Bendravimo su psichologu privalumai

Krizės metu psi­chologinės prob­le­mos, kurių turėjo žmo­gus, tik dar labi­au išryškė­ja. Norom nenorom reikia jas spręsti, negal­i­ma nuo­lat bėgti nuo savęs, nes toks neigi­mas gali virsti rim­tais psichikos sutriki­mais. Todėl krizė yra kaip tik palankus metas susikau­pu­sioms prob­le­moms spręsti, atrasti nau­jas per­spek­ty­vas ir įveik­ti savo baimes. Kad to pasiek­tų, žmogui nere­tai prireikia psi­chol­o­go pagal­bos. Ben­drav­i­mas su psi­cho­logu turi daug pri­val­umų.

Pir­mi­au­sia, ką gali duoti psi­cholo­gas, tai išk­lausyti. Žmo­gus trokš­ta ir turi teisę pasisakyti ir būti supras­tas. Deja, ne visa­da yra žmonių, nor­inčių klausytis. Net ir artimieji daž­nai negali padėti, nes jie turi savų rūpesčių, o gal tiesiog nemo­ka suprasti. Šeimose itin daž­nas nesusikalbėji­mas, nemokėji­mas pri­imti, nesik­lausy­mas, priekaiš­tai. Nesupras­tam žmogui daug sunki­au surasti išeitį, nes jį sle­gia ne tik sav­i­graužos jaus­mas (kodėl man taip nutiko?), bet ir artimųjų priekaiš­tai, spaudi­mas. Jei atsitin­ka taip, kad šeima neišk­lau­so arba tiesiog neži­no, kaip padėti, visa­da gal­i­ma kreip­tis į psi­chologą. Ben­drav­i­mas su psi­cho­logu yra ypatin­gas tuo, kad šis žmo­gus klau­so Jūsų be išanks­tinių nuostatų ar lūkesčių. Jis pažįs­ta jus maži­au ir negali kelti reikalav­imų. Išk­lausy­mas ir racionalūs patari­mai, žmo­gaus nukreip­i­mas teisin­ga linkme – tai dalykai, kuri­u­os gali duoti psi­cholo­gas.

Net jei atsir­an­da žmonių, pasiren­gusių Jūsų klausytis, tai dar nereiškia, kad jie galės Jums padėti. Nere­tai prob­le­mos būna daug gilesnės ir reikalau­ja detal­ios anal­izės bei tin­kamo sprendi­mo. Tuomet nei draugė, nei mama padėti negali, nes šie arti­mi žmonės daž­nai nesug­e­ba atsiri­boti ir patar­ti objek­tyvi­ai. Tai, ko sulauki­ame iš psi­chologų, yra objek­tyvu­mas. Pašali­n­is žmo­gus situaci­ją mato kur kas aiški­au nei sav­iškis. Psi­cholo­gas neturi jok­ių išanks­tinių nuostatų, be to, jis savo klien­tui nėra niekuo įsi­pareigo­jęs, t. y. jis su klien­tu nėra susi­jęs emocini­ais ryši­ais. Objek­tyvus žvil­gs­nis ir nedan­gsto­mos tiesos išsaky­mas kar­tais gali sukelti šoką. Tači­au po šoko vien­aip ar kitaip atsi­gau­na­ma ir į dalykus pradedama žiūrėti blaivi­au. Žino­ma, kitas dalykas, ar žmo­gus nori praregėti ir išspręsti savo prob­le­mas. Gal­būt jam patin­ka tokia būse­na ir jis nema­to reika­lo ką nors keisti. Žmogui, kuris nenori pri­imti pagal­bos, nev­er­ta bandyti ją suteik­ti. Jei pagal­bos vis­gi prašo­ma, tai visai nėra silp­nu­mo požymis, bet žen­klas, kad prob­le­ma buvo pri­pažin­ta ir žmo­gus yra pasirengęs keis­tis.

