Kaip įveikti baimę

Sva­mi Dur­ganan­da

Šios dienos tema — kaip įveik­ti baimę. Baimei įveik­ti nėra vienos mažos pil­i­ulės. Tam reikalin­ga tikra sad­hana. Teisin­ga sad­hana, teisin­gos dvas­inės prak­tikos pade­da įveik­ti baimę. Mūsų didži­au­sia baimė yra mir­ties baimė. Baimė netek­ti kūno yra pagrind­inė baimė, po kurios eina visos kitos. Jogai sako, kad jei neesi prisir­išęs prie kūno, tai nebi­jai ir jį prarasti. Logiškai tai skam­ba gerai, bet tada mes turime tuo įsi­tik­in­ti emo­ciškai. O tam turime patir­ti kažką dau­giau nei patiri­ame pojūči­ais ir fiziniu kūnu. Tuo momen­tu įžen­giame į dvasinio tob­ulėji­mo kelią ir sad­hana praside­da. Dvas­inė patir­tis pade­da mums išplėsti savo sąmonės ribas, suvok­ti, kad yra kažkas dau­giau nei vien fizi­nis kūnas ar net men­tal­i­n­is, astrali­n­is, emoci­nis ar intelek­tu­ali­n­is kūnas. Yra dau­giau ką patir­ti nei gal­ime patir­ti šiomis ribotomis priemonėmis. Mes jauči­ame šių priemonių ribo­tumą, ir tai kelia mums liūdesį. Arba patiri­ame baimę, kai susiduri­ame su ribomis, kurias norė­tume peržengti. Kai šios žemes­nės emo­ci­jos tam­pa labai stiprios, kiekvien­as turi pasirinkimą, arba dirbti su sav­i­mi, arba pasi­imti plak­tuką ir sudaužyti raudon­ai mirksinčias šviesas, sig­nal­izuo­jančias mums apie prob­lemą, lygiai kaip ir maši­no­je prade­da mirk­sėti lem­putė, kai nusėdęs aku­mu­lia­to­rius arba nebėra degalų. Jūs tada galite pasi­imti mažą plak­tuką iš įrankių dėžės ir sudaužyti šias raudonas šviesas, jos nebe­de­ga ir jūs galvo­jate, kad viskas yra gerai.

Tas pats tin­ka ir mūsų kūnui. Kai skirtin­gos lem­putės mirk­si, mes turime pasirinkimą: vien­as jų yra paimti plak­tuką ir sudaužyti lem­putes. Mes tai daž­nai darome var­to­da­mi tabletes, alko­holį, narkotikus, per daug val­gy­da­mi ar miego­da­mi, arba įpul­da­mi į gilią depre­si­ją. Mes papras­tai sakome kažką panašaus į: “Ach, pasaulis nemyli manęs!”, “Su man­i­mi viskas gerai, bet pasaulis yra neteisin­gas!”, “Aš tikrai būči­au dau­giau pasiekęs, jei mano tėvai nebūtų buvę tok­ie”. Arba dar geri­au “Man tik pasitaikė gyven­ti šaly­je, kurios blo­ga vyr­i­ausy­bė”. Visa tai tik skirtin­gi plak­tukai, kurie nedu­os mums jokios išeities. Kitas pasirinki­mas, kurį turime — tai pasik­li­au­ti išminti­mi. Tači­au kaip mums gau­ti tos išminties? Kas yra išmintin­gas? Mes gal­ime skaityti šven­tus raš­tus ir tok­iu būdu suvok­ti, kad yra kažkas aukšči­au nei žinome. Mes gal­ime skaityti šven­tųjų ir išminčių istori­jas, kad supras­tume, kaip jie gyveno ir kaip jie kovo­jo su tomis raudonomis šviesomis. Vieto­je to, kad imtų plak­tuką, jie pak­lausė savęs: “Kodėl raudonos šviesos dega? Kaip aš gal­iu tai išspęsti?”.

Pagali­au mes keiči­ame savo gyven­imą ir pradedame prak­tikuoti sad­haną. Ką tai reiškia prak­tiškai? Imkime baimę. Baimė yra bliksin­ti šviesa. Jei kas turi daug baim­ių, tai yra sig­nalas, kad jis smarki­ai iden­ti­fikuo­jasi su ego ir kūnu/protu. Pro­tui reikia plėstis, ir jis prade­da traškėti. Tai kelia skaus­mą, nes mums reikia erd­vės. Mes tai darome išmes­da­mi dalykus, kurių mums nereikia. Aš turiu omeny­je ne objek­tus, o protines mod­i­fikaci­jas. Tada pradedame keis­tis. Pir­mi­au­si­ai sukūri­ame erd­vę, o tada jau gal­ime prip­ildyti šią erdve kitkuo. Jogo­je tai vad­i­na­ma sub­li­maci­ja. Pir­mi­au­si­ai turime ką nors pašal­in­ti, kad į jo vietą galė­tume patalpin­ti kažką kitko. Jei nieko nepašalin­sime, tai neb­us vietos nau­jiems dalykams.

