Kalbos etiketas (referatas)

KAUNO KOLEGIJA
VERSLO VADYBOS FAKULTETAS
VERSLO VADYBOS KATEDRA

KALBOS ETIKETAS

Referatas

Kaunas, 2005

Etiketas ir žmogaus kultūra

Šiandieniniame verslo pasaulyje, dirbant ir bendraujant su įtakingais verslo pasaulio atstovais, verslo partneriais – itin svarbi žmogaus kaip vadovo, vadybininko ar firmos darbuotojo kalbos kultūra, tiksliau sakant – etiketas.

Žmogus yra visuomeninė būtybė, nuolat bendraujanti su kitais žmonėmis. Papročiais virtę bendravimo bei elgesio įpročiai ilgainiui įgauna tam tikrą tautinį savitumą, neatsiejamą nuo tautos kultūros požymių. Susiformavusias žmonių elgesio taisykles, apimančias išorinius tarpusavio bendravimo pasireiškimus, įprasta vadinti tarptautiniu žodžiu etiketas (iš prancūzų kalbos etiquette).

Svarbi bendravimo priemonė ir išraiška yra kalba. Apie žmogaus elgesį, gebėjimą gražiai bendrauti pirmiausia sprendžiama iš kalbos. Pokalbiuose išryškėja asmens savitumas ir kultūros požymiai. Mandagus žmogus, atsižvelgdamas į aplinkybes, lengvai geba parinkti reikiamus žodžius, tuoj pajunta, kokia intonacija geriausiai tinka juos tarti, visa laikysena parodo savo vidinės ir išorinės kultūros darną.

Sveikinimasis ir sveikinimas

1. Sveikinantis dažniausiai vartojamas žodis labas. Sveikinamės – vardininku ir galininku: labas rytas, labas vakaras, laba diena ir labą rytą, labą vakarą, labą dieną. Abi formos – vardininko ir galininko – taisyklingos ir geros. Vardininkas kiek daugiau įsigalėjęs, todėl bendrinei kalbai gal ir teiktinesnis.

Nepagrįstai keliamos abejonės dėl žodžio labas lietuviškumo. Tai senas baltiškas žodis, bendras lietuviams ir latviams. Visi vartojame prieveiksmį labai, o juk tai būdvardžio labas, -a vedinys. Peiktinas persistengimas sveikinimosi būdvardį labas keisti į geras – geras rytas! Be jokių svyravimų sveikinkimės kaip įprasta: labas rytas, laba diena, labas vakaras.

Neretai vartojamas sveikinimosi žodis sveikas. Šiaip jis yra būdvardis, o vartojamas sveikinantis – artimas jaustukui: Sveikas, drauguži! Sveiki, vaikai! Sveikos, merginos! Į tokį sveikinimąsi kartais atsakoma: Sveiki, sveiki! Iš toliau atkeliavę svečiai sveikinami žodžių junginiu sveiki atvykę!

2. Nuo sveikinimosi kiek skiriasi sveikinimas. Jį dažniausiai išreiškiame veiksmažodžio pirmuoju asmeniu sveikinu, sveikiname! Veiksmažodžio formas sveikinu, sveikiname paprastai vartojame sveikinimo raštuose, laiškuose. Taip sveikiname kokia nors proga savo artimuosius, bičiulius, o viešose iškilmėse garbingus jubiliatus: Sveikiname sulaukusius auksinių vestuvių! Prie veiksmažodžio sveikinu, sveikiname neretai pridedame kokį nors prieveiksmį ar jį atstojančius žodžius: nuoširdžiai, nuoširdžiausiai, iš visos širdies (sveikinu, sveikiname)…

Šnekamojoje kalboje plinta sveikinimai su prielinksniu su: Sveikinu su Naujaisiais metais! Sveikiname su garbingu jubiliejumi! Taip mat trumpiau! Įsismaginę ir veiksmažodį kartais praleidžiam: Su Naujaisiais metais! Su įkurtuvėmis! Su vardadieniu!

