Virtualios aplinkos poveikis jaunam žmogui

Žmogų supa įvairiausi daiktai ir gyvi organizmai – viską, kas mus supa, mes vadiname aplinka. Bet aplinka ne tik tai ką matome, jaučiame ir girdime – aplinka turi ir kitą, gilesnę prasmę.

Viena tų gilesnių prasmių yra virtualus bendravimas. Mes gerai nežinome, kas yra kitoje mūsų kompiuterių ekranų pusėje, nežinome, ką iš tiesų veikią mums trumpąją žinutę rašantis žmogus. Mes galime tik spėlioti arba aklai pasitikėti.

Kodėl aklai? Nes jei tikrai gerai pažįstame žmogų ir jis mums yra labai svarbus, stengiamės su juo internetu bendrauti kuo mažiau. Juk vadinamuose chat‘uose nematome savo draugo akių, negirdime juoko, negalime tiksliai pasakyti nuotaikos. Su gerai pažįstamais žmonėmis reikalingas tikras akių, kvapų, lietimų ir garsų kontaktas.

Virtuali aplinka – terpė, kurioje klesti interaktyvumas. Toje terpėje žmonės susiranda virtualių draugų, su jais bendrauja, jiems pasakoja apie save. Internetas buvo sukurtas ne šiems tikslams, bet būtent tam jis buvo panaudotas. Chat’ai, forumai, elektroniniai laiškai – viskas sueina į viena, į jauną žmogų, nes tik maža dalis vyresnio amžiaus žmonių gerai išmano apie kompiuterius.

Virtualioje erdvėje reikia gerai žinoti ką, kur ir kada sakyti. Reikia žinoti interneto etiką, kitaip dar vadinamą netiquette. Tinklo etiketas (“Netiquette”) – tai visų interneto vartotojų elgesio taisyklių rinkinys.

Internete etika labai svarbu – ne vietoje paskelbta informacija, kuri neatitinka svetainės taisyklių gali sukelti daug bėdų. Deja, mažai kas to paiso. Mažai paiso ir lietuvių gramatikos, žodis graži, iš penkių lietuviškų raidžių, pavirsta į žodį grazhj, kurį skaitant paraidžiui iš burnos sklindąs garsas primena brūžinimą.

Daugelis įpratę naudoti trumpinius, tokius, kaip “ką vk”, “kas nd”, “nzn”, ir pakankamai dažnai jaunimas juos perkelia į savo kasdienybę. Mokykloje mokytojų klausia kas nd, draugų klausia ką vk ir net nesusimąsto apie kalbos išsaugojimą. O juk virtualusis jaunimas ir yra Lietuvos ateitis, argi ne?

Virtualybėje nebaisu elgtis taip, kaip tau patinka, nebijoti pasireikšti, nes užtenka pakeisti slapyvardį ir tu – jau naujas žmogus. Deja, realiame gyvenime ne taip paprasta. Už savo klaidas reikia atsakyti. Internete tai gali būti paprasčiausias banas, o realybėje pasekmės būna daug skausmingesnės. Mažamečiai, kurie pripratę prie paprasčiausio bano, sunkiai susigaudo visuomenėje, sunkiai pritampa, nes nemoka atsakyti už savo veiksmus. Sudaužo lėkštę – nieko baisaus, čia juk kaip “Sims 2”, paspaudei vieną mygtuką – šukės surinktos, paspaudei dar vieną – rankoje nauja lėkštė. Žaisdamas su degtukais uždegei užuolaidą, išdegė kambarys? Taip nebūna, juk per “Sims 2” užgesinus gaisrą niekas nesikeičia!

Aišku, anksčiau ar vėliau tenka susitaikyti su realybe – gyvenimas tai ne žaidimas, kuriame pakanka klaviatūros ar pelytės. Dar atsimenu seniai kažkokio mokytojo pasakotą istoriją apie vieną vaiką. Jį pagavo stovintį prie lango ir besiruošiantį nušokti. Į klausimą kodėl vaikas atsakė labai paprastai – nes tikybos mokytoja sakė, kad Dievulis duoda viską ko aš noriu. Kai jam bandė paaiškinti, kad gyvenimas tai ne žaidimas, ir jeigu jis nušoks neteks savo draugų, numirs ir tiek. Vaikas negalėjo patikėti. 

– Kaip tai? – klausė jis. – Juk žaidimuose taip nebūna!

Aišku, virtuali aplinka turi ir gerąją pusę. Reikiamą medžiagą mes galime rasti ne tik knygose, galime paklausti tam tikrų žmonių, kurie gyvena toli nuo mūsų ir mes neturime galimybės iki jų nuvykti. Galime suderinti tikslų susitikimo laiką, rasti reikiamus atsakymus greitai ir patogiai.

Kaip sakė Suleris, virtuali erdvė panaši į sapnus, iš kurių pabundame ir į kuriuos vėl pasineriame. “Sapnuose neveikia įprastinės erdvės taisyklės. Sapnuojantysis gali lengvai pereiti iš vienos scenos į kitą be poreikio keliauti žeme. Vienintelis atstumas tėra psichologinis. Taip pat kaip ir žemės traukos nebuvimas. Taip pat ir kibernetinėje erdvėje vartotojas neturi jokių problemų dėl erdvės dėsnių ar fizikos. Užtenka spragtelėti ant ikonos, kad persikeltum į kitą vietą. Tėra tik vienas skirtumas tarp virtualių interneto ir sapno erdvių – internete mes galime rinktis savo kelią, o sapnuose tai nulemia kažkas kitas.

Bet juk sapnuoti per ilgai irgi nesveika. Kada nors vis tiek pabundame, kad ir kiek vartomės lovoje, galų gale tai įgrįsta. Viskam turi būti saikas – negalima kiaurą dieną ir naktį sėdėti prie kompiuterio, nes tai neatneša jokios naudos. Toks tuščias sėdėjimas tik gaišina laiką, gadina sveikatą ir nervus. Ir, kas svarbiausia, ne tik mūsų, jaunimo, bet ir mūsų tėvų. Juk jie moka sąskaitas už internetą, juk jie perka mums kompiuterius ir pasakius, kad reikia perrašyti windows‘us, duoda tam pinigų. Kol esame nepilnamečiai, jie atsako už mūsų veiksmus, už mūsų elgesį.

Aš pati kompiuteriui ir virtualiam bendravimui skiriu labai daug laiko. Žinoma, jei paprašytumėte paaiškinti kodėl, rasčiau tūkstantį pasiaiškinimų kaip ir bet kuris kitas internautas. Kompiuteris yra mano kasdienybė, be mokyklos, namų darbų ir valandėlės su draugais kompiuteris man užima visą likusį laiką. Aišku, jeigu nėra daugiau veiklos – aš dar netapau nuo jo tiek priklausoma, kad viskas būtų nebeįdomu.

Žinoma, turiu ir keletą virtualių draugų. Nors su visais, su kuriais apsikeičiu daugiau nei vien tik labas, esu realiai susitikusi. Dažniausiai tie žmonės būna stovyklų draugai, žmonės, sutikti užsienyje ar klasiokai iš muzikos mokyklos. Yra keletas tų tikrai virtualių, rastų internete. Būtent su jais susitikti yra pavojingiausia, nes kaip jau minėjau pradžioje, virtualus bendravimas yra aklas pasitikėjimas tuo, ko tu gerai nepažįsti.

Mano nuomone, internetas ir virtuali aplinka turi tiek neigiamą, tiek teigiamą pusę. Jeigu žmogus moka suvokti interneto, virtualios aplinkos galimybes, protingai jas išnaudoti ir nepamiršti tikrojo gyvenimo – kodėl gi ne. Viskas pakrypstą į blogąją pusę tik tada, kai žmogus nebesusivokia realiame gyvenime, kada jam gyvenimas panašus į žaidimą “Sims 2” ir kada jis tikisi būtent internete rasti savo antrąją pusę, savo geriausią draugą ir krūvą pinigų. Ir vien tik už tuščią sėdėjimą prie kompiuterio.

Svarbiausia atsirinkti teisingą informaciją, ją teisingai suvokti ir būti savimi. Elgtis atsakingai ir protingai. Nepamiršti kas dedasi už tavo kompiuterinio stalo ribų. Nepamiršti nudirbti reikiamus darbus, gerai pailsėti, atsipalaiduoti su draugais. Jeigu žmogus tai sugeba, virtuali aplinka jam turės tik teigiamą įtaką.