Žmogaus DNR yra visur, ir dabar kiekvienas gali patekti į genetinę kontrolę

DNR sekos nus­taty­mo tech­nologi­ja taip išto­b­ulėjo, kad unikalių šios genet­inės makro­molekulės pavyzdžių dabar gal­i­ma rasti beveik bet kuri­o­je aplinko­je – van­deny­je, dir­vože­my­je ar net ore. Tai labai palengv­ina mok­slininkų, tiri­ančių lauk­inės gam­tos pop­u­liaci­jas, dar­bą, tači­au kelia pavo­jų žmonių tei­sei į pri­va­tumą, rašo­ma britų mok­slo žur­nale „Nature”.

Vad­i­namo­ji ekologinė DNR (eDNR) lei­džia mok­slininkams atlik­ti nein­vazinius laukinių gyvūnų tyrimus, tir­ti jų lig­as ir tai, kaip gyvūnus veikia aplin­ka. Tači­au paaiškėjo, kad eDNR mėgini­u­ose gali būti nemažai žmo­gaus genų. Kai kuri­ais atve­jais aplinko­je rastų žmo­gaus DNR pėd­sakų pakako nus­tatyti lytį ir tikėt­iną žmo­gaus kilmę. Taip yra todėl, kad kiekvien­as odos lop­inėlis, plaukų foliku­las, blak­stiena ar seil­ių lašelis iš tikrųjų yra žmo­gaus „planas”, užrašy­tas unikaliu chem­i­niu kodu.

Flori­dos uni­ver­site­to mok­slininkai Dže­si­ka Far­rel (Jes­si­ca Far­rell), Deivi­das Dafis (David Duffy) ir jų kole­gos nau­do­jo eDNR tyrinė­da­mi her­pe­so viru­so infek­ci­jas, suke­liančias jūrų vėžlių auglius.

Jie nau­do­jo ypač gal­ingą sekos nus­taty­mo metodą, kad iden­ti­fikuotų DNR smėlio mėgini­u­ose, paim­tu­ose iš vėžlių liz­daviečių, ir van­deny­je iš potvynių ir atoslūgių estu­ar­i­jų bei rez­ervuarų, esančių uni­ver­site­to jūrinių vėžlių ligo­ninė­je.

Mok­slininkų nuostabai, jiems pavyko aptik­ti ne tik her­pe­so viru­so ir vėžlių DNR, bet ir gana dide­les žmo­gaus DNR dale­les. Jos buvo pakanka­mai nepažeis­tos, kad būtų gal­i­ma leng­vai iden­ti­fikuoti X ir Y chro­mo­so­mas.

„Viso pro­jek­to metu mus nuo­lat ste­bi­no, kiek daug visur ran­dame žmo­gaus DNR. Mus taip pat ste­bi­no šios DNR koky­bė: daugeliu atve­jų ji buvo beveik tokia pati, lyg būtume paėmę žmo­gaus mėginį lab­o­ra­tori­jo­je”, – sakė Duffy.

Gavę tokį netikėtą rezul­tatą, tyrė­jai paprašė etikos komisi­jos lei­di­mo ieškoti žmo­gaus DNR įvairiose natūraliose aplinkose. Tolesni tyri­mai par­o­dė, kad žmo­gaus DNR yra Air­i­jos upės mėginy­je, jūros van­deny­je prie Flori­dos kran­tų (JAV), smė­ly­je nuo kojos pėd­sako ir net patal­pos, kuri­o­je dirbo žmonės, ore.

Mėgini­u­ose buvo tiek daug genet­inės medži­a­gos, kad juos buvo gal­i­ma panau­doti nus­tatant žmo­gaus lytį ir kilmę, taip pat išsi­aišk­in­ti, kokios ligos gre­sia.

Kaip paaiški­no Mer­ilen­do uni­ver­site­to teisės ir bioetikos spe­cial­istė Natal­ie Rahm, žmo­gaus genomo buvi­mas eDNR mėgini­u­ose kelia susirūpin­imą, nes tai gali lemti poli­ci­jos ar kitų vyr­i­ausy­binių agen­tūrų pik­t­naudži­av­imą, komercinių ben­drovių duomenų rinkimą ar net mas­inę genet­inę kon­trolę.

Natal­ie Rahm pateikė pavyzdį: krim­i­nal­is­tai gali paimti DNR mėginius iš nusikalti­mo vietos, tači­au nėra jokios garan­ti­jos, kad surink­ti gene­tini­ai duomenys gali prik­lausyti nusikaltėliui, o ne asme­niui, kurio DNR rado tyrė­jai. Tai­gi prob­le­ma, pasak ekspertės, yra ta, kad tokia anal­izė gali lemti klaidin­gus nuosprendžius.

„Nusikaltimų išaiškin­i­mas yra gerai. Tači­au genet­inės infor­ma­ci­jos, kurią netyčia praran­dame, nau­do­ji­mas tyri­mo tik­slais kelia pavo­jų, kad visi mes būsime nuo­lat genetiškai kon­troli­uo­ja­mi”, – paaiški­no Rahm.

Viršutinis paveiksliukas: © Placidplace