Jonas Jablonskis tokius sveikinimus taisydavo – prielinksnį su čia laikė svetimą lietuvių kalbai, patardavo vartoti kilmininką: Sveikinu Naujųjų metų! Kilmininkas į bendrinę kalbą kelio neprasiskynė. Sunku tikėtis, kad jam pavyktų kada išstumti tą su iš šnekamosios kalbos. Gyvenimas verčia bent jau šnekamojoje kalboje susitaikinti su tuo nenaudėliu prielinksniu… Tik nereikėtų juo piktnaudžiauti!..

Laiškuose sveikinimus turėtume kitaip formuluoti. Daug kur tinka galininkas: Sveikinu Vardinių dieną! Sveikinu grįžusius iš kelionės! Leistina vartoti ir daiktavardį proga: Sveikiname apdovanojimo proga! Tik niekada nevartokime kanceliariško griozdo ryšium su (vardadieniu, jubiliejumi…)!

3. Viešuose sveikinimuose paprastai nesitenkiname keliais žodžiais. Per iškilmes, sveikindami jubiliatą, laureatą, žymų rašytoją, mokslininką, menininką, viešojoje kalboje iškeliame sveikinamojo asmens nuopelnus, reiškiame jam pagarbą, dėkingumą… Baigdami sveikinamąją kalbą, keliais sakiniais iškilmingai pasakome gerai apgalvotus, gražiai, švariai suformuluotus linkėjimus.

Neužmirština, kad senas tradicijas Lietuvoje turi ir garbingas katalikiškas sveikinimasis Garbė Jėzui Kristui! (atsakoma: Per amžius! Amen). Toks sveikinimasis visuomet tariamas su pagarba. Viešose vietose, ypač kur daug žmonių, garsiai sveikintis Garbė Jėzui Kristui – nederėtų.

4. Mandagumo papročiai reikalauja kartais sveikintis tyliai, be žodžių. Paskaitininkas, poetas, skaitovas, solistas, išėjęs į sceną, tyliai nusilenkia klausytojams, žiūrovams, netardamas sveikinimosi žodžių. Svečias, pavėlavęs į vaišes, ypač į gausų svečių būrį, taip pat netaria sveikinimosi žodžių, kad neatkreiptų dėmesio. Užtenka tik nusilenkti ir paduoti ranką greta esantiems svečiams. Tyliai sveikinamės įprastinėse viešose vietose: autobuse, bendrame traukinio vagone, didesnių miestų gatvėse, teatruose, koncertų, susirinkimų salėse, parodų patalpose ir šiaip dideliuose žmonių susibūrimuose, kur laikomasi tam tikro oficialumo, iškilmingumo.

Kai einame gatve ar šiaip viešose vietose pasirodome su draugu, turim irgi sveikinti visus tuos, kuriuos draugas sveikina, ir atsakyti į sveikinimus visų tų, kurie mūsų draugą sveikina.

Kultūringas, išsiauklėjęs žmogus greit susiorientuoja pagal susidariusias aplinkybes, kada ir kaip sveikintis su pažįstamais ir nepažįstamais. Kai daug žmonių, pavyzdžiui, į valgyklą, parduotuvę, kirpyklą, jis įeina tylomis, o kai nėra klientų ar pirkėjų ir darbuotojai laisvi, sugebės gražiai pasisveikinti ir kartais dar nepašykštės vieno kito šmaikštesnio žodžio, praskaidrinančio nuotaiką. Bet nepamirškime: visur, visada ir su visais reikia sveikintis pagarbiai. Labai nemandagu sveikintis su cigarete dantyse, susikišus rankas į kišenes, vyrams – su kepure ar skrybėle. (Beretės ar kitokios užsimaunamos kepurės vyrams nusiimti nereikia.)

5. Kartais praktiškai susidaro keblumų, kam pirmam sveikintis.

Mandagumo papročiai reikalauja, kad jaunesnis ar žemesnis savo tarnybine bei visuomenine padėtimi pirmas sveikintų vyresnį, aukštesnio rango žmogų. Pavyzdžiui, valdinys pirmas sveikina įstaigos viršininką (tik moterys čia turi privilegijų). Sveikinimosi pirmumą kartais lemia ir aplinkybės. Tas, kuris įeina į vidų, pirmas taria sveikinimosi žodžius ten esantiems ar pirmiau atėjusiems, nors tie esantieji ar pirmiau atėję tebūtų tik vaikai. Lipantis laiptais aukštyn pirmas sveikina kaimynus ar šiaip pažįstamus žmones, lipančius žemyn, išeinančius. Prisiartinantis prie stovinčio pirmas taria sveikinimosi žodžius stovinčiam.

