Broliški karai, arba meilė tarp lygių

Jeigu tėvų paklaustume, ką jų vaikai turėtų vieni kitiems jausti, atsakymų būtų įvairių: mylėti vieni kitus, saugoti, rūpintis, gerbti, būti tolerantiški, supratingi, dalytis ir padėti vieni kitiems. Tačiau jei tų pačių tėvų paklaustume, ką jie patys vaikystėje jautė savo broliui ir sesei, jie atsakytų: pavydą, konkurenciją, pyktį, bet ir meilę bei susižavėjimą.

Neišsipildę lūkesčiai

Kodėl tėvams rūpi, kad jų vaikai sutartų? Būdami vaikai mes svajojome apie artimą ryšį su broliu ar seserimi. Tie, kurie augo vieni, svajojo apie sesutę ar broliuką, su kuriuo būtų smagu pažaisti. Tėvai sakydavo, jog brolį ar sesę turime mylėti ir niekuomet nesibarti, nesimušti. Tačiau iš tikrųjų meilė ir neapykanta, draugystė ir konkurencija, vienas kito saugojimas ir atstūmimas yra normalių brolių ir seserų santykių dalis.

Maži vaikai suvokia meilę kaip ribotą dalyką: tėveliai „turi“ meilės, tačiau su kuo daugiau žmonių ja tenka dalytis, tuo mažiau jos kiekvienam tenka. Kivirčydamiesi vaikai dažnai kovoja dėl didesnės šio meilės „pyrago“ dalies. Anksčiau ar vėliau iškyla teisingo meilės „padalijimo“ problema ir neretai lieka opi visą gyvenimą. Vyresnioji dukra ir po metų gali su nuoskauda prisiminti, jog jaunėlei buvo leista įsiverti auskarus trejais metais anksčiau nei jai.

Svarbu atsiminti, kad vaikų tarpusavio nesutarimai yra ne tik nemalonūs, bet ir naudingi. Atlikdami šiuos prieštaringus brolio ar sesers vaidmenis vaikai išmoksta neįkainojamų žmonių santykių pamokų: kaip ginti savo teises, kaip kovoti dėl savęs be agresijos ir priešiškumo, kaip spręsti nesutarimus ieškant kompromiso, kaip garbingai pralaimėti. Tėvų padedami vaikai išmoksta pasikliauti – juk galime jausti didelį pyktį artimam žmogui, tačiau po kurio laiko vėl pajusti jam meilę ir neprarasti artimo ryšio.

Pradėti „ta koja“

Kai šeima pasipildo nauju nariu – kūdikiu, draugai, tėvų artimieji dažnai klausia, kaip jaučiasi vyresnėlis. „O, jis labai myli sesutę / broliuką!“ – skubiai atsako tėveliai. Ar visada taip paprasta? Vyresnysis vaikas dažnai, atrodo, nuoširdžiai myli ir rūpinasi kūdikiu, o po kelių dienų lygiai taip pat nuoširdžiai pasiūlo gražinti broliuką  į ligoninę, iš kur tėvai jį parsivežė. Tie tėvai, kurie išsigąsta ar ignoruoja šiuos vaiko nusivylimo ženklus, daro klaidą. Kuo greičiau pripažįstame vaiko dviprasmiškus jausmus, tuo efektyviau padedame jam apsiprasti su broliu ar seserimi. Siūlome kelis patarimus:

• Skatinkite vyresnius vaikus žodžiais reikšti savo jausmus. Knygos, filmo apie vaikų tarpusavio santykius aptarimas gali būti nebloga pokalbio apie jų pačių jausmus proga.
• Pabrėžkite vaiko vyresnio amžiaus privalumus – jis moka vaikščioti ir kalbėti, gali daugiau ir judriau žaisti, nakvoti pas senelius ar net pas draugą, pats nuspręsti, kur išleisti kišenpinigius ir pan.
• Atsiklauskite vyresnėlio, atiduodami jo daiktus (išaugtus drabužėlius ar nenaudojamą antklodę, žaislus) mažyliui – jam šie daiktai gali reikšti daugiau, nei jūs manote.
• Turėkite galvoje, kad vaikui suvokti, jog jis turi sesę ar brolį, reikia nemažai laiko. Viena mama taip pasakojo apie šią suvokimo akimirką:

– Taip atsitiko, kad vieną dieną jaunėliui manęs reikėjo labiau. Atsisukusi į vyresnįjį tariau: „Supranti, Tomai, aš esu ir Sauliaus mama.“ Jo akyse pamačiau ir šoką, ir netikėjimą, ir siaubą. „O tėtis yra ir Sauliaus tėtis,“ – tarė jis. Kai linktelėjau, jis ėmė verkti ašarodamas ir pasikūkčiodamas.

