Kodėl broliai ir seserys susvetimėja

Tie patys tėvai, tie patys genai, ta pati vaikystė, tie patys namai, gal net tas pats kambarys ir tie patys drabužiai… Jūs buvote broliai (seserys) – draugai ir priešininkai, dalijotės paslaptimis ir artumu, o kartais nutoldavote ir susvetimėdavote.

“Brolių ir seserų tarpusavio santykiai – permainingi ir nevienareikšmiški, – sako Adele Faber ir Elaine Mazlish, pasaulyje pripažintos tėvų ir vaikų santykių ekspertės, lektorės, knygų autorės. – Jie apima ir “aš tave myliu” ir “aš tavęs nekenčiu.”

Indianapolio (JAV) universiteto psichologijos profesorė Victoria Hilkevitch Bedford, tyrinėjanti jau suaugusių vaikų ryšius, sako, kad daugumai iš jų šis ryšys reiškia lūkesčius, įsipareigojimus ir nesutarimus.

Pasak V. Bedford, visų amžiaus grupių ir visų giminystės laipsnių broliai bei seserys yra įsitikinę, kad jie visada gali pasikliauti vienas kitu (nors iš tiesų retai kada vieni kitiems padeda).

Ypač seserys nutrūkusius ryšius vertina tik kaip laikiną reiškinį. Jos tikisi, kad ateityje ryšiai atsinaujins, ir tai iš tiesų atsitinka.

Tačiau V. Bedford taip pat aptiko, kad seserys tarpusavyje barasi dažniau. “Artimi santykiai gimdo konfliktą.”

Varžybos tęsiasi

Artimi žmonės turi randų, kurie likę nuo vienas kitam padarytų žaizdų.

Dažnai mes susidarome savivaizdį tik pagal savo vietą tarp brolių ir seserų.

Pirmieji gyvenimo įspūdžiai lieka ilgiems metams. Vaikystės varžytuves mes perkeliame į suaugusiųjų gyvenimą.

Kartą V. Bedford paprašė savo programos dalyvių užsimerkti ir paklausė: “Kuris iš jūsų dar nevisiškai atsikratė senos vaikiškos konkurencijos?”. Rankos lėtai pradėjo kilti. Kai jie atsimerkė ir apsižvalgė, jiems užgniaužė kvapą: tiek daug žmonių staiga sužinojo jų “baisią paslaptį”, kuria nenorėjo dalytis netgi užmerktomis akimis…

Broliai ir seserys, vaikystėje grūmęsi dėl teisės sėdėti ant priekinės automobilio sėdynės ir aiškinęsi, kurį mama myli labiausiai, suaugę dažnai tęsia varžybas: kuris daugiau uždirba, kurio vaikai sumanesni ir kuris labiau rūpinasi senstančiais tėvais.

Analizuodama suaugusių vaikų santykius, profesorė Bedford aptiko, kad seserys dažniausiai ginčijasi dėl palikimo, o broliai (arba brolis ir sesuo) peržengia ribas, kurių nedrįstų peržengti niekas kitas. Vienas primena kitam pačius negražiausius gyvenimo momentus pačiu netinkamiausiu laiku. Jie pareiškia, kad brolis (arba sesuo) iš tikrųjų esąs “egoistas”, “kvailys” arba “kiaulė”, nors nepastebi, kuo tuo metu pavirsta pats.

“Mano sesuo labai netaktiška. Kai buvome jaunos, jos pastabos mane pravirkdydavo, – pasakoja 48 metų Karena Spolding apie savo 54 metų seserį. – Bet metams bėgant aš išmokau neįsižeisti dėl jos žodžių. Neseniai atvažiavau pas ją į namus prie jūros avėdama patogiais sandalais. Ji iškart paklausė: “Kas čia per ortopediniai batai?” Ėmiau juoktis. Man buvo negraži jos suknelė, bet aš nė nemaniau to sakyti.”

Ne visada laikas gali pakeisti santykius į gera. V. Bedford prisimena kartą aplankiusi jos tyrime dalyvaujančios moters seserį, apie kurią daug girdėjo kaip apie stulbinamą gražuolę.

“Gražuolė ji buvo tik sesers akyse. Mano akimis žiūrint, sesuo buvo kur kas patrauklesnė. Jos akys spindėjo, ji buvo įdomus žmogus, talentingas, su džiaugsmu žvelgė į gyvenimą. O jos sesuo tuo negalėjo pasigirti, nors ir buvo apdovanota gražia išvaizda.”

