Darbo vietos ergonomika

Visiems gerai supran­ta­ma pro­fesinių pak­enkimų rizika dirbant atom­inė­je elek­trinė­je, staty­bo­je, medžio padirbimo įmonėse. Biu­rai, rašt­inės ir įstai­gos daž­ni­au­si­ai priskiri­amos saugiai ir nekenksmin­gai dar­bo aplinkai. Tradicinėse šių įstaigų dar­bo vietose, kai pagrind­inės dar­bo priemonės buvo rašik­lis ir popierius, dar­buo­to­jas atlik­da­vo eilę fizinių veiksmų ir turėjo pakanka­mai vietos kūno padėčių ir jude­sių įvairovei. Jis galėjo tvarkyti doku­men­tus, užrašyti žin­utes, nau­do­tis tele­fonu, skaityti tek­stą, keis­tis infor­ma­ci­ja su kole­gomis, spaus­d­in­ti ir atlik­ti kitus veiksmus. Toki­am įvairi­am fiziniu požiūriu dar­bui, per žemas ar per aukš­tas sta­las ar kėdė negalėjo sukelti dir­ginančio poveikio ar fizinio diskom­for­to. Skirtin­ga situaci­ja susi­daro dirbant šiuo­laikini­ame kom­pi­u­te­ri­ais aprūpin­tame biure. Dar­buo­to­jai išti­sas valan­das daž­nai be per­traukos pralei­džia prie kom­pi­u­te­rio. Vis dau­giau dar­buo­to­jų biu­ru­ose ir val­sty­bės tar­nau­to­jų įstaigose pralei­džia dar­bo dieną dirb­da­mi su klavi­atūra, pele ir visą laiką žiūrė­da­mi į dis­plėjų. Dirban­tis kom­pi­u­teriu tam­pa sis­te­mos žmo­gus-kom­pi­u­teris-aplin­ka dal­i­mi. Sis­te­mo­je apri­boti oper­a­to­ri­aus fizini­ai jude­si­ai, dėmesys sukon­cen­truo­tas į dis­plėjų, o abi rankos fik­suo­tos ant klavi­atūros. Dėl tok­ių dar­bo sąlygų kom­pi­u­ter­ių var­to­to­jai yra labi­au jautrūs dar­bo vietos ergono­mini­ams trūku­mams, tok­iems kaip netinka­mas apšvi­eti­mas, nepatogūs bal­dai, nevykęs sis­te­mos kom­po­nen­tų išdėsty­mas ir t.t. Fik­suo­ta dar­bo poza, netinka­mas dar­bo sta­lo aukštis, regos įtam­pa tam­pa sveikatos pak­enkimų rizikos šal­tiniu. Tokios aplinky­bės reikalau­ja skir­ti ergonomikos mok­slo dėmesį kom­pi­u­ter­izuotų dar­bo vietų pro­jek­tavimui.

Ergono­min­is pro­jek­tavi­mas api­ma žmo­gaus sug­e­bėjimų įver­tin­imą, opti­mizuo­jant sis­temą žmo­gus-kom­pi­u­teris sau­gos, efek­tyvu­mo ir patogu­mo žmogui kri­ter­i­jais. Pagrin­di­nis kom­pi­u­ter­izuo­tos dar­bo vietos orga­ni­za­v­i­mo prin­ci­pas — tech­ni­ka turi tar­nau­ti žmogui, o ne žmo­gus turi prisi­taikyti prie tech­nikos.

Žmo­gaus ir kom­pi­u­te­rio sąsajos prob­le­mos pradė­tos nagrinėti 1980 metais. Ergono­minių tyrimų metu nus­taty­ta dirbančiųjų dar­bo vietose su kom­pi­u­te­ri­ais sveikatos rizikos dėl ilgalaikės įtam­pos sin­dro­mo pagrind­inės priežastys:

• blo­gas dar­bo vietų ir įran­gos dar­bo vietose išdėsty­mas;
• netikę kūno laiky­senos įproči­ai;
• menkas var­to­to­jo supra­ti­mas apie dar­bo vietos su kom­pi­u­teriu kom­for­to svar­bą.