Tarkime yra namas su gražia mansar­da. Daug kartų gyveno šiame name, ir kiekviena savo liku­sius daik­tus sudėjo į mansardą. Ji tiesiog pri­grūs­ta daik­tų. Tači­au dabar mansar­do­je mes norime padary­ti gražų jogos kam­barį — vietą, kur mes galė­tume ateiti ir med­i­tuoti, dary­ti asanas ir gal net pakvi­esti draugų sat­san­gui ir kir­tanui. Ką mes turime dary­ti? Mes turime išnešti vis­us tuos senus daik­tus, paimti šlu­otą, išv­a­lyti ir tada nudažyti. Tik tada mes turėsime laisvą erd­vę.

Tas pat yra ir su mūsų pro­tu. Jame yra tiek daug sąly­gišku­mo, tiek daug baim­ių, ner­i­mo, troški­mo, norų. raga-dveishas (norų ir nenorų). Visas mūsų auk­lėji­mas yra tenai, visas mūsų išsilavin­i­mas, viskas, ką mes esame girdėję ar matę. Kaip ir bliksinčias šviesas juos turime suvok­ti esant. Tada pradedame juos iš lėto šal­in­ti. Mes tai darome sad­hanos, mūsų dvas­inės prak­tikos, pagal­ba. Šiame etape mums reikalin­ga jogų, išminčių ir šven­tųjų pagal­ba. Jie mums nuro­do, kaip tai dary­ti. Nėra vieno vien­in­te­lio kelio, kelių yra įvair­ių. Mes turime pasirink­ti kelią, kuris labi­au­si­ai tin­ka mūsų charak­teriui ir mūsų gyven­i­mo būdui. Mes negyve­name kaip svami­ai, vien­uo­li­ai ir kuni­gai, arba žmonės, gyvenan­tys vien tik dvas­inį gyven­imą. Ne, mes turime namus, esame susi­tuokę, turime vaikų ir dar­bus. Mes gyve­name pasauly­je. Tai­gi, atsižvel­da­mi į tai, turime pasirink­ti savo indi­vid­u­al­ią sad­haną.

Sad­hana yra būti­na. Mes negal­ime gyven­ti šiaip be tik­slo. Net­gi tada kai vyk­s­ta karas, gen­ero­lai susė­da kar­tu ir nus­ta­to tik­slą, kurį jie nori pasiek­ti tą dieną. Tači­au dau­gu­ma laiko mes bepras­mi­ai kla­jo­jame aplinkui, ste­bė­da­mi ką nau­jo atneš kita pavasario mada ar domė­damiesi, koks bus nau­jų kvepalų kva­pas. Tači­au. mums reikia tikro tik­slo. Tarkim, jei jūs matote, kad jumyse yra daug baimės, pasakykite sau “Aš dabar ket­inu įveik­ti šią baimę. Tap­siu stiprus dary­damas asanas ir prana­jamą, daly­vau­damas sat­san­gu­ose. Ste­bė­siu savo pro­tą ir pamaty­siu, kodėl aš bijau. Aš tikrai steng­si­u­osi tai pakeisti ir taip pat paprašy­siu pagal­bos. Neket­inu visko padary­ti vien­as pats, aš pasik­li­au­siu ir auštesne išminti­mi”.