„Karo lauko taisyklės“

Kodėl „broliški konfliktai“ yra toks dažnas reiškinys? Reikia suprasti, kad šeima ir namai yra ta aplinka, kurioje mes leidžiame sau būti savimi ir nesirūpinti, ką kiti apie tai pamanys. Vaikams šeima yra laboratorija – ta vieta, kur jie gali išmokti savikontrolės ir bendradarbiavimo, pagarbos kitų privatumui, pykčio ir pavydo valdymo. Išmokti šitų dalykų vaikystėje yra daug lengviau nei vėliau. Faktas, kad vaikai ginčijasi ir kovoja, yra natūrali svarbių vaikystės santykių dalis.

Nors vaikai pešasi dėl daugybės priežasčių, viena iš pagrindinių yra noras jaustis svarbiam tėvų gyvenime. Vaikui tėvų meilė reiškia saugumą ir tikrumą. Pyktis, priešiškumas broliui ar seseriai dažnai reiškia, kad vaikas bijo likti nepastebėtas, nesvarbus, iškeistas į kitą vaiką, jis nori būti tėvams svarbus. Todėl prieš įsikišant į vaikų konfliktą, būtina gerai pagalvoti ir daryti tai tik ypatingu atveju. Įsikišdami į konfliktą dažnai rizikuojame priimti vieno arba kito vaiko poziciją. Vienas lieka kaltas, kitas – auka. Tokia situacija – puiki dirva tolesniems konfliktams. Tik tuomet jau abu vaikai stengsis pateikti save kaip „auką“ ir pelnyti tėvų dėmesį ir palankumą. Kaip elgsitės tuomet? Besipešantiems vaikams dažnai nėra taip svarbu, kuris laimės ar kurio bus teisybė. O štai faktas, kad užstosite vieną arba kitą tikrai neliks jų nepastebėtas.

Giminės pėdsakais

Kuo vaikai mažesni, tuo dažniau tenka gesinti kilusią „ugnį“, skirti besipešančius. Kai vaikai paauga, neskubėkite kištis į jų kivirčus. Vaikai yra gudrūs ir moka pradėti ginčą taip, kad jūs nė nepastebėsite, kuris buvo pirmas. Teisybę nustatyti visuomet bus sunku. Taip, Saulius vožė Onai. O gal ji jį erzino? Skatinkite pačius rasti išeitį. Sakykite: „Man įdomiau, kaip jūs šį klausimą išspręsite, negu tai, nuo ko viskas prasidėjo.“

Jei matote, kad įsikišti būtina, elkitės ramiai ir neutraliai – neremkite nei vieno, nei kito. „Kastis“ iki kiekvieno konflikto pamatų – bergždžias dalykas, tačiau atkreipkite dėmesį į konfliktus, kylančius dėl tos pačios priežasties – gali būti, jog ateityje galima šiems konfliktams užbėgti už akių.

Gal ir menka, bet vis dėlto paguoda dėl vaikų konfliktų išgyvenantiems tėvams galėtų būti kai kurių specialistų nuomonė, jog kuo atviriau vaikai kivirčijasi vaikystėje, tuo draugiškesni būna vyresni. Tiesiog tokie vaikai geriau pasirengia spręsti konfliktus, su kuriais susiduria tolesniame gyvenime. Tačiau reikia pabrėžti, kad per laisvas tėvų auklėjimo stilius (kai nesidomima, kur yra vaikai ir ką žaidžia) bei konfliktų toleravimas sudaro vaikams sąlygas patirti daugiau nemalonių konfliktinių situacijų, kurias jie vargu ar turi kompetencijos patys išspręsti, ir sudaro sąlygas formuotis agresyviam charakteriui, vaikai neišmoksta išspręsti konfliktų. Taigi tėvai būtinai turi skirti dėmesio vaikų konfliktams, tačiau jų kišimasis turi būti itin subtilus.

