Šri Lanka – nepaaiškinama rojaus nuojauta
Sklando kalbos, kad Šri Lanka – rojus žemėje. Ten nebuvusieji kaip susitarę klausia, ar tai tiesa. Žydras dangus ir jį remiančios kokosinės palmės, saulė, baltas ir smulkus it cukrus smėlis. Drėgna šiluma kartu su drabužiais limpa prie kūno. Tiesą pasakius, čia beveik nereikia drabužių. Rojus... Čia gali grožėtis laukinėmis orchidėjomis, vaikyti spalvingus drugelius, stebėti gerves ir flamingus, jodinėti po džiungles drambliais. Gali pastovėti netgi ant pasaulio krašto ir alsuoti iš bedugnės lyg iš pragaro kylančius garus. Gal iš tiesų tu stovi ant rojaus krašto? Tiesa, nežinia ar rojuje yra beždžionių, tačiau Šri Lankoje jos pastoja kelią lyg įžūlios katės. Jei tik paliksi pravirą kambario langą ar balkono duris, beždžionės kaipmat išvilks tavo mantą su visais asmens dokumentais, kredito koretelėmis ir apatiniais. Sugrįžus namo kuo toliau tuo labiau pradedi abejoti, ar iš tiesų ten buvai? O jei abejoji, ar tai tiesa, galbūt tai ir yra rojus? Nežinau, kiek trunka kelionė į rojų, tačiau Šri Lanką, daugeliui geriau žinomą Ceilono vardu, esančią už 8 tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos ir vos už 500 kilometrų nuo pusiaujo, pasiekti pavyksta per daugiau nei pusę paros. Pavargę nuo civilizacijos stresų, atbukę nuo išpuoselėtos ir puošnios Europos tūkstančiai žmonių dvasinio poilsio ir atgaivos, nesumeluotų, nesuvaidintų emocijų, egzotikos ir kažko nepatirta ieško tolimuose kraštuose.