Čia jogos cen­tre, visi moky­mai, kuri­u­os prak­tikuo­jame, yra Sva­mi Šivanan­dos ir Sva­mi Višnu-devanan­dos. Abu moky­to­jai daž­nai rėmėsi Bha­gavad Gita, Šri Krišnos ir Ardži­unos pokalbiu, kaip puik­iu pavyzdžiu įveik­ti baimei. Kai karas buvo beprasid­edąs, kas atsi­tiko su Ardži­u­na? Jis tirtėjo iš baimės, jis negalėjo nulaikyti savo lanko, ir visas jo kūnas drebėjo. Pagrind­inė Bha­gavad Gitos pamo­ka nebūti prisir­išu­siu prie atliekamo veiksmo. Iš pradžių mes būsime nepa­jėgūs pil­nai to suprasti, kadan­gi save tap­ati­name su viskuo, kas mus supa, su savo mintimis ir emo­ci­jomis. Tai yra aukšči­au­sia fil­sosofi­ja nesusi­ta­p­at­in­ti su kūnu ir pro­tu, o tik veik­ti pagal Dharma(pareigą, teisingumą, darną). Veiki­mas neveikime ir neveiki­mas veikime yra aukšči­au­sias Gitos moky­mas. Tai reiškia, kad veikia gam­ta, o mes esame tik mar­i­onetės. Tai labai sunku suprasti. Ego tai nepatin­ka, jis mano, kad viskas yra labai indi­vid­u­alu, indi­vidu­li­ai padary­ta, žmo­gaus padary­ta.

Baimė gali būti įveik­ta nukreipi­ant pro­tą link Realy­bės. Yra daug būdų tai padary­ti. Bhak­ti jogos prak­tiko­je, jūs pasik­li­au­jate Die­vu, nes­var­bu kaip jūs jį bematy­tumėte. Realy­bė­je yra tik vien­as Dievas, tači­au yra skirtin­gi jo pasireiški­mai (skirtin­gos man­i­festaci­jos) skirtin­gose filosofi­jose. Yra dual­istinė filosofi­ja ir yra ned­u­al­istinė filosofi­ja, kaip pavyzdžiui Advai­ta Vedan­ta. Bhak­ti joga yra dual­istinė. Ji prive­da ego iki to, kad jis pats vidu­je paprašys pagal­bos. Dainav­i­mas, Lilos arba dieviškų istori­jų, apreikštų iš Puranų klausy­mas, ego nusilenki­mai ištušti­na pro­tą ir prip­il­do jį kažkuo dievišku — visa tai prak­ti­ka, kuri suteiks jums daug stipry­bės.

Dar yra Radža (Raja) joga. Ji labai pop­u­liari Vakaru­ose. Anal­iza­v­i­mas, minčių ste­bėji­mas, minčių apva­ly­mas, minčių kon­cen­trav­i­mas į vieną tašką, įvair­ių pro­to lygių ste­bėji­mas, praeities įspaudų (patyrimų) ir kaip jie ateina supra­ti­mas, visa tai yra Radža jogos tech­nikos. Praeities įspau­dai nuo­latos beldži­asi į mūsų duris, net jei mes sąmoningai to nenorime, jie ateina, jie yra įproči­ai. Kai mūsų juti­mai nere­al­izuo­ja­mi, mes tam­pame pik­ti, arba tok­ie nusivilę, kad puo­lame į depre­si­ją, mūsų reak­ci­jos prik­lau­so nuo mūsų praeities įspaudų (patyrimų), vad­i­namų sam­skaromis.

Sva­mi Šivanan­da mums pri­me­na, kad pradėjus sad­haną, pasis­lėpęs ego pasiruošęs užimti tuos kam­pus, kurie nėra apšvi­esti. Tarkim, mes prak­tikuo­jame asanas, prana­jamą, med­itaci­ją. Prak­tikuo­jame nuostabiąją sad­haną. Tači­au gre­itai mes prisir­išame prie to, kad darome asanas ir kaip nuostabi­ai jauči­amės. Staiga, visas pasaulis jau nėra toks tyras, kok­ie esame mes. Viskas tam­pa žemi­au mūsų. “O, Dieve, šis žmo­gus vis dar rūko…Atsiprašau! Smir­di!” Mes tam­pame aro­gan­tiškais. Visa sad­hana iš tiesų buvo nieko ver­ta. Ego pasikeitė, jis parasči­au­si­ai perėjo iš vieno kam­po į kitą ir vis dar ten tebėra. Anksči­au didži­avomės savo šuku­ose­na, o dabar didži­uo­jamės savo asanomis — iš esmės tai yra tas pats.

Sva­mi Šivanan­da mus per­spė­ja, kad net jei esame prak­tikuo­jan­tys, ego keičia savo vietą, jis toks lanks­tus ir užsis­lapt­inęs. Šį ego aspek­tą joga vad­i­na maja arba ili­uz­i­ja. Be abejo, tai taip pat suke­lia baimę, kadan­gi kai tik prie ko prisir­išame, mes imame bijoti tai prarasti.