Nustatykite pagrindines „konflikto taisykles“ ir jų visi laikykitės. Skaudinti vienam kitą nevalia. Nevalia ir menkinti, žeminti kitą (sakykite: „tu mane siutini“, tačiau nesakykite: „tu kvailas mažvaikis“). Paaiškinkite vaikams, kad jų pyktis yra suprantamas, tačiau bet kuriuo atveju būtina rasti taikų problemos sprendimą. Leiskite aiškiai suprasti, kad šaukimas, muštynės ar kitas įžeidžiamas elgesys netoleruojamas. Bausmė už šių taisyklių laužymą turėtų būti žinoma dar prieš prasidedant konfliktui. Nustatę taisykles, laikykitės jų (jūs taip pat).

Kai taisyklės yra sulaužomos ir negalite nustatyti, kuris iš tiesų yra kaltasis, pasekmes turėtų pajusti abu „prasižengėliai“. Kad ir kas būtų nutikę, duokite laiko nusiraminti, o po to leiskite kiekvienam vaikui išsakyti savo nuomonę. Pasistenkite tiesiog išklausyti, neteisdami ir nesmerkdami. Dažnai tėvai mėgina greitai baigti pokalbį fraze „aš jus abu myliu“ ar pan. Jūsų vaikas mėgina pasakyti tai, kas jam yra ypač svarbu, taigi be galo svarbu jį dėmesingai išklausyti rimtai reaguoti į jo žodžius. Jei peštukų versijos nesutampa, neginkite nė vienos pusės, tiesiog pasistenkite duoti vaikams veiklos, kuri atitrauktų jų dėmesį nuo ginčo. Broliški santykiai palieka pėdsaką mūsų gyvenime. Vaikai, kurie išmoko, kad pyktis ir pavydas yra natūralūs ir suvaldomi jausmai, sukurs laimingus ir visaverčius santykius būdami vyresni.

Raskite progų praleisti laiko su kiekvienu vaiku atskirai.

Susitaikykite su faktu, kad visada pasitaikys situacijų, kuomet vaikai nesutars.

Ugdykite požiūrį, kad kiekvienas vaikas yra unikalus, turi savitų poreikių.

Pagirkite vaikus, kai jie bendrauja draugiškai ir sprendžia konfliktus konstruktyviai.

Ar brolybė –  lygybė?

Kalbant apie vaikus šeimoje, „sąžiningai“ ne visada reiškia „vienodai“. Kiekvieno vaiko šeimoje poreikiai yra unikalūs. Protesto šūksnis „taip nesąžininga!“ dažniau reiškia ne nelygiai padalytas meilės porcijas, bet pasipiktinimą, kad jūsų meile ir šiluma apskritai reikia dalintis. Taigi skirkite kiekvienam vaikui išskirtinio dėmesio, duokite kiekvienam tai, ko jam reikia labiausiai.

Įtraukite ir pačius vaikus į tinkamų santykių kūrimą – tegul vaikai patys pasiūlo sąžiningų kasdienių problemų sprendimų, pvz., kaip paskirstyti namų ruošos darbus, pasirinkti TV programą ar pasidalyti laiką prie kompiuterio. Lygybė savaime neturi tapti tikslu. Dažnai, kai vaikai skundžiasi „nesąžiningu elgesiu“, jie trokšta dar vieno apkabinimo, papildomos minutės tik jam vienam skirto dėmesio, supratimo, kad jis jaučiasi prislėgtas ar sudirgęs. Kitaip sakant, stenkitės įžvelgti vaiko jausmus, slypinčius už jo žodžių.