Gražus daugelio šeimų paprotys – sveikintis iš ryto atsikėlus. Tas, kas vėliau atsikelia, sveikina anksčiau atsikėlusius – taria labas rytas! Paprastai vaikai sveikina tėvus (vaikai ilgiau miega). Įpratę šeimoje sakyti labas rytas vaikai ir kiti šeimos nariai nepamirš ir svečiuose rytais pasisveikinti su namų šeimininkais. Nuvažiavę į kurortą, rytais pasisveikiname su kambario draugais, su to paties stalo kaimynais. Visose įstaigose, mokyklose kasdien bendradarbiai palinki vieni kitiems ,,labo ryto”. To gražaus papročio šaknys kaip tik ir turėtų būti ugdomos šeimoje.

Paprastai sveikinamės tik su pažįstamais, tačiau kaimuose senu papročiu sveikinami ir nepažįstami laukuose dirbantys ar nuošaliuose keliukuose sutikti žmonės… Mieste neįprasta sveikintis su nepažįstamais. Reikėtų bent su artimais kaimynais, prie tos pačios laiptinės prisišliejusiais gyventojais kasdien pasisveikinti, kartais ir vienu kitu žodžiu persimesti.

Nepamirštini ir linksmi, šilti sveikinimosi žodžiai, ypač mėgstami vaikų, paauglių, judrių jaunuolių: sveikas gyvas! sveikas drūtas! labutis! sveikutis! labs rytelis! laba dienelė! labas vakarėlis!.. Taip sveikinti tinka tik mokiniams savo draugus, suaugusiems nebent labai artimus žmones – linksmus bičiulius, brolius, seseris… Vyresniam už save asmeniui, viršininkui, profesoriui nederėtų sakyti net vieną sveikinimosi žodį labas ar sveikas.

Pasitaiko išgirsti sveikinantis žodžiu pagarba! Tuo žodžiu sveikinamajam asmeniui tikrai pagarbos neparodome.

Atsisveikinimas

Geriausia, lietuviškiausia atsisveikinti senu lietuvišku žodžiu sudiev! arba trumpesne jo forma sudie! Šis senas lietuviškas atsisveikinimo žodis tvirtai įsišaknijęs visoje Lietuvoje.

O kaip žiūrėsime į atsisveikinimą viso gero? Ką gi – turime jam pripažinti bendrinės kalbos teises, nors jis mums vis primena vsevo choroševo! Jo variantas viso labo būtų lietuviškesnis ir derintųsi su sveikinimosi žodžiu labas.

Šalia viso gero yra ir laipsniuota forma viso geriausio, turinti familiarumo atspalvį. Su pagarbiais žmonėmis taip atsisveikinti nederėtų.

Bendrinės kalbos teises turėtume pripažinti atsisveikinimui iki (ligi) pasimatymo, nors jam įsigalėti bus turėjusios įtakos mūsų kaimynų slavų ir vokiečių analogiškos atsisveikinimo formos. Panašus atsisveikinimas ir iki susitikimo. Tokių atsisveikinimų inteligentų šnekamojoje kalboje girdime kasdien: iki kito susitikimo, iki greito (malonaus, laukiamo, sutarto) susitikimo! Arba: iki vakaro, iki rytojaus…

Tokius atsisveikinimus galime tarti tik artimiems žmonėms. Tačiau gana pagarbiai skamba tęstinių televizijos laidų vadovų tariami žodžiai laidos pabaigoje: Atsisveikinam iki kito karto!