Kuo dau­giau ego iden­ti­fikuo­jasi su tuo, ką šiuo mem­o­n­e­tu darome, tuo dau­giau bijome tai prarasti. Jei visa mūsų kon­cen­traci­ja yra ties fiziniu kūnu, mes bijome bet kokios mažos ligos, kiekvieno nežy­maus tem­per­atūros pak­il­imo, kiekvieno menko kosulio. Jei visa svar­ba bus suteik­ta mūsų išvaiz­dai, mes vistiek negal­ime išvengti fak­to, kad po 40-ties mūsų plaukai pražils ir susilp­nės, oda susir­aukšlės, dan­tys iškris, o akys pasidarys silp­nos. Ką tada darysime? Pasis­lėp­sime savo namu­ose ir niekur neisime?

Supras­da­mi, kad reiškini­ai kin­ta, turime išmok­ti iden­ti­fikuo­tis su Tiesa. Viskas, visa mater­i­ja visato­je nuo­latos keiči­asi ir tai yra vien­in­telė Tiesa. Kūdikis gim­s­ta, ir mes sakome, kad jis ar ji jau yra viena diena pasenęs, o ne viena diena pajaunėjęs. Baimė ateina iš Avidya (neži­no­ji­mo). Jnana(Džnana) jogo­je anal­izuo­ja­ma, kas yra Tiesa, kas ištikrųjų būna. Ar tai kūnas? Ne. Kūnas — tik puikus instru­men­tas, be jo nėra gyven­i­mo, nėra pažin­i­mo ir evoli­u­ci­jos. Mums kūnas reikalin­gas, kad galė­tume vystytis ir suvok­ti, kas iš tikrųjų esame. Tači­au kūnas yra tik instru­men­tas. Tai kaip maši­na, kuri­o­je sėdime, vairuo­jame, pas­tatome ir po to išli­pame iš jos. Jei mes tai gal­ime atsim­inti, tai gali mums padėti įveik­ti baimę. Tai Jnana jogos tech­nikos.

Jogo­je mes ne tik inves­tuo­jame į kūną, bet taip pat ir į pro­tą. Pro­tas veikia vien­odai. Ar mus dom­i­na tie patys dalykai, kaip prieš 10 metų? Ne, dabar turime kitok­ius intere­sus. O ką darysime po 10 metų? Ir vėl bus kiti intere­sai. Kas yra pro­tas? Ar mes esame pro­tas? Joga sako “ne, mes nesame pro­tas”. Pro­tas irgi yra besikeičiantis fenom­e­nas, sklan­dan­tis aplink sielą — Atmaną arba Aš — cen­trą, kuris nieka­da nesikeičia. Tai svar­bus instru­men­tas. Mums reikia mąstyti, mums reikia atskir­ti daik­tus. Mums reikia patir­ti visas tas pagun­das gyven­ime, kad galė­tume augti. Emo­ci­jos, intelek­tas, ego, sug­e­bėji­mas (at)skirti ir žin­ios yra pro­to dalis. Ir kadan­gi pro­tas yra taip arti mūsų, mes save su juo tap­ati­name.

Mūsų kal­ba atspin­di šį tap­ati­namąsi. Kai esame pavargę, mes sakome “Aš pavargęs”. Tai netiesa. Tai tik jūsų kūnas ar pro­tas pavargęs. Arba kai sergame, mes sakome “Aš ser­gu”. Gal­būt mūsų kūnas nesveikuo­ja arba pro­tas. Žmonės, tur­in­tys plates­nį suvokimą, nieka­da taip nesakys. Jie sakys: “Mano kūnui reikia šito” arba “Mano pro­tas prašo ano”. Tok­iu būdu per kalbą pasireiškia suvoki­mas, kad “Aš” nesikeičia. Tik­tai viskas aplink “Aš” keiči­asi. Tol kol save tap­ati­name su tuo kas keiči­asi, mes patiri­ame praradimų ar pasikeitimų baimę. Tai gal­ime anal­izuoti savo med­itaci­jose, pažvel­gti į tai, ir tada vietoj to patalpin­ti kažką kit­ka. Mes tai išval­ome kaip mansardą, saky­da­mi: “Tai nėra Tiesa. Tai — ką aš galvo­jau ir kaip gyve­nau, kaip buvau išaug­in­tas, kaip mano tėvas, senelis ir kiti galvo­jo. Tai — sam­skara, stiprus įspau­das prote.” Tači­au yra aukštes­nis mąsty­mas, aukštes­nė tiesa, kuria gal­ime pakeisti tuos įspaudus. Tai žino­ji­mas, kad kūnui yra skir­tas rib­o­tas laikas. Pagal sta­tis­tiką vidu­ti­nis žmo­gaus amžius Europo­je yra 76 metai. Tai nėra daug, turint omeny­je, kad kaip mes žinome iš praeities, kūnas gali būti 100, 150, 200 metų. Tači­au atsižvel­giant į mūsų gyven­i­mo būdą geležies arba Kali Juga amži­u­je, kūno amžius labai rib­o­tas. Tuo tarpu pro­tas išlieka ilgiau, kadan­gi pro­tas vis dar būna su siela, kai ji palieka kūną. Mes žinome iš eksper­i­men­tų, kad kai žmones ope­ruo­ja ir jų kūną ištin­ka klinikinė mir­tis, jie gali girdėti dak­tarų pokalbius ir juokus. Šiais laikais dak­tarai jau apie tai žino ir atsar­giau ben­drau­ja operaci­jų metu. Yra istori­jų, kai pacien­tai pasako gydy­to­jams, kad tok­ie daik­tai kaip chirurginės žirk­lės buvo palik­tos jų skrandy­je. Yra tūk­stanči­ai išs­tudi­juotų atve­jų, kai klin­iškai mirę žmonės galėjo girdėti ir matyti, kas aplink juos vyko.

