“Pas Konradą” — paslaptingasis Joga

Pamažu kel­damas ilgas plonas kojas Juoza­pas Albi­nas Herbači­auskas tyli­ai lyg medžiok­lis kati­nas įslinko į kav­inę ir sustin­go durų pri­ete­moj. Pas­taty­ton sur­du­to apykak­lėn dar labi­au įtraukė žil­stelėjusią galvą ir apsiž­val­gė, aki­mo­ju spręs­damas, prie kurio stal­iuko prisėsti.

Staiga jo dėmesį patraukė vyras. Jis stovėjo ryški­ai apšviesto­je vieto­je, beveik pači­ame kav­inės vidury, ir gar­si­ai, nustelb­damas iš visų pusių sklin­dan­tį ūžesį bei kalbas, kažką aiški­no.

Did­y­sis mag­as ir ateities spėjikas truputėlį sug­lu­mo. Šito vyro “Pas Kon­radą” dar neb­u­vo matęs.

Žengęs kelis žingsnius susikūpri­no prie kampinio stale­lio ir dar labi­au įgaužė galvą į apykak­lę.

- Ot, šitaip! Matot? Aš paimu stik­linę. Ot! Sus­paudžiu! O šita ran­ka lyg taikausi į ją. Tik rodau, ot. Aš sukaupiu val­ią, visas dva­sios jėgas, aš sakau mintyse: “Užvirk, užvirk, užvirk!” Dau­giau apie nieką šią akimirką negalvo­ju, tik apie van­denį, kuris stik­linė­je, apie van­denį, kuris turi užvir­ti be ugnies, vien mano vidaus jėgų paveik­tas. Ot! Matot? Jau, jau eina fuidai… jau kyla bur­bu­liukai. Matot? Ot! Dar, dar… aš dar labi­au sukon­cen­truo­ju savo val­ią ir štai! Prašom! Kam arbatėlės?

- Fokusininkas! Žiūrėk­it, tikras fokusininkas!

- Joga! Girdė­jau, Indi­jo­je kiekvien­ame kampe tok­ių po kelis sėdi!

- O tu… ar štai šitą pelen­inę gali suskaldyti? Nelies­damas. Ar gali?

- Gal­iu. Aš akme­nis skaldau.

- Prie Žemaičių plen­to? Oho! Matyt, gerai uždirbi.

- Valia, viską lemia valia, sav­iį­taiga. Valios kon­cen­traci­ja.

- Statau kvortą — suskaldyk pelen­inę! — neat­sto­jo įkaušėlis ir, pastūmęs tolėli­au stik­lines ir lėkštes, visiems mato­mo­je vieto­je padėjo pelen­inę.

- Gerai… Dvi kvor­tos ir silkutė! — užsiprašė Joga.

- Tegu būna! Par­o­dyk tą savo val­ią.

Albi­nas Juoza­pas Herbači­auskas ištiesė kak­lą irgi norė­damas pamatyti, kaip tas nepažįs­ta­ma­sis vien mintimis suskaldys pelen­inę. Reikia pasakyti, kad visų pri­pažin­tas Mag­as, ste­buk­ladarys, ateities spėjikas, kuri­am laiki­no­jo­je sostinė­je neb­u­vo lygių ir kuris jau buvo vad­i­na­mas nepri­lygsta­mu pranašu, neturėju­siu konkuren­to, tą kartą truputį sutriko. Kažkur paširdži­u­os paju­to kylan­tį karštį, ir tas degi­nan­tis gumulėlis ropštėsi vis aukšči­au ir aukšči­au, užs­paudė gerk­lę, ėmė aitrin­ti liežu­vį, lūpas, ir jis jau buvo besirengiąs sušuk­ti: “Ne, tai apgavikas!”, bet susi­valdė, tik dar plači­au išplėtęs akis žiūrėjo į nepažįs­tamąjį valios stipruolį. Bal­tos rankos, ištiestos į šviesą ir truputį vir­pančios viršum pelen­inės… ilgi inteligen­tiš­ki pirš­tai… vien­as nagas įskilęs… kitas išteplio­tas tušu ar dažais… Aha, dailininkas! Marškinių apykak­lė atseg­ta, kak­las apsuk­tas raudonu skurliu. Pamėgdžio­ja jį! Vad­i­nasi, iš jaunųjų karš­takošių. Taip, dailininkas Petras Tara­bil­da — prisim­inė kažkur matęs jo išdidžią povyzą. Brrr, moski­tas — krūptelėjo Juoza­pas Albi­nas Herbači­auskas. Ar ter­mi­tas? Moski­tai, ter­mi­tai kaip ir jogos ar vampyrai — užkreči­a­mi dalykai. Jau­nieji blaškosi, ieško, ko nepametę. Bet ką jie žino apie okultz­imą? Sin­do­chas? “O gal… gal jis kokia slaptin­ga jėga, tyčia ano svi­eto pasiųs­ta į Kauną manęs sunaik­in­ti?” Vieną kartą jau jam iškrėtė šun­y­bę — pak­išo apelsi­no žievelę, Mag­as pasly­do, baisi­au­si­ai susi­daužė strėnkaulį ir net įlūžo koja.