Su draugais kartais lakoniškai atsisveikiname tik vienu žodžiu iki. Ir atsisveikinimo žodžius viso labo, viso gero sutrumpiname – sakome tik viso! Tai paauglių, jaunuolių mėgstami atsisveikinimai. Savo vietoje jie tinka. Geri draugai išsiskirdami kartais vienas kitam pasako tuo tarpu arba šiuo tarpu. Girdime draugišką atsisveikinimą ir kol kas. Tokios atsisveikinimo formos bičiuliškuose santykiuose leistinos. Tik neturėtume, nusižiūrėję į rusų kalbą, sakyti pakol kas.

Nerečiau vartojami liaudiški atsisveikinimai su būdvardžiu sveikas: lik sveikas, likite sveiki, lik sveika, likite sveikos; gyvenkim sveiki, darbuokimės sveiki. Taip tinka sakyti draugams, bendradarbiams.

Vakare, prieš naktį tariamas labanaktis ar trumpesnė jo forma labanakt tinka visiems ir visais atvejais. Tiktai mažybinė forma labos naktelės turi familiarumo atspalvį.
Kalbamės telefonu

1. Nukėlę čirškiančio telefono ragelį, atsiliepti galime dvejopai: lietuviškai klausau arba tarptautiniu žodžiu alio. Abu variantai geri; lietuviškasis klausau mūsų dienomis dažnesnis. Tarptautinį alio ne visi taisyklingai tariame. Kirčiuoti reikia paskutinį skiemenį su ilguoju o ir tarti su minkštu priebalsiu l. Taigi alio, (ne alio ir ne alo)!

Nedera atsiliepti teigiamuoju žodžiu taip. Pokalbis dar nepradėtas – nėra ko nei teigti, nei neigti: nei sakyti taip, nei ne. Ta pačia proga primename, kad ir buitinėje kalboje, išgirdus vardu šaukiant, nedera atsiliepti teiginiu taip! Reikia sakyti klausau!

Ar visada tinka telefonu atsakyti žodžiu klausau arba alio? Ne, ne visada! Įstaigų, įmonių, organizacijų ar kitokių kolektyvų atsiliepimas telefonu turi būti informatyvus, kad nereikėtų klausti, ar pataikyta ten, kur norėta skambinti. Taigi atsiliepiantis darbuotojas, be jokio alio ar klausau, turi pasakyti įstaigos, skyriaus, cecho ar kitokio padalinio pavadinimą, bent užuominą.

Pavyzdžiui, skambiname į Lietuvių kalbos instituto Žodynų skyrių. Išgirstame atsiliepimą: Institutas! arba Žodynų skyrius! arba tiesiog Žodynai! Visi variantai geri. Mums aišku, kad pataikėme, kur norėjome.

2. Išgirdę atsiliepimą, paprastai tariame pasisveikinimo žodžius labas rytas (laba diena ar labas vakaras) ir pasisakome, kas skambina. Skambindami oficialiu reikalu įstaigos vardu, pasakome įstaigą ar jos padalinį ir savo pareigas. Tada trumpai išdėstome reikalą.

Ar visada pokalbį telefonu reikia pradėti sveikinimosi žodžiais? Žinoma, ne visada! Skambinant į įstaigas, įmones, gamyklas, buitinių paslaugų įmones, kai mums rūpi trumpa informacija ar norime paprašyti ką pakviesti prie telefono, nereikia nei sveikintis, nei prisistatinėti. Bent jau pasisveikinus nedaryti pauzės, nelaukti atsakymo. Juo labiau nereikia sveikintis skambinant į greitąją medicinos pagalbą, policiją, susisiekimo stočių ir kitas informacijas.

Skambintojo prisistatymas neretai pradedamas įkyrėjusiu trafaretu Jus trukdo… Į įstaigas, įmones taip kreiptis nederėtų! Ypač netinka toks kreipimasis į buitinių paslaugų dirbtuves: batų taisyklą, siuvimo ateljė, kirpyklą ir kt. Jų darbuotojai juk tam ir yra, kad į juos kreiptumės, jiems darbo duotume. Nė kalbos negali būti apie jų trukdymą! Prisistatykime pagal reikalą paprasčiausiai: Čia kalba… Į Jus kreipiasi… Prisistačius skambintojui, turėtų prisistatyti ir asmuo, kuris atsiliepia, jeigu su juo bus kalbamasi, jei neprašoma ką pakviesti. Jei atsiliepiantis asmuo nepasisako, kas esąs, skambintojas gali mandagiai paklausti: Atsiprašau, su kuo aš kalbu?