Moky­to­jų paruoši­mo kur­su­ose mes disku­tuo­jame šia tema, kai studi­juo­jame tris žmo­gaus kūnus — fiz­inį kūną, astral­inį kūną ir priežastinį kūną. Po paskaitos kar­tais pak­lau­si­ame, ar kas tarp stu­den­tų yra tai patyrę. Kartą per moky­to­jų kur­sus Prancūz­i­jo­je, jaun­uo­lis iš Ispani­jos atsis­to­jo ir pasakė, kad jis yra patyręs moto­cik­lo autoavar­i­ją prie Gibral­taro. Jis važi­a­vo truputį per gre­itai, išlėkė iš kelio ir atsitrenkė į medį. Tada jis atsikėlė ir nuėjo link kelio ieškoti pagal­bos. Jis bandė sustab­dyti maši­nas, bet maši­nos važi­a­vo labai gre­itai ir nesto­jo. Jis beveik prara­do viltį: “Negi jie nema­to, kad man reikia pagal­bos?” Tada jis labi­au išėjo į kelią, kad tikrai būtų aišku, kad jam reikia pagal­bos. Jis gre­itai suvokė, kad gali girdėti pokalbius, vyk­stančius maši­nose, kai šios pri­artė­da­vo. Jis galėjo labai aiški­ai girdėti, kas buvo sako­ma kiekvieno­je maši­no­je! Vieno­je maši­no­je jau­na pora mal­o­ni­ai šnekuči­avosi, tai­gi jis pamanė, kad jie greiči­au­si­ai sus­tos. Tai­gi jis žengė į kelio vidurį, ir maši­na per­važi­a­vo jį kiau­rai! Dabar jis tikrai nebeži­no­jo ką dary­ti — viskas buvo per daug keista. Kai jis grįžo atgal prie medžio, pamatė tenais gulin­tį krau­juo­jan­tį savo kūną ir šalia jo savo moto­cik­lą, sudaužytą į šipulius.Tai dar ne istori­jos pabaiga. Toli­au jis atsi­me­na tik kaip pabu­do ligo­ninė­je. Jis buvo klinikinėj mir­ty, bet kažkok­iu būdu gre­ito­ji pagal­ba laiku atvaži­a­vo, jis buvo ope­ruo­ja­mas, išliko gyvas ir pasveiko. Vėli­au daly­va­vo moky­to­jų kur­su­ose ir po keturių savaičių sėk­min­gai išlaikė testą. Jis tapo jogos moky­to­ju, ir dabar moko kur nors Ispani­jos pietu­ose.

Tai­gi yra dau­gy­bė panašių atve­jų, kurie par­o­do, kad nefunkcionuo­jant fizini­am kūmui pro­tas vis tebeveikia. Tai reiškia, kad matome ir jauči­ame astralin­iu kūnu, ener­ge­tiniu kūnu, tai yra vieta kuri­a­je yra pro­tas.