Tarkime, žmo­gus pri­pažįs­ta savo prob­lemą ir nueina į grupę, kuri­o­je bedar­biai (ar kiti žmonės) dal­i­jasi savo patir­ti­mi. Arba jis apsi­lanko pas psi­chologą ir pasako­ja apie tai, kas jam sunki­au­sia, ieškant dar­bo ir real­izuo­jant save. Tikėti­na, kad po tokio ben­drav­i­mo prašviesės akyse ir žmo­gus ims žvel­gti kitu žvil­gsniu. Tači­au namu­ose jo gali lauk­ti nesupranti­n­gi gim­i­naiči­ai, o situaci­ja dar­bo rinko­je nedži­ug­in­ti. Nors ir gaila, tači­au artimieji daž­nai nesupran­ta, o nere­tai ir ban­do aišk­in­ti, kaip reikia gyven­ti. Toks aiškin­i­mas skiri­asi nuo psi­chol­o­go patarimų. Psi­chol­o­go žodži­u­ose nėra reikalav­i­mo, jis visa­da lei­džia apsis­pręsti pači­am žmogui.

Kai pri­pažįs­tame savo prob­lemą, imamės veiksmų jai spręsti, sukau­pi­ame pakanka­mai žinių, kurias įgyven­d­i­name prak­tiškai, tuomet ne išeitis suran­da mus, bet mes suran­dame išeitį. Pavyzdžiui, pri­pažin­au sau, kad neturiu dar­bo jau tris mėne­sius, nuė­jau į kur­sus, susirinkau daug infor­ma­ci­jos ir tą infor­ma­ci­ją panau­do­jau dar­bo paieško­je. Dar­bas atsir­a­do ne iškart, bet pamači­au, kok­ie gal­i­mi prob­le­mos sprendi­mo būdai, kokios iše­itys. Išeitį ran­da ne psi­cholo­gas, bet pats žmo­gus. Psi­cholo­gas tiesiog par­o­do, kad visa­da yra bent viena išeitis, jis atve­ria gal­imy­bę. Bet daro tai paties žmo­gaus ini­ci­aty­va. Vien­as skam­butis ar apsi­lanky­mas – tai žen­klas psi­cho­logui, kad jis gali veik­ti. Ben­drau­jan­tis su psi­cho­logu žmo­gus turi pats nau­do­tis gal­imy­bėmis ir rasti išeitį vieno­je ar kito­je situaci­jo­je. Psi­cholo­gas negali pri­imti sprendimų už savo klien­tą.

Psi­cholo­gai mėgs­ta uždavinėti klausimus, kurie daž­nai išpro­vokuo­ja tam tikras mūsų mintis. Klausi­mas sufor­mu­lu­o­ja­mas taip, kad mes nebe­galė­tume sau melu­oti. Būtent tiesos atsklei­di­mas žmogui, ir dar taip, kad pats žmo­gus „netyčia“ atran­da šią tiesą, yra vien­as pagrin­dinių psi­chol­o­go uždavinių. Žmo­gus, supratęs, rodos, tok­ią paprastą teisy­bę apie save, jauči­asi nuste­bęs. Jis nesi­ti­ki, kad visi atsaky­mai slypi jame pači­ame. Psi­cholo­gas nepri­va­lo ir neturi pasakyti tiesos apie žmogų. Galų gale jis jos ir neži­no. Niekas kitas, tik pats žmo­gus, gali geri­au­si­ai pažin­ti save.

Tai­gi psi­cholo­gas nėra tas, kuris žino absoli­uči­ai viską. Tači­au jis turi tam tikrų žinių, yra geri­au išvys­tęs psi­chologinį įžval­gumą, tik­sli­au atpažįs­ta tam tikrus žmonių tipus. Būtent tam tikros žin­ios yra tai, ką psi­cholo­gas gali duoti savo klien­tams. Žmonėms, kurie visiškai nesido­mi psi­chologi­ja, šios žin­ios būna labai netikė­tos, įdomios, o gal net keis­tos. Tie, kurie bent truputį domėjosi psi­chologi­ja, jau šį tą žino. Jiems gal­būt ir lengvi­au suprasti save.