3. Asmeniniais reikalais kreipiantis, dažniausiai jokio prisistatymo nereikia. Taip pat nereikia prisistatyti ir trumpai ko nors klausiant, teiraujantis. Turim įprasti į įstaigas, įmones, organizacijas, informacijas kreiptis trumpai, glaustai, nesakyti nė vieno nereikalingo žodžio.

Draugams, pažįstantiems vienas kito balsą, paprastai neprisistatome.

Jei pasitaikė apsirikus ar dėl techninių nesklandumų telefonu susijungti ne su tuo numeriu, į kurį taikyta, reikia mandagiai atsiprašyti ir tik tada padėti ragelį. Susierzinus, nė žodžio netarus, mesti ragelį arba stačiokiškai nustebus klausti: Kas čia? Kas čia toks kalba? Kaip čia? Kodėl? – būtų labai nekultūringa! (O ką besakyti, jeigu kam išsprūstų dar koks keiksmažodis!..)

Jei girdėti pašalinių garsų ar kieno kito pokalbis, reikia mandagiai pasiūlyti: Kažkas čia trukdo, aš paskambinsiu iš naujo (perskambinsiu). O jeigu pokalbis nutrūksta, mandagumas reikalauja tuojau iš naujo paskambinti ir paaiškinti: Kažkodėl nutrūko kalba – išsijungė. Ar gerai dabar girdėti? Antraip galima pamanyti, kad pašnekovas metė ragelį…

Jeigu kalbėdami telefonu ko neišgirstame, gerai nesuprantame, neklausinėkime stačiokiškai: Ką sakai? Ką? Kas? Mandagiai pasakykime: Atsiprašau, neišgirdau! arba: Atsiprašau, nesupratau! Prašyčiau pakartoti!

Pritarinėti pašnekovo kalbai tvirtinamuoju žodžiu aha nederėtų. Juo labiau nemandagu pritarinėti mykiamuoju garsu mhm. Kai pašnekovas ilgiau ką aiškina ar mums ką pasakoja, neblogai kartais įsiterpti žodžiu taip (bičiuliškai tinka ir taigi), duodant ženklą, kad ryšys su kalbėtoju nėra nutrūkęs, telefonas neišsijungęs.

Beveik kasdien mums reikia prašyti pakviesti ką prie telefono. Dažnai sakome tiesiog: Pakvieskit (tą ir tą). Tai nemandagus prašymas – tarsi įsakymas! Taip pat dažnai girdime: Pakvieskit, prašau…. Dar kartą priminsime, kad įterptinis mandagumo formos prašau su veiksmažodžio liepiamąja nuosaka vartojimas yra skolintas iš rusų kalbos, laikytinas klaida. Metas jau būtų atprasti nuo tokio prašymo – visada mandagiai išreikškime savo pageidavimą: Prašom (arba: Prašyčiau) pakviesti prie telefono…

Jeigu žinome, kad kviečiamasis asmuo ne arti prie kvietėjo, jei nelengva jį surasti, pageidaudami dar pridėkime prieveiksmį labai’. Labai prašau pakviesti… arba sakykime Prašyčiau pakviesti… Arba vartokime tariamąją nuosaką su dalelytėmis gal, ar: Gal pakviestumėt… Ar negalėtumėt pakviesti… Gal kartais pakviestumėt… Norėčiau kalbėti su Benediktu… Ar kartais nesutiktumėt pakviesti… Gal nebūtų sunku iš penkto kambario pakviesti laborantę Giedrę – ten niekas neatsako. Gal Jūsų labai neapsunkinčiau – norėčiau prašyti pakviesti iš gretimo buto mano seserį – labai svarbus reikalas!

Tariamosios nuosakos formas su žodeliais gal, ar, kartais labai mėgsta vartoti senosios kartos žmonės. Toks švelnus mandagumas kalbant labai praverčia. Tai pavyzdys vaikams, paaugliams.