Tai­gi baimė, kurią jauči­ame, yra astralini­ame kūne — rafin­uo­tame eterini­ame kūne. Mes esame turėję šį astral­inį kūną dau­gy­bę savo gyven­imų. Vėl ir vėl šis astrali­n­is kūnas įeina į nau­ją fiz­inį kūną, kuris sukuria­mas mūsų tėvų iš žemės per maistą. Tai­gi jūs galite įsi­vaiz­duoti kok­ie stiprūs ir gilūs gali būti įspau­dai tok­ie kaip baimės. Mes juos nešio­jame su sav­i­mi iš vieno gyven­i­mo į kitą. Reikia daug kantry­bės, supra­ti­mo ir kai kurių labai tik­slių sad­hanos tech­nikų, kad ištrin­tume tuos gilius įspaudus, kurie vėl gi yra ne kūne, bet prote, astralini­ame kūne. Žino­ma, baimė taip pat veikia ir fiz­inį kūną. Kuo dau­giau bijome, tuo dau­giau fizi­nis kūnas ken­tės dėl skrandžio skaus­mų ir virškin­i­mo prob­lemų. Dėl šios priežasties holistinė med­i­c­i­na dau­giau gydo astral­inį kūną nei fiz­inį. Akupunk­tūra, joga asanos, ajurve­da ir home­opati­ja — visi jie rūpinasi astralin­iu kūnu.

Nesi­tikėkite labai gre­itai įveik­ti baimę. Tai instink­tas atėjęs iš gyvūnų pasaulio. Šivanan­dos jogos cen­tre Miunch­ene mes turime du mažus paukščiukus, kurių vien­as visai nese­ni­ai paliko savo kūną. Biure jie turi didelį narvą. Nak­tį jie įskren­da į vidų, bet dienos metu jie laisvi, jie skraidžio­ja aplinkui, žiūri per langą ir turi dau­gy­bę vietų kur papras­tai tupi. Jie yra kar­ali­ai kam­bary­je, jie nebi­jo. Tiesą sakant, jie rėks ir net jums leng­vai įžnyps, jei jūs įeisite į kam­barį ir darysite ką nors, kas jiems nepatin­ka.

Tači­au jei nepažįs­ta­mas žmo­gus įeina į ofisą, jie iš kar­to skren­da į viršų ir ste­bi. Jie žino, kad yra ten saugūs, kad žmo­gus negali skraidyti. Tai­gi jie ten sėdi, kol jis ar ji neišeina. Tas pats ir su viskuo kas nau­ja, ko jie nėra anksči­au matę, ar girdėję. Jei tai dulk­ių siur­blys, tai ne prob­le­ma, jie patenk­in­ti kar­tu čiul­ba, bet jei yra koks triukš­mas, kurio jie neži­no, jie išsigąs­ta.

Mes taip pat bijome neži­no­my­bės. Bijome nau­jų dalykų. Kaip jauči­amės, kai ateiname į nau­ją dar­bą? Mes pradedame pir­ma­di­enio rytą. Pir­ma diena, nau­ja aplin­ka, nau­ji kole­gos, nau­jas viršininkas, viskas nau­ja. Mes truputį bijome. Dar­bo vietose esantiems žmonėms esame priešai. Šis pojūtis ateina iš gyvūnų pasaulio. Todėl nei­den­ti­fikuokite savęs su baime galvo­da­mi: “Tai mano baimė. Aš vien­in­telis, kuris bijau.” Tai gilus įspau­das. Taip yra sut­varky­ta gam­tos, todėl šis instink­tas yra stiprus ir nuo­la­tinio budru­mo būseno­je. Gyvū­nai negali šio instink­to taip stipri­ai ignoruoti. Jiems baimė reikalin­ga. Jei jie nebi­jotų, nesug­e­bėtų išgyven­ti.

Tai­gi dauge­lis baim­ių ateina iš instink­ty­vaus pro­to, kurį paveldėjome iš gyvūnų sąmonės. Tam, kad tai įveik­tume reikia daug kantry­bės ir dar­bo, ne tik intelek­tu­alaus supra­ti­mo, tai turi būti reali­ai įgyvend­in­ta prak­tiko­je. Reikalin­gas veiks­mas, o ne pasyvu­mas.

Mes turime veik­ti, turime įveik­ti tą baimę. Sva­mi Šivanan­da nuo­lat saky­da­vo, kad viena iš didesnių žmo­gaus baim­ių yra audi­tori­jos baimė. Ego bijo, kad jis nepasirodys geri­au­si­ai. Kai kurie žmonės sakys : “Ai, šis pasisaky­mas buvo nuo­bo­dus, jis visai nepalietė temos”. Kiti sakys: “O, tai buvo puiku!”. Ego bijo ir sulaiko jus nuo dauge­lio dalykų. Bet kaip­gi gal­ime nugalėti ego kitaip jei ne veik­da­mi? Įsiminkite — veikimu! Tai Kar­ma joga. Mes veiki­ame. Guru arba jūsų dvasi­nis moky­to­jas jums po moky­to­jų kursų pasakys: “Eik ir vesk pamoką”. “Ką? Aš? Ne! Aš nežin­au kaip tai pasakyti, kaip dain­uoti tas mantras! Aš nežin­au san­skri­to. Aš nežin­au kaip pataisyti, aš net nemokų asanų taip gerai… Aš tik pradė­jau!” Ego yra toks protin­gas. Jis gali įtik­in­ti kiekvieną, kad dabar netinka­mas laikas. Argi netaip?