Blo­gas dar­bo vietos išplanav­i­mas susi­jęs su neteisin­gu dis­plė­jaus aukščio arba vietos parinkimu. Daž­ni­au­si­ai jie stato­mi per aukš­tai ir sąly­go­ja kak­lo pečių ligų riziką. Jeigu dis­plėjus pasuka­mas kam­pu var­to­to­jo atžvil­giu, tai var­to­to­jas, ste­bė­damas ekraną, priver­stas pasuk­ti viršutinę kūno dalį, ir tai did­i­na juos­mens skaus­mų riziką. Neteisin­ga dis­plėjų lokalizaci­ja natūralios ir dirbt­inės šviesos šal­tinių atžvil­giu gali sukelti aki­nan­tį blizgesį bei atspindžius ir sąly­goti regos pak­enkimus. Netinka­mas klavi­atūros ir pelės išdėsty­mas var­to­to­jo atžvil­giu padid­i­na riešo kana­lo sin­dro­mo pasireiški­mo riziką.

Dau­gu­mos kom­pi­u­terinių stalų lentynėlės yra per trumpos, kad būtų gal­i­ma šalia klavi­atūros patalpin­ti pelę. Var­to­to­jai pelę laiko ant sta­lo ir dėl to susi­daro nepato­gi rankos riešo padėtis. Siekiant išvengti riešo kana­lo sin­dro­mo rizikos, reikia min­i­mizuoti dar­bo su pele laiką. Nerekomen­duo­ja­ma laikyti rankos ant pelės, kai nevyk­do­mos operaci­jos. Reikia išnau­doti gal­imy­bę pakeisti dar­bą su pele dar­bu su klavi­atūra.

Nors ir tob­u­li­na­ma dar­bo vietų su kom­pi­u­te­ri­ais įran­ga, tači­au apsiri­bo­ja­ma tik dalini­ais pakeiti­mais. Gerų rezul­tatų negal­i­ma tikėtis, kol prob­le­ma neb­us sprendžia­ma vis­a­pusiškai. Siekiant dar­bo vietos ergonomišku­mo, bet kokios pas­tan­gos pri­va­lo sud­er­in­ti maži­au­si­ai tri­jų reik­menų išdėstymą:

• dis­plė­jaus pavirši­aus kam­pą ir aukštį;
• klavi­atūros kam­pą ir aukštį;
• kėdės paviršių kam­pus ir aukščius.

Deri­nant tris aukšči­au pam­inė­tus paviršius, dar­bo sta­lo aukštį reikia parink­ti taip, kad dis­plė­jaus viršus būtų (5–8) cm aukšči­au var­to­to­jo akių lygio, o klavi­atūrą talpin­ti alkūnės lygy­je. Kėdės aukštis turi užtikrin­ti, kad pėdoms esant ant grindų arba ant atramos, šlaun­ys būtų lygia­grečios kėdės sėdi­ma­jai dali­ai. Kėdės sėdynė turi būti palinkusi į priekį 5^o kam­pu, o atlošo kam­pas 107^o.

Nuo pat vaikys­tės buvome moko­mi sėdėti tiesi­ai, pasitem­pus, 90⁰ kam­pu. Tok­ie sėdėji­mo įproči­ai yra žalin­gi, nes labai apkrau­na stuburo tarp­slankstelin­ius diskus bei suke­lia stat­inę įtam­pą nugaros rau­menims ir padid­i­na juos­mens sri­ties skaus­mų atsir­adi­mo riziką.

Dauge­lis dar­buo­to­jų įsi­tik­inę, kad dar­bo vietose su kom­pi­u­teriu kom­fortą pasiek­ti neį­manoma ir vien­in­telė išeitis kom­for­tui pasiek­ti yra palik­ti dar­bo vietą. Kiti taip įsi­traukia į dar­bą su kom­pi­u­teriu, kad užmirš­ta vis­us ergono­mistų patarimus (per­traukos, pra­ti­mai ir kt.). Be to, nereti atve­jai, kai dirban­tys kom­pi­u­teriu per­traukas lei­džia žaiz­da­mi kom­pi­u­terinius žaidimus. Toks dar­bo reži­mas neužtik­ri­na kom­for­to ir did­i­na pro­fesinių susir­gimų riziką.