Į prašymą ką pakviesti neretai atsakoma: Minutėlę! Kur tik skambini – į įstaigą ar į butą – ir prašai ką pakviesti, paprastai išgirsti vienodą atsakymą: Minutėlę! O jei kviečiamasis asmuo čia pat, tai ir – Sekundę! Sekundėlę! Geriausi žodžiai pasidaro įkyrūs, kai juos dažnai ta pačia reikšme, tokiomis pat aplinkybėmis nuolat kartojame.

Įkyrios ir tos minutėlės, sekundės, sekundėlės… Be to, tas minutėles, sekundėles peikiame ne vien dėl to. Jos vartojamos ne pagal lietuvių kalbos dvasią. Jei prašomasis asmuo čia pat, mes tariame mandagumo žodį prašom ir paduodame ragelį. O jei reikia eiti kviesti į kitą kambarį, sakome: Prašom palaukti, tuojau pakviesiu arba: Tučtuojau pakviesiu, arba: Gerai, pakviesiu (draugiškai).

Primintinas dar vienas įsidėmėtinas dalykas, dažniausiai iš vaikų kalbos. Suskambus telefonui, pribėga vaikas, ir, išgirdęs pageidavimą: Gal galima mamytę, vaikiškai kartodamas prašomąjį mandagumo žodį, atsako: Galima! (Deja, ne tik vaikai, kartais mamytės ir tėveliai taip atsako!) Nemandagu taip atsakyti! Tarsi būtų duodamas leidimas, sutikimas. Lietuviškiau ir mandagiau skambinančiajam būtų prašyti: Gal galėtum(ėt) pakviesti… Prasyčiau pakviesti… Vaikui tinka ir tiesiog sakyti: Pakviesk, Jonuk, mamytę!

Kartais girdime telefonu bičiuliškai teiraujantis: Kur tu dabar randiesi? Neleistinai vartojamas čia veiksmažodis rastis. Reikėtų klausti: Iš kur skambini? Kur dabar esi? Vyresnių, gerbtinų žmonių taip klausti iš viso nedera! Mandagumas reikalauja pagarbiau klausimą formuluoti: Atsiprašau! Norėčiau pasiteirauti, iš kur Jūs skambinate? Nevertėtų žavėtis įmantria, iškilmingai skambančia, bet trafaretu virtusia, nuvalkiota fraze: Gal galėčiau žinoti Jūsų koordinates?!

5. Įstaigų viršininkų sekretorės neretai nusiskundžia telefono klientų nemandagumu. Sučirškus telefonui, vos tik pakėlusios ragelį išgirsta įsakmų reikalavimą: Duokit man direktorių! Duokit man vedėją (viršininką)! Toks stačiokiškas reikalavimas rodo, kad kartais ir išsilavinę žmonės išleidžia iš akių mandagumo abėcėlę! Kita vertus, veiksmažodis duoti čia logiškai nesuprantamas. Juk direktorius, vedėjas ar viršininkas – ne daiktai, kuriuos sekretorė reikalaujantiems galėtų duoti!

Kreipiantis į sekretorę, geriausia paprašyti trumpai, aiškiai ir mandagiai: Norėčiau (pageidaučiau) kalbėti su direktoriumi (vedėju, viršininku). Prašyčiau sujungti su… Žinoma, pirmiausia reikia prisistatyti kas prašo!

Neretai pasitaiko ir keistų, nemandagių teiravimųsi. Skambina kas į įstaigą ir smarkiu balsu klausia: Ar direktorių (vedėjų) turit? Sekretorė jau įpratusi atsakyti: Turim! arba: Neturim! Lietuvių kalbos normos neleidžia nei taip klausti, nei atsakyti. Jeigu kas menkai pažįstamas, pas mus apsilankęs, teirautųsi: Brolį turit?, atsakytume: Taip, turiu brolį, tik šiuo metu jo nėra namie Kai mums rūpi žinoti, ar pageidaujamas asmuo yra (įstaigoje, bute), tai taip ir klauskime: Ar direktorius yra? (beje, ir kirčiuokime yra, o ne yra!). Tik niekada nevartokime pasakymo: Ar direktorius yra pas save?

