ir auk­lėji­mo sis­temą. Nemažai jo idėjų perėmė nau­jos mokyk­los Europo­je, ypač Angli­jo­je. Zim­mer­man­nas taip pat buvo vien­as iš kelių nud­is­tų draugi­jų, tarp jų ir gar­sio­sios Amerikos „Zoo Natur Park“ (1935 m.), steigėjų. Tai­gi šve­icar­iškas natūral­iz­mo mod­elis, dau­giau­sia ori­en­tuo­tas į sveikatingumą ir aktyvų fiz­inį bei dvas­inį tob­ulėjimą (kar­tu su veg­e­ta­riz­mu, nerūky­mu ir alko­ho­lio nevar­to­jimu), iki šiol daro įtaką pasaulini­am natūral­iz­mo judėjimui.

Autorius

Igoris Nezovi­batko