Kultūrinių leidinių finansavimas ir kultūrinė cenzūra
|

Kultūrinių leidinių finansavimas ir kultūrinė cenzūra

Mintimis apie siaurėjantį bendrosios kultūros lauką Lietuvos radijo laidoje “Kultūros savaitė” dalijasi kultūros publicistas hum. m. dr. Paulius Subačius.

Metų pradžioje kultūros žmonės galvoja apie savo tolesnius planus, kadangi Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas paskelbia apie naujų metų viešosios informacijos rengėjų finansavimą. Šiemet šis paskelbimas yra ganėtinai problemiškas, kadangi net trys kultūros leidiniai negavo rėmimo. Tai senų tradicijų “Nemunas”, Vaidoto Daunio įkurti “Krantai” ir “7 meno dienos”. Tad ir prašyčiau šiek tiek pakomentuoti šią situaciją. Ar iš tikrųjų toks fondo sprendimas gali būti traktuojamas kaip tam tikras poveikis pliuralizmui, demokratijai? Galbūt kultūrinės žiniasklaidos susiaurinimas yra netgi labai negeros tendencijos pradžia?

Tos negeros tendencijos prasidėjo ne šiemet. Galima sakyti, jos prasidėjo jau nuo fondo įkūrimo. Ir nors daug kas dėjo į jį visokių vilčių, situacija kasmet blogėjo. Net nepriklausomai nuo to, ar valstybė fondui skirdavo vienais metais truputėlį daugiau pinigų, o kitais truputėlį mažiau. Manyčiau, kad įkūrus fondą buvo pradėti žaisti tokie nelabai geri, pusiau komerciniai žaidimai. Nors fondas tarsi ir turėtų tikslą remti kultūrinius leidinius bei projektus, tačiau visą laiką jų autoriai buvo provokuojami: “užsidirbkite patys, mes jus tik truputėlį palaikysime”. Na, ir ilgainiui tie, kurie nelabai mokėjo suktis, iš to žaidimo vienas po kito tiesiog iškrisdavo. Taigi fondas buvo sumanytas tarytum nekomerciniams projektams remti ir garantuoti tam tikrą stabilumą, o išėjo viskas atvirkščiai. Ir tenka tik apgailestauti, kad kiekvienais metais išgirstame apie vieno ar kelių kultūrinių leidinių, kultūrinių projektų pabaigą.

Vargu ar šiandien net ir didelis kultūrinės spaudos mėgėjas galėtų perskaityti visus leidinius. Tačiau tų leidinių kuriamas bendras laukas kasmet gerokai susiaurėja. Gerokai sumažėja galimybių pateikti skirtingas nuomones ir jomis keistis. O kad būtų išdėstyta kultūrinė nuomonė, jai reikia ilgiau tveriančio konteksto. Jeigu mes įsivaizduojame kultūrą kaip labai svarbią autentišką visuomenės gyvenimo dalį, demokratijos dalį, tai drauge su jos nykimu neišvengiamai nyksta ir ta mūsų viešoji visuomeninė erdvė ir, be abejo, demokratijos erdvė taip pat.

Galbūt pažvelkime į problemą šiek tiek iš kitos pusės. Šiais metais Spaudos, radijo ir televizijos fondui buvo pateikta 212 projektų. Ir tik pusė iš jų bus remiami. Pinigų niekada neužteks visiems sumanymams. Todėl galbūt mes čia galėtume kalbėti apie kriterijus. Kokie vis dėlto turėtų būti kriterijai, kad mes išlaikytume visą kultūros akiratį ir kad tęstume daugelį metų puoselėtas tradicijas?

Žodis “projektas”, žinoma, yra labai madingas šiandien. Europos Sąjunga finansuoja tik projektus. Tačiau pats žodis “projektas” (bent mano galvosenoje) turi tokio truputį trumpalaikio, vienkartinio dalyko semantiką. Kultūroje šiuo žodžiu yra įvardijami įvairūs įvykiai, renginiai… Bet man nesinorėtų vaizduotis nei kultūrinio žurnalo, nei kultūrinio laikraščio, nei, sakykime, net ir kultūrinės radijo ar televizijos laidos – kaip tokio vienkartinio dalyko. Juk ir nuo pat fondo įsikūrimo pradžios yra kalbama apie tai, kad tuos leidinius, kurie jau yra įsitvirtinę, turi labai aiškią savo nišą, savo poziciją, savo tęstinumą, juos reikėtų finansuoti ne kaip vienkartinius projektus. Mes galime žarstytis dideliais skaičiais – žiūrėkite, yra šimtai projektų, iš jų pusė ar net daugiau yra finansuojami. Bet kai pažvelgi labai paprastai ir labai žmogiškai, tai iš tikrųjų belieka tik kelios dešimtys dalykų, kurie turi labai aiškų tęstinumą. Iš tikrųjų pakankamai finansuojami geriausiu atveju yra trys keturi leidiniai. Koks nors komercinių renginių vadovas tai tik ranka mosteltų: jeigu jums duoda šešiasdešimt ar septyniasdešimt procentų, taigi čia yra labai puiku, visada galima susirasti rėmėjų. Tai taip ir atsitinka, kad kultūrinio žurnalo redaktorius pusę metų ieško rėmėjų, užuot leidęs žurnalą.

Jei kalbėtume vėlgi apie šių metų skirstymus, kokia šių metų panorama?