Jei asmens, kuriam skambiname, nėra, jis kur išėjęs ar išvykęs, nedera klausti: O kada jis pasirodys? Juk visi viršininkai, tarnautojai, darbininkai ateina į įstaigą dirbti, o ne pasirodyti! Tad reikia teirautis: Kada jis bus? Kada grįš? Kada jam paskambinti? Ar galėčiau dar šiandien jam paskambinti? Už informaciją, nors ji mums ir nepalanki būtų, visuomet reikia padėkoti.

Jeigu skambintojas, prašantis vadovo, neprisistato, sekretorė turėtų pasiteirauti: O kas čia prašo? Kaip pranešti direktoriui, kas prašo?

6. Naudinga žinoti apie pokalbių telefonu pobūdį bei trukmę.

Nors ir nebūtų normuojamas pokalbių telefonu laikas, vis dėlto nederėtų pačiam gaišti ir kitą gaišinti tuščiais pasiplepėjimais. Svarbiausia, neišleisti iš akių, kad užimtas telefonas trukdo kitiems, kartais labai svarbiu, neatidėliotinu reikalu kreiptis į mūsų gaišinamą pašnekovą ar į mus pačius. Jei numatome, kad reikalas verčia kiek ilgiau kalbėti, pirmiausia atsiklauskime, ar pašnekovas galėtų ilgiau su mumis užtrukti, ar nesirengia kur išeiti, ar neturi kokių svarbių darbų; o gal šiuo metu koks svečias yra atsilankęs?

Mandagus, kultūringas žmogus visur santūrus. Tačiau jis nėra bejausmis, ledinis. Kur reikia, moka tarti šiltesnį žodį, parodyti savo bičiuliškumą. Tačiau leistis į ilgus pokalbius telefonu jis privengia. Supranta, kad mandagiau siūlytis ateiti į namus ar kur susitikti ir akis į akį pasikalbėti. Ypač trumpi turėtų būti pasikalbėjimai automatiniu telefonu, kai laukia keli ar daugiau žmonių. Jei kas ilgokai užtrunka kalbėdamas, nemandagu belsti, bartis, priekaištauti. Reikia ramiai, mandagiai priminti, kad yra laukiančių, skubančių.

Telefonu nedera atskleisti paslapčių: nei tarnybinių, nei asmeninių. Nei savo, nei namiškių, nei šiaip žmonių. Nedera kitus kritikuoti, apkalbėti, juo labiau šmeižti! Asmeniniais reikalais vengtina skambinti bičiuliui į įstaigą, tarnybiniais – į namus. Geriausia telefonu susitarti, kada ir kur pageidaujamais reikalais pasikalbėti. Nemandagu telefonu ko prašyti mažai pažįstamą asmenį, juo labiau aukštesnį pareigūną.

Mūsų dienomis, kai visi taip stokojame laiko, gyvenimo tempas verčia pripažinti telefoną kaip patogiausią bendravimo priemonę ne tik su šeimos nariais, bičiuliais, giminėmis. Jau nebelaikoma tradicinio etiketo pažeidimu sveikinti telefonu ir tolimesnius pažįstamus, gerbtinus žmones didžiųjų švenčių (Kalėdų, Naujųjų metų, Velykų), vardinių ar kokia kita proga, prireikus reikšti jiems padėką, kartais ir užuojautą. Labai tiktų padėką ar užuojautą dar pareikšti ir laišku ar specialiu vizitu.

Nemandagu skambinti telefonu anksti rytą ar vėlai vakare, nors ir žinotume, kad mūsų bičiulis tuo metu nemiega. Jei vis dėlto reikalas spiria nepatogiu laiku skambinti, pokalbį reikia pradėti nuo atsiprašymo.

