Stalo etiketas

Etiketas restorane: kaip (ne) derėtų elgtis

pagal
449952 1.jpg
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Paskutiniu metu vis daugiau žmonių renkasi maitinimąsi viešose įstaigose. Tai, be abejo, tik paskatina restoranų kultūros kūrimąsi ir klestėjimą. Tačiau vis daugėja žmonių, nežinančių, kaip derėtų elgtis pietų ar vakarienės metu ar tiesiog šį žinojimą (jei turi) ignoruojančių. Anot maisto ir kultūros specialistės Jeniffer Berg, atsiranda štai toks paradoksas. Restoranų vadybininkai džiaugiasi sulaukdami klientų. Lankytojai tuo tarpu yra šventai įsitikinę, kad pietaudami viename ar kitame restorane, šiam daro paslaugą: juk pasirinko būtent šį, o ne kitą! Taigi jie gali elgtis taip, kaip norisi. Dar daugiau, restoranų lankytojai gerai žino posakį "klientas visuomet teisus" ir juo nuolat naudojasi. Iš tikrųjų, tai toli gražu nereiškia, kad restorane galima elgtis, kaip norisi. Šios tvirtai įsigalėjusios minties paneigimas taip pat nereiškia ir to, kad aptarnaujantis personalas gali įžūliai komentuoti kliento elgesį ir vėliau tikėtis dosnių arbatpinigių. Kaip ir kasdieniame gyvenime, taip ir restorane: svarbiausia yra pagarba ir žmogiškasis tarpusavio supratimas. Suabejojote ar Jūs pats visuomet elgiatės tinkamai restorano aplinkoje? Nenusiminkite, mandagaus elgesio mokytis ilgai nereikia. Amerikietiškojo etiketo autorės Emily Post teigimu, geroms manieroms tėra būtinas nuoširdus kito žmogaus pajautimas. Jei stengiatės gerbti kitą ir mandagiai su juo elgtis, Jūs darote kaip tik tai, ką ir reikėtų daryti. Ir nesvarbu, kuria šakute - didesne ar mažesniąja - pietaudamas naudojatės.

Stalo etiketas, arba o kur mano didysis šaukštas?

pagal
Stalo etiketas, arba o kur mano didysis šaukštas?
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Dažnai vos užuodus gardžius kvapus, sklindančius iš virtuvės, kyla mintis: „o kur mano didysis šaukštas?“ Tik bėda, kad kartais tų šaukštų šaukštelių būna visa eilė nuklota – vienas už kitą didesnis, vienas už kitą gaubtesnis. Ir kurį čia iš tų didžiųjų griebti – neaišku. Tokie įprasti mums stalo įrankiai, be kurių nė dienos jau negalime išsiversti, turi labai gilią istoriją. Ji siekia tuos laikus, kai daug ką valgėme tiesiog rankomis. Tai, ko gero, nebuvo blogiausias variantas. Ypač kai iškyla nejauki situacija, kuomet sėdi už stalo, oriai mintyse rikiuodama visas stalo etiketo teorijas, kokį patiekalą su kokiu įrankiu imti ir valgyti. Dvidantės šakutės, išpopuliarėjusios VII amžiuje, tapo neatsiejama rytų valdovo stalo serviravimo dalimi, o XI amžiuje jas perėmė ir Italai. O 1533 metais Marijos Mediči ir Prancūzijaus karaliaus Anri II vestuvių puota labai paspartino šių įrankių prigijimą ir Prancūzijoje. Žinoma, peiliai atsirado anksčiau. Čia galbūt kartojasi Ievos ir Adomo atsiradimo teorija „ kuris pirmiau“. Jeigu galvotume, kad ji – tai šakutė, o jis – tai peilis. Bet iš tiesų, Viduramžiais peilius nešiojosi kiekvienas – asmeninius. Dėl to stalo serviruotei jie nebuvo reikalingi. Anot legendos, šiai asmeninių peilių užstalės tradicijai galą padarė kardinolas Rišeljė, išleidęs įsakymą serviruoti stalus ir šakutėmis, ir peiliais. O šaukštų atsiradimo istorijoje pirmą žingsnį žengė romėnai pirmame mūsų eros amžiuje.