Mamos šypsenų vagys

Konkurencija siekia ankstyvąją vaikystę, varžymąsi dėl mamos ir tėčio dėmesio. “Kartą keliaudama stebėjau moterį su 6-7 mėnesių mažyliu ant rankų ir maždaug trejų metukų pirmagimiu, – pasakoja V. Bedford. – Mama buvo atsidavusi mažajam, niūniavo jam, kalbino, ragino šypsotis. Stebėti šią abipusės meilės sceną būtų buvęs didis malonumas, jeigu ne trimečio veidukas, kuriame buvo parašyta: “Kaip tu gali šitaip elgtis? Tu gi mano mama!”

Net jeigu tėvai ir labai dėmesingi vaikų jausmams ir stengiasi nė vieno iš jų neišskirti, brolis ar sesuo jiems vis tiek yra tas, kuris vagia daineles, pasakas ir šypsenas.

“Šiuos jausmus nebūtinai sukelia tėvai, – patikslina A. Faber. – Tiesą sakant, esu įsitikinusi, jog žmonės net ir tuokiasi tik dėl to, kad santuokos priesaika reiškia “Tu – mano”. Aš visą gyvenimą ieškojau žmogaus, kuris priklausytų tik man.”

Savi, bet skirtingi

Draugiškiems santykiams tarp brolių ir seserų trukdo ne tik konkurencija ir nuoskaudos, kurias mes nešiojamės nuo vaikystės: “Nors ir paveldime maždaug pusę tų pačių genų, galime būti panašūs ne labiau nei du svetimi žmonės, susidūrę gatvėje”, – rašo Judy Dunn ir Robertas Plomin knygoje “Separate Lives: Why Siblings Are So Different”.

Nors genetinis ryšys tarp mūsų egzistuoja, mes galime būti visiškai skirtingi žmonės, kurie visiškai kitaip išgyvena tuos pačius įvykius, kitaip vertina reiškinius, kitaip suvokia pasaulį.

A. Faber aprašo savo vaikystės epizodą, kai ji, 10 metų mergaitė, nekantriai laukė savo dievinamo vyresniojo brolio grįžtant iš miesto, kuriame šis dirbo. Brolis pasiūlė jai po vakarienės pasivaikščioti.

“Tai buvo pasiūlymas, kurio aš taip troškau: jis norėjo su manim pasikalbėti! – prisimena A. Faber. – Bet kai mes nuėjome apie 50 jardų nuo namų, brolis man padavė 10 centų ir paprašė jį pridengti. Jis norėjo susitikti su mergina. Mane tai tiesiog pakirto. Tai buvo pirmasis atstūmimas, kurį aš patyriau iš vyro.”

Tačiau kai jau būdama suaugusi ji priminė broliui šį epizodą, jis vos galėjo tai prisiminti.

“Tai labai būdinga brolių ir seserų santykiams. To, kas vieno atmintyje palieka sielvarto žymę, kitas net neprisimena.”

Traukos jėga

Kad ir kokie būtume tolimi geografiškai, psichologiškai ir pagal savo patirtį, ryšys tarp brolių ir seserų – labai stirpus.

“Aš nepanaši nei į savo seserį, nei į brolį, – rašo A. Faber. – Sesuo pragmatiška, aš – emocionali. Mes nesame labai prisirišę vienas prie kito. Bet kartą nutarėme aplankyti tėvą, gyvenantį senelių prieglaudoje. Brolis ir sesuo užsuko manęs paimti. Aš ketinau sėstis ant galinės sėdynės, bet jie pasakė: “Ne, ne, sėskis su mumis, į priekį.” Kai aš įsitaisiau ant sėdynės tarp jų, mane apėmė keistas jausmas – šeimos pojūtis. Jis buvo grynai fizinis. Tarsi mano genai būtų sakę: “O, kokia laimė, mes vėl kartu.”

Laikas mus sulygina

Amžius, anot profesorė V. Bedford, mus sulygina. Kuo vyresni tampame, tuo labiau branginame šeimą ir jaučiame pareigą išsaugoti kontaktus.

Žinoma, glaudesni kontaktai gali sujudinti senas nuoskaudas. “Jeigu laikas neišgydė vaikystės žaizdų, tuomet turite rinktis, – pataria A. Faber. – Galite palaidoti tai, kas nesusiklostė praeityje, ir kurti dabartinius santykius; arba galite atvirai ir nuoširdžiai aptarti savo vaikystės išgyvenimus su artimaisiais.”

*”Siblings Without Rivalry”, “Between Brothers & Sisters”, “How to Talk So Kids Can Learn” – pastaroji išleista ir lietuvių kalba pavadinimu “Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų, ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų”).

Parengė Vilma Skiotienė