Psi­chol­o­go dar­bas nėra papras­tas. Apie šiu­os žmones sklan­do įvair­ių gandų, iš jų tiki­masi neį­manomų dalykų. Pavyzdžiui, kad jie išspręs visas prob­le­mas, atsakys į klausimus, į kuri­u­os gali atsakyti tik pats žmo­gus. Į psi­cho­lo­gus mūsų šaly­je vis dar žiūri­ma nepatik­li­ai. Klaidin­gas įsi­tikin­i­mas, kad psi­cholo­gas yra gydy­to­jas ir į jį kreip­i­asi tik „ligo­ni­ai“, rodo kai kurių žmonių ribo­tumą. Vis dėl­to teiginy­je, kad psi­cholo­gas yra gydy­to­jas, yra bent dalelė tiesos. Jį gal­i­ma pavad­in­ti sie­los gydy­to­ju. Mūsų dienomis psi­cholo­gas pakeičia kunigą. Nebereikia slėp­ti akių ir gėdytis. Psi­cholo­gas yra toks pats, o ne arči­au die­vo esan­tis žmo­gus, jis gyve­na tokio­je pačio­je aplinko­je, turi rūpesčių kaip kiekvien­as iš mūsų.

Sako­ma, kad psi­cholo­gai patys turi prob­lemų, ir viena iš priežasčių, kodėl jie sto­jo mokytis šio dalyko, tai noras padėti sau, geri­au pažin­ti save, o tik po to padėti kitiems. Žino­ma, tas, kuris nepažįs­ta savęs, var­gu ar turi teisę patar­inėti kitiems. Žmo­gus, pri­pažinęs savo prob­le­mas ir jas išsprendęs, gali pasi­dal­in­ti savo patir­ti­mi, ją pri­taikyti darbe. Ben­drauti su žmonėmis nėra labai papras­ta. Vien­as iš esminių dalykų, truk­dančių ben­drauti, yra nuostatos.

Sako­ma, kad žmo­gus apie kitą žmogų susi­daro pir­mą įspūdį per pir­mas dešimt sekundžių. Būtent šis pir­mas įspūdis daž­nai lemia, kaip mes toli­au ben­drausime su žmogu­mi. Jei pašneko­vas mums nepatiko iš pat pradžių, nesą­moningai bandysime jam taikyti blo­gas savybes ir pan. Tokios išankstinės nuostatos truk­do atidži­au ir atviri­au pažvel­gti į žmogų, rasti jame teigiamų savy­bių. Psi­chol­o­go darbe tok­ių nusis­tatymų neturėtų būti. Žino­ma, gal­būt gili­ai vidu­je psi­cholo­gas jaučia sim­pati­jas ar antipati­jas, bet jok­iu būdu neturi to par­o­dyti. Susidrau­gav­i­mas su klien­tu prieš­ta­rau­ja psi­chologų kodek­sui. Prieš eida­mi pas psi­chologą, pir­mi­au­sia turime nus­pręsti, ko iš jo tikimės. Jei reikalin­ga objek­tyvi spe­cial­is­to pagal­ba, psi­cholo­gas visa­da padės. Tači­au emocinio ryšio, arti­mos drau­gys­tės iš jo tikėtis negal­ime.

Ben­drav­i­mas grupė­je: kitaip, bet ne blo­giau

Jei žmo­gus jauči­asi nep­a­sitik­in­tis sav­i­mi ar neži­no, kaip elgtis ekonom­inės krizės metu, rasti tin­kamą sau dar­bą, jis gali daly­vau­ti grupini­ame mokyme. Ben­drav­i­mas ir moky­ma­sis grypė­je gali būti naudin­gas. Psi­cholo­gai sako, kad šiose grupėse galio­ja tok­ie patys dės­ni­ai kaip ir kas­di­eny­bė­je. Ben­drav­i­mas grupė­je yra kiek kitoks nei ben­drav­i­mas su psi­cho­logu, nes iš kar­to gau­na­mas grįž­ta­ma­sis ryšys, gal­i­ma pamatyti kitų žmonių reak­ci­ją į tave. Grupės nar­i­ai pasi­dal­i­ja savo patir­ti­mi, lūkesči­ais, požiūri­ais.

