Etiketas

Kalbos etiketas (referatas)

autorius
8757616.jpg

Šiandieniniame verslo pasaulyje, dirbant ir bendraujant su įtakingais verslo pasaulio atstovais, verslo partneriais – itin svarbi žmogaus kaip vadovo, vadybininko ar firmos darbuotojo kalbos kultūra, tiksliau sakant – etiketas. Žmogus yra visuomeninė būtybė, nuolat bendraujanti su kitais žmonėmis. Papročiais virtę bendravimo bei elgesio įpročiai ilgainiui įgauna tam tikrą tautinį savitumą, neatsiejamą nuo tautos kultūros požymių. Susiformavusias žmonių elgesio taisykles, apimančias išorinius tarpusavio bendravimo pasireiškimus, įprasta vadinti tarptautiniu žodžiu etiketas (iš prancūzų kalbos etiquette). Svarbi bendravimo priemonė ir išraiška yra kalba. Apie žmogaus elgesį, gebėjimą gražiai bendrauti pirmiausia sprendžiama iš kalbos. Pokalbiuose išryškėja asmens savitumas ir kultūros požymiai. Mandagus žmogus, atsižvelgdamas į aplinkybes, lengvai geba parinkti reikiamus žodžius, tuoj pajunta, kokia intonacija geriausiai tinka juos tarti, visa laikysena parodo savo vidinės ir išorinės kultūros darną. Sveikinantis dažniausiai vartojamas žodis labas. Sveikinamės – vardininku ir galininku: labas rytas, labas vakaras, laba diena ir labą rytą, labą vakarą, labą dieną. Abi formos – vardininko ir galininko – taisyklingos ir geros. Vardininkas kiek daugiau įsigalėjęs, todėl bendrinei kalbai gal ir teiktinesnis. Nepagrįstai keliamos abejonės dėl žodžio labas lietuviškumo. Tai senas baltiškas žodis, bendras lietuviams ir latviams.

Etiketas restorane: kaip (ne) derėtų elgtis

autorius
449952 1.jpg

Paskutiniu metu vis daugiau žmonių renkasi maitinimąsi viešose įstaigose. Tai, be abejo, tik paskatina restoranų kultūros kūrimąsi ir klestėjimą. Tačiau vis daugėja žmonių, nežinančių, kaip derėtų elgtis pietų ar vakarienės metu ar tiesiog šį žinojimą (jei turi) ignoruojančių. Anot maisto ir kultūros specialistės Jeniffer Berg, atsiranda štai toks paradoksas. Restoranų vadybininkai džiaugiasi sulaukdami klientų. Lankytojai tuo tarpu yra šventai įsitikinę, kad pietaudami viename ar kitame restorane, šiam daro paslaugą: juk pasirinko būtent šį, o ne kitą! Taigi jie gali elgtis taip, kaip norisi. Dar daugiau, restoranų lankytojai gerai žino posakį "klientas visuomet teisus" ir juo nuolat naudojasi. Iš tikrųjų, tai toli gražu nereiškia, kad restorane galima elgtis, kaip norisi. Šios tvirtai įsigalėjusios minties paneigimas taip pat nereiškia ir to, kad aptarnaujantis personalas gali įžūliai komentuoti kliento elgesį ir vėliau tikėtis dosnių arbatpinigių. Kaip ir kasdieniame gyvenime, taip ir restorane: svarbiausia yra pagarba ir žmogiškasis tarpusavio supratimas. Suabejojote ar Jūs pats visuomet elgiatės tinkamai restorano aplinkoje? Nenusiminkite, mandagaus elgesio mokytis ilgai nereikia. Amerikietiškojo etiketo autorės Emily Post teigimu, geroms manieroms tėra būtinas nuoširdus kito žmogaus pajautimas. Jei stengiatės gerbti kitą ir mandagiai su juo elgtis, Jūs darote kaip tik tai, ką ir reikėtų daryti. Ir nesvarbu, kuria šakute - didesne ar mažesniąja - pietaudamas naudojatės.