Užaugę vaikai

Brolių ir seserų santykiai yra unikalūs. Jie ypatingi gyvenimo bendrakeleiviai, galintys suteikti vienas kitam užuovėją, kurios nesuteiks joks kitas žmogus. Mokslininkai nustatė, kad suaugusių brolių ir seserų santykiai susiklosto keleriopai.  Užaugusių brolių ar seserų santykiai gali būti intymūs ir artimi – šie „vaikai“ yra ypač atsidavę vienas kitam, labai vertina brolišką meilę. Bendraminčiai broliai ar seserys yra geri draugai. Jie artimai bendrauja, tačiau labiau vertina savąsias šeimas ir pačių auginamus vaikus. Ištikimi santykiai pasireiškia šeimos istorijos puoselėjimu. Šie vaikai palaiko nuolatinį kontaktą su šeima, dalyvauja ir organizuoja šeimos susitikimus, skuba į pagalbą ištikus nelaimei. Yra vaikų, kurie užaugę vienas kitam yra tiesiog abejingi, jų bendravimas yra retas, epizodiškas. Tarp vaikų gali susiklostyti ir priešiški santykiai, kurie yra grįsti pykčiu, apmaudu, nuoskauda, kitais nemaloniais jausmais. Artimus, ištikimus ar draugiškus santykius su broliais / seserimis palaiko maždaug 90% užaugusių vaikų, abejingų ar priešiškų yra kur kas mažiau.

Nustatyta, kad užaugus santykiai su broliais ir sesėmis yra aiškiai susiję su emocine gerove. Pavyzdžiui, moterys, kurios bendrauja su seserimis jaučiasi saugesnės, geriau suvokia savo socialinius vaidmenis. Įdomu, jog teigiamą efektą sukelia jau pats sesers buvimo faktas, nebūtina dažnai ir intensyviai bendrauti. Moterys tradiciškai linkusios prisiimti globėjų vaidmenis, todėl ir santykiai su seserimis yra ypač svarbūs.

Mylėk kitą, kaip save patį

Tyrėjai mano, jog suaugusių ar vyresnio amžiaus brolių ar seserų pagalbos dydis priklauso nuo jų santykių vaikystėje ir paauglystėje. Kai jie jauni palieka tėvų namus, pagalba ir parama priklauso nuo jų socialinio gyvenimo panašumo ir užuojautos. Vėliau jie tampa kompanionais, teikia emocinę pagalbą, kartais paremia vienas kitą finansiškai. Broliu ar seserimi galima pasikliauti ištikus krizei ir tada, kai tenka rūpintis senstančiais tėvais. Kuo broliai vyresni, tuo ši pagalba ir parama tampa svarbesnė – apsilankymai ir skambučiai tampa labai brangūs. Ypač vertinga jų pagalba, kai brolis ar sesuo suserga ir reikia padėti kur nors nuvažiuoti, pasirūpinti namais. Jie taip pat padeda netekus sutuoktinio.

Atminkite, kad vaikai mokosi iš tėvų, tad jūsų santykiai su savo broliu ar seserimi (pusbroliais, pusseserėmis) yra jiems didžiausias pavyzdys. Prisiminkite, kaip bendravote vaikystėje? Kokie jūsų santykiai dabar?

E. Frommo knygoje „Menas mylėti“ rašoma, kad broliška meilė yra pamatinė meilės rūšis, kitų meilės rūšių pagrindas. Ji apima atsakomybę, rūpestį, pažinimą, pagarbą kiekvienam žmogui, norą padėti jam gyvenime. Broliška meilė yra lygių meilė. Apie šią meilės rūšį Biblija sako: mylėk savo artimą, kaip pats save…

Testukas

Vaikų konfliktams numalšinti gali prireikti saliamoniškos išminties, tačiau kartais išmintingiausias sprendimas yra nesikišimas. Jie manote, kad per dažnai kišatės į vaikų konfliktus, pamėginkite atsakyti į kelis klausimus:

• Ar jus apima pyktis, kai vaikai pešasi?
• Ar kaskart išgirdę triukšmą, skubate išsiaiškinti, kokia kilo problema?
• Ar nutildote vaikus vos jiems pradėjus ginčytis?
• Ar jums atrodo, kad barnį visuomet pradeda tas pats vaikas?
• Ar pasiūlote vaikams problemos sprendimą gerai neįsigilinę į problemos esmę?
• Ar nubaudžiate tik „agresorių“, pradėjusį konfliktą?

Jei atsakėte teigiamai daugiau negu į 1 kartą, derėtų persvarstyti savo požiūrį į vaikų konfliktus.