Bedar­biai renkasi į grupės, kuri­u­ose moko­ma ben­drauti su darb­daviu, geri­au pažin­ti save, susi­pažin­ti su situaci­ja dar­bo rinko­je, susir­asti ben­dram­inčių. Netekęs dar­bo žmo­gus gali jaustis labai vienišas, ypač jei aplink­ini­ai yra dirban­tys. Gal­i­ma pasi­justi nepil­naverčiu, kitok­iu nei visi. Išdidu­mo ar gėdos jaus­mas verčia trauk­tis ir užsisklęsti savy­je. Pasakyti gerai besiverčianči­am klasės drau­gui apie savo situaci­ją yra tar­si nusižem­i­ni­mas, ne vien­as jauči­asi taip, tar­si turėtų pri­pažin­ti savo pralaimėjimą. Tači­au toks požiūris neteisin­gas. Kuo dau­giau pažįs­tamų žinos apie jūsų dabart­inę situaci­ją, tuo bus geri­au, nes taip atsir­as dau­giau gal­imy­bių įsi­darbin­ti. Kar­tais klaidin­gai manome, kad žmonės dži­au­giasi kito nelaime arba nenori padėti. Iš tiesų labai svar­bu tai, kaip mes pasako­jame apie savo prob­le­mas. Jei nedar­bas mums nėra pasaulio pabaiga, o veiki­au nesunki­ai išsprendžia­ma prob­le­ma, jei žinome, ką norime veik­ti ir tikime, kad išeitis yra, pašneko­vas mielai norės padėti. Dejuo­jan­tis pes­imis­tas, kuris mal­dau­ja kokio nors dar­bo ir negerbia savęs, var­gu ar sulauks pagal­bos.

Grupė­je, į kurią susiren­ka bedar­biai, kalba­ma būtent apie dar­bo praradimą ir nege­bėjimą susir­asti dar­bo. Čia neliečia­mas asmeni­nis gyven­i­mas ir nekalba­ma apie poli­tinius veik­snius. Žmonės ateina turė­da­mi konkrečią prob­lemą ir tik­slą ją išspręsti. Pasitikėji­mo sav­i­mi ugdy­mas, savo gerųjų savy­bių atsklei­di­mas ar suvoki­mas, ką žmo­gus daro ne taip,– tai būdai, kurie gali padėti žmogui spręsti prob­lemą. Išgirsti iš kito, kad jam irgi blo­gai, o gal net blo­giau nei tau, yra naudin­ga. Imi suvok­ti, kad tai, kas nutiko, yra ne vieno tavo prob­le­ma ir dar ne blo­giau­sia, kas galėjo nutik­ti. Be to, net ir silp­nas žmo­gus sustiprė­ja paskat­in­tas. Išgirdęs iš kito, kad turi dau­gy­bę gerų savy­bių, tar­si atsimerkia. Rodos, tereikėjo par­o­dyti pirš­tu.

Ben­dru­mo jaus­mas geras tuo, kad pade­da suvok­ti žmogui, kad jis turi panašumų su kitais ir nėra vienišas. Nors krizė siaučia viso­je Lietu­vo­je, tači­au reikia pri­pažin­ti, kad ją išgyve­na ne visi vien­odai. Vieni turi patikimes­nį dar­bą, gau­na dau­giau pajamų, kiti verči­asi sunki­au, iš kitų krizė atėmė ir taip menkas paja­mas. Dar­bas yra gerokai dau­giau nei pinigų įgi­ji­mo būdas, tai savire­al­izaci­ja ir ben­drav­i­mas. Krizės metu apie savęs real­iza­v­imą galvoti sunki­au, nes pir­mi­au­sia ten­ka patenk­in­ti biologinius por­eik­ius ir tik paskui gal­i­ma galvoti apie savi­raiškos būdus.

Tači­au net ir krizės metu yra gal­imy­bių real­izuoti save, susir­asti norimą dar­bą. Daž­nai bedar­biai nemo­ka tin­ka­mai pri­sis­tatyti darb­daviui, išsakyti savo nuomonę. Jiems trūk­s­ta pasitikėji­mo sav­i­mi. Kiekvien­as žmo­gus turi kok­ių nors gerų savy­bių, kurių gal­būt neturi kiti. Tereikia šias savybes atskleisti, pri­taikyti tin­kamo­je vieto­je ir tin­ka­mu laiku. Netur­in­tys dar­bo žmonės daž­nai skundži­asi infor­ma­ci­jos sto­ka. Visa tai ir ban­do­ma duoti grupės nar­i­ams – dau­giau pasitikėji­mo sav­i­mi ir žinių, kurių gali prireik­ti, ieškant dar­bo ir ben­drau­jant su darb­daviu.

Dar vien­as dalykas, ką duo­da grupė – tai atviru­mas. Žmo­gus turi būti kuo atvires­nis, nes tai naudin­ga jam pači­am. Ger­a­norišku­mas, atvi­ras ir pla­tus žvil­gs­nis į save ir aplink­inius – tai ver­ta patir­ti.