Tai baimė. Štai kodėl neištreniruoti pro­tai išmok­s­ta vieną dalyką ir daro jį visą savo likusį gyven­imą. Jie apsis­to­ja vieno­je vieto­je ir ten pasilieka. Jie išmok­s­ta tam tikros elge­senos, ir jos nekeičia. Jie turi kelis žmones, kurie jiems sako, kok­ie puikūs jie yra, ir jie pasilieka su jais. Mes kuri­ame savo mažas salas, kad baimė negalėtų pasirodyti. Tači­au jei turit drą­sos ir norit tai įveik­ti, tada eikite ten, kur jūs esate tik tuo, kuo esate tuo metu, kur nėra vardų, tit­ulų. Tada jūs galite veik­ti, atlaikyti ir įveik­ti savo baimę, tada jūs augate.

Štai kodėl jogo­je visuomet sakome: “Ateik į ašramą!”. Ten jūs esate niekas, niekam ašrame nerūpi ar jūs turtin­gas ar vargšas, ar jūs žinote ką nors ar ne. Jūs esate tik tuo, kuo esate tuo momen­tu. Kai kurie žmonės negali to pakęsti. Jie klau­sia: “Kodėl mes visuomet turime tit­u­lus ir man­ti­jas? Kodėl turime pini­gus ir akį rėžiančias maši­nas? Kodėl turime deiman­tus ir šuku­ose­nas?” Kodėl? Todėl kad norime par­o­dyti, kok­ie šaunūs esame. Mes norime paslėp­ti savo baimes.

Pažiūrėkite kaip Jėzus vaikščio­jo. Jei jis eitų gatve šiais laikais, žmonės žiūrėtų į jį kitaip. Kaip jis gali šitaip vaikšči­oti sek­ma­di­enį? Be batų! Jis net negalėtų gau­ti išger­ti arbatos, nes būtų be batų. Tai­gi mes patys kuri­ame savo baimę, statome savo pilis aplink save, ir aišku rezul­tatas — gili­ai išsišakni­jusi baimė.

Mes turime iš to išsi­laisv­in­ti. Tai nereiškia, kad turime vaikšči­oti be batų. Mes turime prisi­taikyti ir pasirink­ti vidur­inį kelią. Svamis Šivanan­da vadin­da­vo tai “skus­tu­vo ašmenų” keliu. Truputį per daug į vieną pusę — krentame, truputį į kitą pusę — krentame. Tai kaip vaikščio­ji­mas įtemp­ta virve. Bet ką gi čia dau­giau veik­ti? Uždirbti kažkiek pinigų, kažkiek pamiegoti, kažkiek apsipirk­ti? Visa tai nuo­bo­du, jūs visa tai esate darę. Jūs nesėdė­tume čia ant kietų grindų klausy­da­mi šios nuo­bodžios paskaitos, jei jums nebūtų kilęs klausi­mas.

Avidya arba neži­no­ji­mas (nesu­voki­mas) yra reali prob­le­ma. Ego gali pasis­lėp­ti už baimės, už aro­gan­ci­jos, už buvi­mo geri­au­siu, jam reikia galios viską kon­troli­uoti ir jis reiški­asi įvairiose for­mose. Aišku, baimė yra gili­ai išsišakni­jusi sam­skara arba įspūdis iš gyvūnų pasaulio, tači­au pagal šven­tu­o­sius ir išminčius, ką iš tikrųjų turime įveik­ti — tai ego, kuris bijo prarasti kūną, prarasti savo iden­titetą. Jei mes sud­vasi­name ego, tada gal­ime susi­ta­p­at­in­ti su Atmanu, Aš, Die­vu savy­je. Tada ego yra labai laimin­gas, kadan­gi jis suvokia, kad jis rado ramy­bę. Ego nep­a­sitenk­i­na, kai jo norai išsip­il­do. Jis nori dau­giau ir dau­giau, kadan­gi čia nėra ramy­bės. Jis pasiro­do geromis idėjomis, ir taip visa mūsų ekonomi­ka išsi­laiko.