Aš truputį nemandagiai pasielgsiu ir pačiai replikuosiu į tavo klausime nuskambėjusį žodį “tradicija”. Fondas labai keistai visą laiką suvokia, kas yra kultūrinis tęstinumas ir kas yra kultūrinė tradicija. Jei mes pažvelgtume ne tik į šių metų sąrašą, bet ir į leidinius, kuriuos fondas numarino, pamatysime, kad visi tie leidiniai buvo įkurti nepriklausomybės metais. Turiu galvoje “Naująją Romuvą”, “Dienovidį”… Tai leidiniai, kurie tęsia prieškario arba išeivijos tradiciją. Tačiau fondo vadovų manymu, tradicija yra leidiniai, kurie pradėti leisti sovietmečiu. Tarytum atmetama ta senoji, kartais labai autentiška tradicija. Ir tarytum būtų visiškai ignoruojama tai, kas buvo pradėta pirmaisiais nepriklausomybės metais. Palyginkime, kaip fondas remia tris kultūrinius savaitraščius. “Šiaurės Atėnai” labai sunkiai verčiasi. Dvejus metus iš eilės jų situacija buvo problemiška, o šiemet ir vėl jiems nė kiek nepridėjo daugiau pinigų. “Sovietinę tradiciją” tęsiantis (čia, aišku, “sovietinę” tenka imti į kabutes, dabar šis laikraštis yra jau visiškai kitoks), pagal sovietmečio galvoseną kurtas “Literatūra ir menas” finansuojamas labai gerai. O trečiasis savaitraštis “7 meno dienos” yra faktiškai likviduojamas. Tai taip ir susidėsto, kad finansavimo negauna naujieji arba nepriklausomi nuo kūrybinių sąjungų leidiniai, kurie, pasakysime taip, nėra kairieji. Aš nenorėčiau čia primesti tokios paprastos politinės skalės, bet vis dėlto tuos leidinius, kurie buvo uždaryti, juos vienaip ar kitaip galima identifikuoti su labiau dešiniąja kultūrine laikysena. Sakykime, konservatyviąja laikysena.

Kiek specifiškas yra žurnalo “Nemuno” atvejis. Jau sovietmečiu šis žurnalas laikėsi pakankamai nepriklausomos pozicijos. (Prisiminkime, sovietiniais laikais “Nemunas” pirmasis išspausdino aktų fotografijas…) Ir šiuo atveju “Nemuno” numarinimas, sakyčiau, reiškia numarinimą tų tradicijų, kurios buvo labiausiai nepriklausomos anuo metu. Kita vertus, tai nusigręžimas nuo provincijos. Aš jokiu būdu nenorėčiau Kauno pavadinti provincija, tačiau šiame dipolyje vėlgi centras paima viršų. Ir vėl galima kalbėti, kad Kaunas visą laiką buvo labiau nepriklausomas, kad Kaunas visą laiką labiau palaikė kultūrinį konservatizmą. Matome, kaip aiškiai visiškai nebelieka vienos dešiniosios pusės. Ir tai yra natūralu, nes visos kūrybinės sąjungos aiškiai palaiko kitą flangą. Ir tai yra susiję su tų kūrybinių sąjungų prigimtimi.

Tada jau mes pabandykime prognozuoti. Ar yra galimybių vis dėlto ateinančiais metais kultūros žmonėms šiek tiek paveikti susidariusią situaciją?

Esu pesimistas. Ir mano pesimizmą gerokai sustiprina kaip tik viena nelabai sena Lietuvos radijo kultūrinė laida, kuri priminė prieš daugiau kaip metus įvykusius Rašytojų sąjungos pirmininko rinkimus, programinę kalbą. Joje buvo pasakyta: jeigu norite permainų, manęs nerinkite. Ir buvo išrinktas asmuo, kuris sakė būtent taip. Kol konkrečiai šitą fondą, taip pat daugelį kitų kanalų, kuriais yra skirstoma valstybės parama ir kitokios valstybės malonės, kontroliuos kūrybinės sąjungos, tai tol situacija nesikeis arba bus dar blogesnė.

Bet, Pauliau, vadinasi, tu išvis nematai mūsų visuomenės gyvenime jokios kūrybinių sąjungų funkcionavimo perspektyvos?

Ne, nematau. Todėl kad jos tampa valstybinės politikos vykdytojos. Ir šiemet jau buvo progos susidurti dar, aišku, ne su tokia vieša, bet jau su pakankamai aiškia pretenzija į cenzūrą. Du kultūriniai leidiniai sulaukė tam tikrų pastabų (ir tai nėra didelė paslaptis), kad jūs elgiatės neva nekorektiškai, jūs leidote sau nepakankamai pagarbiai atsiliepti apie kai kuriuos Rašytojų sąjungos narius (čia turimas galvoje Justinas Marcinkevičius) ir todėl mes labai rimtai pagalvosime, ar verta jums skirti finansavimą. 

Tu čia turi galvoje “Židinį” ir “Atėnus”?

Taip, ir iš tikrųjų čia jau padvelkia kultūrine cenzūra.

Bet tokiu atveju reikėtų keisti ir patį fondo sudarymo principą?

Taip, ir ne tik šio fondo sudarymo. Valstybės kultūros politikos, kuri vykdoma per fondus, daugumos komisijų, tarybų ir kitų panašių institucijų sudarymo principuose dažniausiai yra numatyta, kad keturios penkios kūrybinės sąjungos pateikia joms po savo atstovą. Taigi į kūrybines sąjungas žiūrima kaip į štai tokias ekspertines organizacijas. Nors iš tikrųjų toji kelis šimtus žmonių vienijanti organizacija rūpinasi tik savo narių gyvenimu, savo narių išlikimu ir ypač tuo, kad niekas nesikeistų.

Įvertinkite straipsnį

0 / 12

Your page rank:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *