Lietuva

Patriotas visada turi būti pasiruošęs ginti savo šalį nuo vyriausybės

autorius

Keikti Lietuvą, regis, tapo bene mėgstamiausias mūsų darbas. Spjaudomės ne tik trapusavyje, bet ir purvinam valstybę prie kitataučių, tai kaip dar norėt, kad padidėtų turizmas Lietuvoje? Primena močiutės žodžius: „Kaip pasiklosi, taip ir miegosi”. Mes pykstame dėl visko, garsiai šaukiame „vagys“, burbam panosyje: „nėra darbo, nėra laiko susirasti darbo” ir spjaunam į ateitį, nė nepabandę gyventi toliau. Nė nepabandę kažką pakeisti, kad gyventi būtų geriau. Dažnai kaltiname Seimą, nors retas iš praeivių (taip taip, tų kurie ir rėkia, kad Seimas dėl visko kaltas), galėtų pasakyti, kiek narių jį sudaro. Dar retesnis tas, kuris galėtų pasakyti, kas iš jo miesto ar savivaldybės sėdi ir atstovauja jį – Lietuvos pilietį tarp Seimo narių. Manau, per greitai pasiduodame ir pamirštame, kad Lietuva – tai ne tik valdžia. O ir tą valdžią, neva labai blogą, išsirenkame tik mes patys. Niekindami Lietuvą niekiname ir tai, ką paliko mūsų protėviai. Vaikštome surūgę, negerbiame kito žmogaus darbo, nepatinkame patys sau. Peikiame tai, už ką kovojo mūsų seneliai ir močiutės. Per mažai išnaudojame savo žodžio laisvę, per retai pasižiūrime asmeniškai į save, per greit pasiduodame įtakai, per dažnai paliekame kraštą, kuriame gimėme, augome ir mokėmės.

Kokia prasmė būti patriotais?

autorius

Daugelis iš jūsų greičiausiai pamatę tokį įžūlų klausimą nustėrs ir puls įrodinėti, kad priežasčių daug, bet jei bent vienas iš mano aplinkinių (patikėkit, jie nekvaili) būtų išvardinęs bent 10 priežasčių, šios temos net nebūčiau rašiusi. Dar sovietmečiu priežasčių būtų buvę kelis kart daugiau. Vis dėlto, buvome įkalinti, turėjome propaguoti rusų kalbą, atsisakyti savo šalies kultūrinių paminklų, o ir paprasčiausių produktų buvo deficitas, reikėjo išsikovoti laisvę. Tuomet, pavadindamas kitą žmogų Lietuvos patriotu, pasakydavai jam užvis didesnį komplimentą. O dabar? Pradžiai atsakykime į klausimą, kas yra patriotas. Terminų žodyne rašo, kad patriotas - žmogus, mylintis savo tėvynę, atsidavęs savo tautai, pasiryžęs jai aukotis. Hm. Dabar pabandykime šią sąvoką pritaikyti dabarčiai. “žmogus, mylintis savo tėvynę”- to užtenka? Juk ir didžiausi rasistai, “forsai” myli savo tėvynę, juk dėl to ir pritalžo tokias kaip berneen. “atsidavęs savo tautai” - keista frazė. Ką reikia daryti norint atsiduoti savo tautai? Paliksiu spręsti jums, nes pati nesugalvoju. Ir galų gale - “pasiryžęs jai aukotis”. Ta prasme, kad visi tie seimūnai neišleistų visų mokesčių mokėtojų pinigų savo reikmėms, aš nušoku nuo tilto, taip seimo nariai mažiau pralobsta, nes vienu žmogumi sumažėja mokesčiai, tai yra auka tėvynei? Galiu tiek pasakyti - ši sąvoka labai atgyvenusi. Aš patrioto sąvoką perdariau savaip: Patriotas - žmogus, mylintis savo tautą, bandantis padėti kiekvienam savo šalies gyventojui, nesvarbi jo rasė, kalba, taip pat svetingai priimantis svetimšalius, nepropaguojantis smurto, bet pasiryžęs protingai aukotis dėl tėvynės ar už ją kovoti, jei to prireiktų.

Globali Lietuva be lietuvių?

autorius

Šiandieninė karta „bėga“ iš Landsbergio, Brazausko, Adamkaus, Grybauskaitės „Lietuvų”, o tai jau visai kitos „Lietuvos“. Nevienodos ir išvykimo priežastys, pokaryje žmonės bėgo nuo jų šalį prievartą užėmusio okupanto, o šiuolaikiniai emigrantai išvyksta geresnio gyvenimo ieškoti. Iš čia ir terminai – ekonominė emigracija ir politinė emigracija. Iš tikrųjų „dipukų” kartoje lietuviai turėjo savitą pasaulėžiūrą, filosofiją ir net ideologiją. Būtent tai buvo prielaida išlaikyti jų tapatybę, o šiandien mes to viso jau nebeturime. Jei kalbėtume apie visuomenę diasporose be ideologijos, tai akivaizdu, kad būtent teritoriškumas tampa esmine prielaida norint išsaugoti pačią tautinę bendruomenę. O jeigu jo nėra greitai neliks ryšio ir su pačiais išvykusiais. Aišku emigraciją galima laikyti ir pozityviu dalyku, per kurį, susipažįstant su kitomis kultūromis, tautomis, auga žmogaus mąstymas, plečiasi pasaulėžiūra, jis įgyja naujų įgūdžių, išmoksta naujų dalykų, kuriuos galbūt pritaiko savo šalyje grįžes. Žvelgiant iš šių pozicijų emigracija tikrai nėra blogai, tačiau tokia emigracija vyksta dėl kitų (pvz.: pažinimo) priežasčių. Dabar pažiūrėkime, kodėl ji vyksta pas mus; mūsų žmonių motyvai jau toli gražu ne pažintiniai, ne siekis plėsti mąstymą, o daugiausia ekonominės priežastys. Dominuoja mintis, kad reikia palikti šitą „bėdų kalną”. Tai ir yra baisausia, todėl prieš kuriant įvairiausias strategijas ir projektus, visų pirmą rekia sau užduoti paprastą klausimą – kodėl žmonės palieką Lietuvą būtent su tokiomis mintimis?

Patriotizmas: meilė gimtinei ar meilė valstybei?

autorius

Vos trečdalis Lietuvos miestų gyventojų laiko save patriotais. Kai išgirdau apie tuos sociologinius tyrimus, man pasišiaušė plaukai. Kažkada, prieš kokius dvidešimt metų, kai laimės šalis jau buvo čia pat, save patriotais laikėme beveik visi. Kaip čia yra? Sunku tuo patikėti. Ar gali būti, kad du trečdaliai miesto žmonių išvykę kitur nepasiilgsta savo gimtinės, nebesapnuoja savo gimtųjų namų, jiems nusispjauti į žmonės, su kuriais gyvena, jiems negraži kalba, kuria kalba nuo pat kūdikystės? Ar jiems nemielas tylus saulėlydis užmiesčio soduose, ar jie tikrai nemyli krentančių rudenio lapų ir kapuose gulinčių savo tėvų?... Pradėjau teirautis savo draugų ir pažįstamų. Ėjau ir klausiau: tu patriotas ar ne? - Kokį vėl sugalvojai pokštą? Jie netikėjo, kad klausiu rimtai. Mieste patriotų bent trečdalis, o čia, savo kaime, nesuradau nei vieno. Viskas baisu, bijau dėl ateities, sakė jie man. Turiu slapstytis nuo savo valstybės, dėl kurios kažkada vos nepadėjau galvos. Kūrėm kažką, aukojome, bet niekas juk nepasikeitė - tik herbai ir dainos kitokios. Džiunglių kapitalizmas pražudė žmoniškumą - viskas už pinigus. O ką daro laisvosios šalies valdžia? Tik ima ir ima, tik didina mokesčius ir mažina pensijas, o laukti iš jos nėra ko. Laisva tik valdžia ir pinigų maišai - jie gali daryti su manimi ką tiktai nori…

Ar mylit Lietuvą jūs?

autorius

Aš nesmerkiu tų, kurie palieka gimtinę. Paukščiai dėl bjauraus oraus ir tamsaus dangaus irgi išskrenda kur geriau. Taip ir žmonės, linkę pratintis prie oro, bet ne prie valdžios, iškelia sparnus ir nutūpia kur nors svetur. Mane labiausiai kamuoja tas apsimestinis patriotizmas, žibančios akys. Sakot pavydas? Ne, toli gražu. Bet vargu ar tas patriotizmas išsilaikytų, jei duotų ginklą į rankas ir lieptų tėvynę saugoti. Būtų tokių, kurie saugotų, apgintų ir aukotųsi. Deja, tokių būtų mažuma. Lietuvos patriotizmo samprata dabar yra mažiau aiškinama, nei tai, kad aš esu Europos Sąjungos (ES) narys, kad gyvenu ES didelėje, jungtinėje gimtinėje, kur visos teisės, kai kur net valiutos ir įstatymai ar nuostatos vienodi. Kaip gi jaunas žmogus gali mylėti savo gimtinę, kai mokykloje duodami mokytis autoriai, gyvenantys išeivijoje, kūrę ir rašę apie JAV ar kitos valstybės gyvenimą, rutiną? Kaip gi mano akyse gali spindėti patriotizmo kibirkštėlė, kai Lietuvos rašytojai smukdomi, aplipdomi didžiausiais mokesčiais, tam, kad turėtų kuo mažiau šansų išlesti savo knygą, pranokti populiariąją užsienio literatūrą? Kaip gi aš galiu skelbtis tėvynės patriotu, matydamas tuščią, vulgarią ir neskoningą televiziją savo namuose? Ak, kaip gi aš galiu tiesiog užsimerkti, matydamas, kaip įvairūs politiniai įvaizdžiai ir planai paverčia mano valstybę, tarsi padlaižę, neturinčią nuomonės, garbės ir taurumo. Kaip aš uždegsiu noru kitus pakeisti šalį, žmones ir nustatytus reikalavimus, jei pats tuo netikiu? Smagu stebėti jaunas, mano amžiaus, personas, kurios kategoriškai yra už Lietuvą, kurios plešiasi ir kovoja už valstybės teisumą, net nenumanydami, kaip baisiai klysta. Įdomu, ar nuomonė išliks tokia pat, kai gaus minimumą, pabaigus keturis metus universitete, sukišus krūvą pinigų valstybei ir švietimo įstaigoms? Arba kai supras, kad išgyventi sunkoka, o čia dar pašonėj - vaikai auga it ant mielių. Arba kai praeis dar trisdešimt metų ir nieko neprisimins, tik darbą, piktus veidus, pilką dangų, naujus politikus, žadėjusius šviesią ateitį, bet sukūrusius tik tamsius prisiminimus? Tokie įsitikinimai verčia nusišypsoti, kai jie rėkia ir aiškina, kokia Lietuvos tauri istorija, žinoma, net nežinodami, kokią iškraipytą ir pagražintą istoriją (mūsų atžvilgiu) mums pateikia mokyklose. Ir štai, išmoksti tu istoriją, joje esančias datas ir iškilias figūras bei asmenybes, nuvažiuoji į kitą valstybę ir sužinai, kad nesimokei tikros istorijos. Juk pas rusus dar dabar neakcentuojama, kaip Stalinas savus ir svetimus į Sibirą vežė, bet mes tai pastebime labai, arba, kad JAV vadovėliuose dar dabar Amerika - pagrindinė Pirmojo pasaulinio laimėtoja, arba, kad Lenkai, o ne mes laimėjo Žalgirio mūšį…vardint būtų galima dar ir ilgai. Tokie dalykai yra natūralūs - kiekviena valstybė iškelia save, o sumažina kitą.

Kas yra meilė tėvynei, patriotiškumas, nacionalizmas?

autorius

Kodėl žmogus myli savo šalį. Ir net nežinau. Sunku paaiškinti tai, ko negali apčiuopti. Meilė tėvynei tikriausiai yra užkoduota jau genuose, kaip noras apginti. Apginti tai, kas tau yra brangu. Visų pirma – tau artimus žmones, tavo žemę, gimines, draugus. Visą, kas tau yra brangu. Apginti visur ir visada. Ir nuo visko. Visų pavojų, kurie gal kitam ir neatrodo pavojingi. Nesvarbu, jei tai gali bent mažumėle pakenkti – stosiu tarp tų, kas norės išsaugoti. Būtent išsaugoti, o ne leist priešui teršti. Geriau net ir beviltiškoje kovoje žūti ar susižeisti. Jei ne išorę, tai širdį. Lietuviai, baltai neleido įsiveržti priešams, neleido surusinti savo žemių. Dėl to ir turime Lietuvos valstybę. Ir tik lietuviai, o ne atvykėlių tautos, ėjo į mūšį apginti. Aš negaliu neginti, nes ar privalau apginti. Aš turiu, tai mano pareiga. Jei dar aš galiu vadintis žmogum, lietuviu. Iš kartos, į kartą perduodamos tradicijos, vaikų ugdymas lietuviais. Motinų pasakojimai, dainos. Visa senoji lietuviško kaimo kultūra. Visos tos tradicijos per amžius išlaikė lietuviškumą mūsų širdyse. Visos jos nuo pat senųjų laikų iki dabar nuėjo sunkų kelią, kad džiaugtumėmės laisve. O ko tik nebuvo – ir spaudos draudimas, sukėlęs tautinį atgimimą, ir lietuviškų švenčių šventimas sovietiniais laikais. Ar dabartinis kosmopolitas padėtų partizanams maistu, ar būtų jų ryšininkas? Ne, jam rūpėtų asmeninė gerovė. Ypač žinant, kad padedant okupantams gali turėti gerą karjerą. O žmonės padėjo. Būtent dėl to pasipriešinimo geno, noro apginti, dėl tradicijų išsaugojimo. Šlovė jiems!

Patriotizmas – ne vien Trispalvė ant peties

autorius

Vasarą vykusios ekspedicijos „Misija Sibiras" dalyviai visus metus rengia buvusio žygio pristatymus, pasakoja jaunimui patirtus įspūdžius, taip norėdami pakurstyti patriotinius jausmus. Žygio dalyviams svarbu buvo ne tik sutvarkyti tremtinių kapus Sibire, bet kad ir kiti užsidegtų noru ką nors padaryti dėl Lietuvos. Dažnai sakoma, kad dabar jaunimas apolitiškas, kosmopolitiškas, kad mūsų tautos kelias į nepriklausomybę jį mažai tedomina. Vienas iš ekspedicijos „Misija Sibiras" dalyvių, Vilniaus pedagoginio universiteto istorijos specialybės studentas Vitalijus Tamošauskas, mokyklose surengęs ne vieną žygio pristatymą ir per savo pedagoginę praktiką moksleiviams daug pasakojęs apie Sibirą ir tremtį, sako buvęs nustebintas, kad vaikams tai labai įdomu. Jam asmeniškai įdomiausias XX amžius, o dar konkrečiau, tragiškiausias laikotarpis - nepriklausomybės kovos. Į Sibirą jis vyko ne ieškodamas giminių pėdsakų, nors buvo girdėjęs, kad tremtinių tarp giminaičių būta, o patriotizmo vedamas. „Tai vienas iš būdų, kaip jaunimas galėtų išreikšti meilę Lietuvai, - sakė Tautinio jaunimo sąjungos narys. - Be to, mūsų sąjungos vienas tikslų - įžiebti patriotinę jaunimo dvasią. Su didžiąja politika savęs nesiejam." Pasak Vitalijaus, pastaruoju metu žodis „nacionalistas" įgavęs ne kokią prasmę. „Tiesiog pikta, kad šis geras žodis tarsi turi neigiamą atspalvį, nes kai kurios organizacijos, dėdamosi nacionalistais ir patriotais, iš tiesų propaguoja šovinistines idėjas.

Lietuva

autorius

Lietuva daug kuo skiriasi nuo savo Baltijos kaimynių. Visų pirma jos gyventojų daugumą sudaro lietuviai, o Latvijoje ir Estijoje daug rusų. Antra, šalies gyvenimas sutelktas krašto gilumoje, toliau nuo jūros. Trečia, Lietuvoje derlingos žemės, todėl čia gyvybiškai svarbus žemės ūkis. Lietuviai itin brangina savo istorinį paveldą: dainas, šokius ir tautodailę. Puoselėdami liaudies tradicijas, jie išlaikė tautinį savitumą rusų okupacijos metais. Lietuvoje kasmet vyksta folkloro šventės. Lietuvos auksas – gintaras – sustingę medžių sakai, išlikę visokio dydžio ir formos gabalais. Per 90 proc. pasaulio gintaro ateina nuo Lietuvos krantų, jį čia užpustė smėlis prieš 50 mln. metų. Gintaro esti rudo ir nepermatomo, bet labiausiai mėgstamas geltonas. Jame pasitaiko vabzdžių ar augalų liekanų. Lietuvos sostinė Vilnius – tautos širdis – šalies ekonominio, kultūrinio, politinio gyvenimo centras, finansų sostinė. Vilniaus apskrityje – geografinis Europos centras, senoji Lietuvos sostinė gražieji Trakai, legendinė sostinė Kernavė. Čia kertasi svarbūs Rytų bei Vakarų ekonominiai ir politiniai interesai. Geriausi teatrai, orkestrai, turtingiausios bibliotekos, linksmiausios šventės – taip pat Vilniuje, jo priemiesčiuose ir gretimuose rajonuose.

1 2 3