Pomidorų auginimas šiltnamyje

Šiauriniuose mūsų respublikos rajonuose ne visuomet galima lauke užauginti subrendusių pomidorų ir kitų šilumamėgių daržovių. Šį uždavinį galima išspręsti panaudojus net paprasčiausius šiltnamius. Be jų negali išsiversti daržininkai mėgėjai, norintys greičiau užauginti derlių arba ilgiau jį vartoti (Deviatonas, Makarevičius, 1995).

Seniau kiekvieno daržininko priedanga buvo polietileninė plėvelė. Iš jos daromi paprasčiausi tuneliai. Tikri daržininkystės mėgėjai neapsiriboja plėvelinėmis priedangomis, o daro nedidelius šiltnamius, gilius inspektus, šiltlysves ir kt. Šiltnamis statomas neužpavėsintoje vietoje (Deviatonas, Makarevičius, 1995).

Tačiau technologijos nestovi vietoje ir dabar šiltnamių dengimui siūlomos naujos medžiagos, daugiausia – plastikas. Skaidrusis plastikas būna kelių rūšių. Pavyzdžiui, skaidrusis polikarbonatas, specialiai sukurtas šiems tikslams. Ši medžiaga kur kas geriau pritaikyta termoizoliacijai, negu stiklas, atspari klimato svyravimams. Polikarbonatas beveik nepraleidžia ultravioletinės spinduliuotės, taip kenkiančios augalams, tačiau jis labai pralaidus šios spinduliuotės naudingajam spektrui. O dėl aukšto atsparumo smūgiams ši medžiaga tampa labai patogi naudoti. Temperatūra, kurią išlaiko tokia šiltnamio danga, gali būti labai plataus diapazono, kas daro ją ypač tinkamą visus metus naudojamiems šiltnamiams bet kokioje klimato zonoje (Petrauskas, 2017).

Šilumamėgėms daržovėms pavojingų šalnų būna dar pirmoje birželio pusėje. Todėl daigai auginami šiltadaržiuose, inspektuose, o kartais ir ant palangės. Iki sodinimo laiko jie užauga per 50– 60 dienų, todėl galima apskaičiuoti, kada kurias veisles sėti. Sėjama į dėžutes ar vazonėlius ir sudygsta per 7–10 dienų (Eidžiūnas, Visockienė, 1985).

Pomidorų daigams pikuoti šiltnamio gruntas turi būti ruošiamas rudenį. Paruošiamas žemių mišinys iš 40–50 % durpių, 30–40 % perpuvusio mėšlo ir 10 % daržo žemės. Pavasarį dar patręšiama mineralinėmis trąšomis (Visockis, 1993).

Daigai pikuojami, kai pasirodo pirmasis tikrasis lapelis. Sodinti reikia, kai dirvos temperatūra 10 cm gylyje ne žemesnė 15 ºC. Tankumas priklauso nuo veislės ir auginimo trukmės. Norint gauti didesnį ankstyvą derlių sodinti reikia tankiau ir riboti žiedynų skaičių ant augalo. Vidutiniškai sodinama 3–5 pomidorai į kvadratinį metrą. Aukštaūgės veislės sodinamos rečiau, o riboto augimo (žemaūgės) – tankiau (Visockienė, 1998).

Pasodinti daigai po 4–5 dienų virvele pririšami prie šiltnamio viršuje ištemptos vielos. Svarbu nesuveržti stiebelio, nes augalui augant jis storės. Vėliau 1–2 kartus per savaitę pomidorų viršūnės apsukamos aplink virvelę. Šiltnamyje auginamų pomidorų formuojamas tik vienas stiebas, tada jis geriau vėdinasi, greičiau noksta vaisiai ir mažiau plinta ligos. Svarbu nesuvėlinti genėjimo. Šoniniai ūgliai genimi, kol jie ne ilgesni kaip 2–5 cm. Palikus ilgiau augti šoninius ūglius, jie blogina augalų apšvietimą, eikvoja maisto medžiagas iš dirvos. Pomidorų genėjimą geriau atlikti ryte, nes dieną greičiau uždžiūsta žaizdos, mažesnė tikimybė užsikrėsti ligomis (Visockienė, 2003).

Esant nepalankioms klimato sąlygoms, sunku sudaryti palankų mikroklimatą šiltnamiuose, ypač mažuose. Dėl aukštos oro temperatūros, didelės oro drėgmės ir kitų nepalankių aplinkos veiksnių atsiranda įvairių sutrikimų. Dažniausios problemos: augalai žydi, bet nemezga, krenta žiedai ir užuomazgos, gelsta, sukasi lapai, vaisiai būna smulkūs, nekokybiški (Jankauskienė, 2012).