Sva­mi Šivanan­da sako: “Atminkite sam­saros skaus­mus”. Atminkite skaus­mus gim­i­mo ir mir­i­mo rato. Vėl ir vėl jūs gim­state, turite ger­ti iš buteliuko, tada turite išmok­ti vaikšči­oti. Ir kiekvieną kartą kai verki­ame, mama mums duo­da buteliuką. Tači­au gal­būt nesame alka­ni, bet vistiek turime ger­ti ir ger­ti. Mes turime pere­iti visa šį skaus­mą. Turime eiti į vaikų darželį, tada eiti į mokyk­lą. Ar norime vėl eiti į mokyk­lą? Ne. Ir mes turime eiti į koledžą. Ar norime vėl eiti į koledžą? Ne taip jau blo­gai, koledžas visai šaunu. Ten turime nemažai lais­valaikio. Tači­au tada turime vesti ar ištekėti. Mes turime aug­in­ti vaikus, ir mums reikalin­gas dar­bas. O tada taip turime suk­tis per visą gyven­imą, steng­damiesi padary­ti laimin­gais vyrą ar žmoną ir vaikus. Tada ateina sen­atvė ir staiga mes suvoki­ame: “Gyven­i­mas beveik pasi­baigė, ką aš dabar dary­siu? Aš nieko nepadari­au, gre­itai aš viską prara­siu!” Tada paskutinį kartą įkvepi­ame ir vėl kla­jo­jame astralini­ame pasauly­je ieško­da­mi geri­au­sio kūno ir tėvų. Mes galvo­jame: “Kur aš nusilei­siu šį kartą? Gal šį kartą Prancūz­i­jo­je, Paryžius visąlaik buvo puikus mies­tas, aš pasi­ieško­siu tėvų šalia Champs-Ely­sees, tai­gi aš esu tikrai arti viso to!” Ir netrukus vėl turime kitą kūną, mokomės vaikšči­oti, vaikų darželis, koledžas, vyras… Tai sam­sara, mir­ties ir gim­i­mo ratas. Ir mes sukame tą ratą per nuo­la­tinius savo troškimus, kurie turi būti įgyvend­in­ti. Tada turime eiti į dar­bą ir užsidirbti pinigų, kad įgyvend­in­tume tuos troškimus.

Tai­gi mes trokš­tame turėti mašiną, ir tame nėra nieko blo­go. Pir­mus kelius mėne­sius jauči­amės puiki­ai. Tači­au vėli­au važi­uo­jame per miestą ir sus­to­jame prie raudonos šviesos, apsidairome aplinkui — nuostabi maši­na sus­to­ja šalia mūsų. Staiga pagalvo­jate: “O, šito­je maši­no­je yra geres­nės sėdynės nei mano­jo­je, ir ratai atro­do tikrai gerai, vairuo­to­jas atro­do toks atsi­palai­davęs toje maši­no­je, sėdynė lais­vai juda ir maši­na taip lygiai važi­uo­ja — aš noriu tokios maši­nos!” Tai bran­gi maši­na, tai­gi jūs gau­nate geres­nį dar­bą, jūs turite pasis­tengti, dau­giau nėra 8 valandų dar­bo dienos, dabar jūs turite dirbti 12 valandų per dieną. Tada jūs spaudži­ate savo vyrą ar žmoną: “Įsi­gykime geres­nę mašiną, tai pats nau­jau­sias mod­elis!” Jūs dirbate savo troškimui, jūs jį įgyven­d­i­nate. Aišku, kai tik jūs turite Mer­cedes mašiną, jums reikia kitų dalykų, jūs negalite pasi­lik­ti mažame bute turė­da­mi tok­ią didelę mašiną. Jums reikia dide­lio namo, gražaus kraš­to­vaizdžio ir gražaus sodo. Taip viskas tęsi­asi toli­au — dides­nis namas, didesnė maši­na, geres­nis dar­bas, vasar­namis, laivas, valtis, lėk­tu­vas, deiman­tai ir t.t.

Ateikite ir prak­tikuokite jogą, tap­kite geru moky­to­ju, kuris pats rim­tai prak­tikuo­ja jogą. Išlaisvinkite save nuo baimės ir ner­i­mo ir suvokite savo tikrąją prigimtį.

Sva­mi Dur­ganan­da yra vyr­i­au­sia Sva­mi Višnu — Devanan­da mok­inė
ir joga Ačar­i­ja Kon­ti­nentinės Euro­pos Šivanan­da Joga Vedan­ta cen­tre.

Paruošė Sivanan­dos jogos studi­ja