Kūdikio lankymo etiketas

autorius
Kūdikio lankymo etiketas

Draugų šeima susilaukė kūdikio. Nekantraujate susipažinti su naujuoju jų šeimos nariu. Bet prieš lėkdama į svečius prisiminkite, jog šiai ypatingai progai galioja ir ypatingas etiketas! Pasveikinkite tėvelius! Apie kūdikio gimimą tikriausiai sužinojote iš jums atsiųstos SMS žinutės. Dabar tai – populiariausias ir paprasčiausias būdas pranešti apie džiugųjį įvykį. Nepulkite iš karto skambinti ir sveikinti mamytę. Gali būti, kad žinutę jums parašė dar būdama gimdykloje. Jai tikrai reikia laiko atsigauti, be to, gali būti, kad tiek jaunosios mamos, tiek kūdikio laukia viena kita medicininė procedūra. Pasveikinkite juos taip pat nusiųsdama SMS, o skambinkite ne anksčiau kaip po paros. Nebent kūdikio susilaukė jūsų labai artima draugė ar sesuo – tada tikriausiai ji nekantraus savo džiaugsmu pasidalinti su jumis, o jei tuo metu negalės kalbėti – nesidrovės tiesiai šviesiai to pasakyti. Suderinkite lankymo datą su jaunaisiais tėveliais. Kada naujai iškepti tėveliai pasiruošę priimti lankytojus? Tai labai individualu. Vieni nori tuojau pat pristatyti savo atžalą draugams ir giminaičiams, kitiems reikia laiko apsiprasti su naujomis pareigomis ir nauja subordinacija šeimoje. Todėl išmintingiausia – iš anksto suderinti palankynų datą su tėveliais. Beje, geriausia jei datą derinsite ne su tėčiu, o su pačia mama. Juk būtent ji geriausiai žinos, ar jos ir kūdikio savijauta leidžia priimti svečius. Tuo tarpu jaunieji tėčiai pagauti entuziazmo gali ir paskubėti.

Kaip elgtis svečiuose?

autorius
791110.jpg

Pagrindinė taisyklė tokia: Jei esi svečias, privalai prisitaikyti prie tų, pas kuriuos vieši, gyvenimo būdo, įpročių. Štai keletas patarimų, kaip neįkyrėti šeimininkams ir neapsunkinti jiems gyvenimo savo buvimu. Reikėtų nepamiršti, kad atsisakius vaišių (neva iš mandagumo), antrą kartą jų gali ir nepasiūlyti. Etiketas reikalauja niekada neištuštinti taurės gėrimo – taip šeimininkams parodoma, kad visko yra sočiai, nieko netrūksta. Nereikia manyti, kad nuėjus į svečius galima šeimininkauti virtuvėje, nebent viešima pas gerus draugus. Norint atsigerti, geriausia pasakyti panašiai: „Gal visi išgerkime arbatos?“ Pavalgius reikėtų pasisiūlyti padėti sutvarkyti stalą, išplauti indus. Kad būtų itikinamiau – tą padaryti atsistojus sykiu su šeimininkais. Dažniausiai šeimininkės linkusios namuose tvarkytis, tačiau yra ir tokių, kurios neatsisako kitų pagalbos. Jei svečiuojamasi kelias dienas (pasiliekama ne tik savaitgaliui, ber ir darbo dienai), vieną vakarą šeimininkams vakarienę turėtų gaminti svečias arba apmokėti jų sąskaita restorane. Svečiuose galima pusryčiauti ir apsivilkus chalatą, tačiau būtinai tvarkingai susišukavus, nusprausus, su šlepetėmis. Jei vakarojant šeimininkai prasitaria: „Gal taurelę prieš miegą?“, reikia suprasti, kad atėjo laikas poilsiui. Gerai, kai namuose yra svečių kambarys. Tačiau jei šeimininkai siūlo miegoti svetainėje, reikėtų laikytis keleto mandagumo taisyklių: atsikėlus pakloti lovą, jeigu tai sofa – sustumsi.

Stalo etiketas, arba o kur mano didysis šaukštas?

autorius
Stalo etiketas, arba o kur mano didysis šaukštas?