Pomidorų auginimo būtinos sąlygos: vėdinimas, laistymas, temperatūra, žiedų apdulkinimas, maisto medžiagos. Pirmoji priežastis, kuri verčia vėdinti šiltnami – saulėtą vasaros dieną oras jame pernelyg įšyla. Pomidorams temperatūra negali pakilti daugiau nei 29 ºC. Antroji vėdinimo priežastis – drėgmė. Pomidorams ji ypač kenkia, nes ant rasotų lapų sparčiai vystosi baisiausia pomidoru liga – fitoftorozė, kurią dažniausiai vadinama maru. O drėgni pomidorų lapai gera terpė vystytis miltligei. Trečioji vėdinimo priežastis – anglies dvideginio arba anglies dioksido koncentracija. Uždarame šiltnamyje saulėtą dieną, kai augalai intensyviai įsisavina anglies dvidegini, jo koncentracija ore gali sumažėti net tris kartus. Tuomet fotosintezė praktiškai sustoja. Todėl šiltnamius būtina vėdinti net tada, kai juose ne per karšta ir ne per drėgna (Končius, 2005).

Daržovės gerai auga, vystosi ir brandina sėklas kai dirvoje yra pakankamai drėgmės. Vanduo įeina į daržovių ląstelių protoplazmos ir sienelių sudėtį, palaiko reikiamą turgorą. Mineralinės medžiagos į augalą patenka tik ištirpusios vandenyje. Pomidoruose drėgmės turi būti apie 94 %. Drėgmės trūkumas dirvoje kompensuojamas laistymu. Labai svarbu daržoves palaistyti laiku, nes trūkstant drėgmės ne tik sumažėja derlius, bet ir pablogėja kokybė. Pomidorai blogiau mezga, krinta jų žiedai (Visockis, 1993).

Gausiam derliui gauti svarbu šiltnamyje palaikyti optimalų mikroklimatą: iki derėjimo saulėtą dieną oro temperatūra palaikoma nuo 22 iki 24 ºC, naktį nuo 15 iki 17 ºC. Kai vaisiai pradeda augti, reikalinga kiek aukštesnė temperatūra. Pomidorams augti, dirvos temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 ºC (Gegužis, 2002). 16 Pomidorai yra savidulkiai, jų apdulkinimui vabzdžiai nereikalingi, tačiau geriau apsivaisins, jeigu žydėjimo metu du kartus per savaitę jie bus pavibruojami. Vibravimui geriausias laikas nuo 11 iki 14 valandos (Visockienė, 1989).

Daržovės maisto medžiagas iš dirvos įsisavina ištirpusias vandenyje. Pomidorų augimui svarbiausios yra azotas, fosforas, kalis, kalcis, magnis, siera ir geležis. Trūkstant bet kurio iš šių elementų, augalai blogai auga. Reikalingi dar ir mikroelementai cinkas, varis ir jodas. Jų augalui reikia mažai, nes dažniausiai užtenka iš dirvos. Skirtingose dirvose yra labai nevienodas maisto medžiagų kiekis. Pagal augalo išvaizdą galime spręsti, kurių maisto medžiagų trūksta (Visockienė, 1989).

Pomidorų auginimui naudojamos terpės: agroperlitas, mineralinė vata, kokoso plaušas. Agroperlitas – ekologiškai švari medžiaga, kurios pH yra neutralus. Ši medžiaga nerūgština dirvožemio. Agroperlite nėra sunkiųjų metalų, jis nesuyra ir nepūva bei gali gausiai sugerti vandenį. Taip pat agroperlitas purena žemių mišinius. Mišiniai, kuriuose yra agroperlito, geriau praleidžia orą, neleidžia, kad žemių mišiniai sukietėtų ir jų paviršiuje susidarytų kieta pluta. Agroperlitas padeda išlaikyti optimalų žemių mišinių drėgnumą. Sugėręs drėgmę, agroperlitas ją palaipsniui tiekia augalams, todėl neleidžia, kad jų šaknys supūtų (Kazlauskas, 2017).

Pagal sudėtį mineralinė vata artima žemės mineralams, bet neturi maisto medžiagų. Tai 100 % natūralus produktas, nes visos sudėtinės dalys yra gamtinės kilmės. Kadangi į mineralinės vatos sudėtį įeina kalkakmeniai, ji yra šarminės reakcijos (pH 7,5–8,5), bet nesugeba išlaikyti pastovų pH. Mineralinės vatos struktūra nekinta per visą augimo laikotarpį – lieka stabili, gerų kapiliarinių savybių, atspari suspaudimui, joje išlieka optimali, palanki augalams vandens ir oro pusiausvyra, teigiamai veikianti šaknų sistemą. Vatos poringumas yra apie 97 %, vandens talpumas – apie 80 %. Dėl gero mineralinės vatos sluoksnio pralaidumo išgarinimas iš jos vyksta gerokai aktyviau negu iš kitų substratų (Žurnalas ,,Mano ūkis“, 2018).

Kokosų plaušas – organinis substratas, gaminamas iš kokosų riešutų plaušų. Kokosų plaušas užtikrina optimalų oro ir vandens režimą, kuris nulemia gerą šaknų sistemos išsivystymą, labai pagerina maistingųjų medžiagų pasisavinimą. Dėl rūpesnės kokosų substrato struktūros negresia perlaistymo pavojus. Tame pačiame kokosų substrate daržovės auginamos 2–3 metus (Žurnalas ,,Mano ūkis“, 2013).