Tiesą sakant, žodis atsiprašau per retai tariamas kalbantis telefonu. Bent jau baigdami ilgesnį pokalbį, turėtume nepamiršti atsiprašyti pašnekovo už sugaišintą laiką. Jei reikia, ir padėkoti už nuoširdumą, patarimus, už gerą žodį, už suteiktą pagalbą…

Prieš dėdami ragelį nepamirškime ir atsisveikinimo žodžių: sudiev! gyvenkim sveiki! ar įprastinių kitokių. Vakare pokalbį telefonu baigiame linkėdami labos nakties (labanakt!), gero poilsio!

Geras žodis ir savitvarda

Kasdien bendraujame su daugeliu žmonių ir matome, kokie jie skirtingi. Vieni draugiški, malonūs – nors prie žaizdos dėk. Su jais pasikalbi, rodos – visas pasaulis nušvinta. Visuomet tave supras, nepašykštės gero žodžio. O kiti, žiūrėk, pasipūtę, tarytum siena nuo žmonių atsitvėrę. Iš jų gero žodžio nesitikėk… Reikia labai didelės kantrybės, visiems gera linkinčios, pasiaukojančios meilės, kad su tokiais pasipūtėliais bendraujant sušvelnėtų jų charakteris.

Kaip daug lemia nuoširdžiai tariamas geras žodis! Prablaivinantis, raminantis, padrąsinantis, įkvepiantis, uždegantis… Labai reikia tokio žodžio gyvenimo srovės nešamoms, įvairių rūpesčių rūpestėlių kamuojamoms sieloms! Kad netekusi pusiausvyros širdis nurimtų, atsigautų… Kad nesėkmių ištikta siela nenuleistų sparnų… Kad neprarastų geros nuotaikos, optimizmo, kai kilniausi užmojai paminami po kojų…

Geras žodis – tai šeimos šiluma, šeimos džiaugsmas ir kartu šeimos tvirtovė! Kuo dažniau šeimos nariai vieni kitiems taria gerų žodžių, tuo nuoširdesni jų santykiai, jautresnė meilė, darnesnis sugyvenimas…

Kad geras žodis būtų įtaigus, kad kitus keltų į gėrį, reikia, kad būtų tariamas iš gera linkinčios širdies. Tik tas, kas pats geras, gali sėti gėrio sėklą!

Būti savo emocijų viešpačiu, visuomet tvardytis, mandagiai, švelniai su visais bendrauti – ne taip jau lengva.

Nuovargis, nesveikata, patirti nemalonumai šeimoje, mokykloje ar darbe, įvairūs nepasisekimai atsiliepia nuotaikai. Pavargusį ar susinervinusį žmogų ima nekantrumas, pyktis. Įsiaudrinę jausmai nejučiomis veržiasi į išorę. Rodos, išliesi pyktį – ir palengvės. Bet ar iš tikro palengvės?! Neretai dar labiau pasunkėja…

Jei dažnai ir su daug kuo susipyksti, ieškok pykčio šaknų ne kituose, o savyje. Geras, taikus, mandagus žmogus retai kam užkliūva, dar rečiau pats kitus užkliudo.

Tikrai kultūringas žmogus visur ir visada laikosi santūriai, bendrauja su visais mandagiai. Stengiasi niekam neįkyrėti, kitų neužgaulioti. Net ir įskaudintas sugeba būti taktingas, mandagus, nepašykšti nors ir šaltesnio pasisveikinimo ar atsisveikinimo žodžio, visuomet atsako ko nors klausiamas. Ir niekada nekeršija, nes kerštas – silpnųjų ginklas!

Toks ir yra daugelio nesuprantamas pykčio kultūringumas, įsiaudrinusių jausmų tramdymas, atlaidumo menas!

Mandagumo sąvoka labai plati. Ji apima ne tik išorines apraiškas – mandagią kalbą, mandagią elgseną, mandagią laikyseną, – bet ir vidinę žmogaus kultūrą: savitvardą, atlaidumą, užuojautą, paslaugumą… Etiketo vadovėlį perskaitęs, mandagumo dar neišmoksi. Reikia, žinoma, teorinių žinių, bet svarbiausia – praktinių įgūdžių. Naudinga stebėti kultūringų, išsiauklėjusių žmonių elgesį bei laikyseną, mokytis iš jų.