Dažnai vos užuodus gardžius kvapus, sklindančius iš virtuvės, kyla mintis: „o kur mano didysis šaukštas?“ Tik bėda, kad kartais tų šaukštų šaukštelių būna visa eilė nuklota – vienas už kitą didesnis, vienas už kitą gaubtesnis. Ir kurį čia iš tų didžiųjų griebti – neaišku. Tokie įprasti mums stalo įrankiai, be kurių nė dienos jau negalime išsiversti, turi labai gilią istoriją. Ji siekia tuos laikus, kai daug ką valgėme tiesiog rankomis. Tai, ko gero, nebuvo blogiausias variantas. Ypač kai iškyla nejauki situacija, kuomet sėdi už stalo, oriai mintyse rikiuodama visas stalo etiketo teorijas, kokį patiekalą su kokiu įrankiu imti ir valgyti. Dvidantės šakutės, išpopuliarėjusios VII amžiuje, tapo neatsiejama rytų valdovo stalo serviravimo dalimi, o XI amžiuje jas perėmė ir Italai. O 1533 metais Marijos Mediči ir Prancūzijaus karaliaus Anri II vestuvių puota labai paspartino šių įrankių prigijimą ir Prancūzijoje. Žinoma, peiliai atsirado anksčiau. Čia galbūt kartojasi Ievos ir Adomo atsiradimo teorija „ kuris pirmiau“. Jeigu galvotume, kad ji – tai šakutė, o jis – tai peilis. Bet iš tiesų, Viduramžiais peilius nešiojosi kiekvienas – asmeninius. Dėl to stalo serviruotei jie nebuvo reikalingi. Anot legendos, šiai asmeninių peilių užstalės tradicijai galą padarė kardinolas Rišeljė, išleidęs įsakymą serviruoti stalus ir šakutėmis, ir peiliais. O šaukštų atsiradimo istorijoje pirmą žingsnį žengė romėnai pirmame mūsų eros amžiuje.

"Etiketas - ne aristokratų išmonė"

autorius
1433494.jpg

Žodžiu "etiketas" žmonės apibūdina tradicijas arba papročius, kurie lemia visuomenei priimtiną elgesį - pavyzdžiui, aprangos taisykles, manieras ir t.t. Šios srities specialisto, knygų "Protokolo pagrindai: kiekvienam siekiančiam..." ir "Etiketas kiekvienam" autoriaus Armino Lydekos paklausėme tiesiai šviesiai: Kodėl negalima gerti konjako iš butelio? Taisyklės varžo žmonių laisvę. Etiketas taip pat. Jūsų teiginyje yra tiesos. Bet, tarkim, vasarą labai karšta ir darbe būtų patogu sėdėti nuogiems. Bet mes to nedarome. Kodėl? Todėl, kad yra etiketo normos: į darbą einame apsirengę vienaip, į paplūdimį - kitaip. Žinoma, tai - suvaržymas, bet, antra vertus, santykių nustatymas suteikia galimybę mums vienodai traktuoti ir vertinti tuos pačius dalykus. Žmonės, kurie įsikibę laikosi normų, vadinami snobais. Net ir šis jūsų teiginys ne iš piršto laužtas. Bet supraskime, kas yra tikroji etiketo vertybė. Tarkim, "krūtas" arba "čiotkas bahūrėlis" šaiposi iš mūsų kalbos. Tuos, kurie gražiai kalba ir taisyklingai kirčiuoja, vadina snobais, o pats sakosi, jog kuo puikiausiai su "chebra" susišneka ir nesilaikydamas bendrinės lietuvių kalbos taisyklių. Jis teisus. Bet jis viską neigia ir demonstruoja savo neraštingumą. Kiekvienas normalus, sveikas ir mąstantis žmogus stengiasi būti sveikesnis, laimingesnis, turtingesnis, gražesnis. Niekas to nepaneigs. Tas, kuris teigia, jog nenori būti gražesnis, geresnis ir pan., bando pateisinti savo nesupratimą ir neveiklumą.