Aiški­ai tai buvo slapt­ingųjų jėgų pro­vokaci­ja. Bet koja pasveiko ir jis, nors po ligos ir gerokai sukritęs, vėl viesu­lu įsiverž­da­vo į uni­ver­sitetą, “Pas Kon­radą”, į “Bože­graiką”, “Ale Pale”, teatrą — visur, kur tik var­go nelaimin­gos pasime­tu­sios sie­los, reikalin­gos jo pagal­bos ir išva­davi­mo. Gal ir šis pro­voka­to­rius anų slap­tųjų jėgų pasiųs­tas? Gal?..

Jogos ran­ka nei iš šio, nei ši to ėmė vir­pėti ir jis mik­li­ai apžvel­gė salę. Tam­si­au­si­ame kampe išvy­do spindinčius du žiburėlius. Jie buvo kažkok­ie keisti — nei žvakės, nei lem­pelės — žydrai rausvi, pail­gi, lyg prožek­to­ri­aus spin­du­li­ai suviesulavę skrodė salės prieb­landą ir dil­gin­da­mi smi­go tiesi­ai į jį. Katės akys… O gal vampy­ro?

Joga bandė susit­vardyti, dar labi­au susikon­cen­truoti.

- Ot, štai… aš sakau… ot…

Bet jo bal­sas jau buvo kažkoks prigesęs, pavargęs, sutrikęs, net dreban­tis.

- Dvi kvor­tas alaus ir stik­las šnap­so! Suskaldyk!

- Ot! Štai!.. — stenėti išstenėjo pelen­inės skaldy­to­jas ir vėl nejučia pasuko galvą į paslapt­ingąjį kam­pą.

Žiburiukai tviskėjo dar pasi­uči­au, lyg mėlyni žaibai vėrė kiau­rai, ir Joga paju­to tiesiog sūkuri­ais plūs­tan­tį fiz­inį skaus­mą, kūnan smin­gančių strėlių aštrumą. Rankos sudrebėjo ir nusvi­ro.

- Va ir Joga! Ak, vyre! Prisi­gyrei, ir še… Štai kaip reikia skaldyti!

Vyriokas, statęs dvi kvor­tas alaus ir stik­lą šnap­so, pagriebė pelen­inę ir užsi­mo­jęs tėškė į grindis. Tači­au pelen­inė nesudužo, o lyg rip­ka nuriedėjo į toly­bę ir din­go.

Joga kažką sukn­erkė ir ūmai sukri­ošęs bejėgiškai sudri­bo kėdė­je, tar­si atsivėru­sio­je neįžvel­giamo­je pras­ravo­je. Po valandėlės var­gais negalais prisivertė pažvel­gti į tą pusę, kur žibėjo baisi­ai geliantys žiburėli­ai. Nieko nebeišvy­do. Tuo tarpu Juoza­pas Albi­nas Herbači­auskas, plači­ai pudalio­damas apsi­aus­to skver­nais, nak­ties vėjui atstatęs žil­stančią galvą, šluina­vo Laisvės alė­ja į “Metropolį”. Pats sau šyp­so­dama­sis, traukė į išdžiūvusią krūt­inę liepų ir akaci­jų aro­matą, o ranko­je spaudė pelen­inę su Kon­ra­do cukrainės žen­klu.

Lai­monas INIS