Nekaltybė

Nekaltumas yra vaikams būdinga savybė, kuri kartu su jų šviežumu ir natūralumu yra didžiausias jų žavesys.

Visi žinome citatą: „Iš tiesų sakau jums… jei netapsite kaip vaikai, neįeisite į Dangaus karalystę“, kur Dangaus karalystė yra dvasinė sąmonės būsena, į kurią perėjimas reiškia naują. gimimo.

Kiekvieną kartą, kai siela įsikūnija apsivaliusi nuo ankstesnių prisiminimų – neįmanoma įsivaizduoti geresnės pradžios. Dėl patirties stokos ir nežinojimo mes pernelyg greitai įsisaviname visuotinai priimtą gyvenimo būdą. Vienintelis dalykas, kurio mums labiausiai reikia, yra atsisakyti šio gyvenimo būdo. Nekaltumas neturėtų būti suprantamas kaip paprastas žinių trūkumas; prie nekaltumo turi būti pridėtos žinios, jos nesunaikinant. Devačane (dangiškame pasaulyje) esame nekalti, kai nusimetame piktos valios, išankstinių nusistatymų ir savanaudiškų aistrų drabužius. Tačiau kiekviename naujame įsikūnijime reinkarnuojančios esybės sąmonė visiškai nesąmoningai patenka į atminties avilio kalėjimą, kuriame yra daug korių ir tam tikras kiekis vaško, susidarančio dėl šios sąmonės ir jos patiriamų pojūčių sąveikos. Būtent iš šios atminties kiaušinio lukšto, naudojant kitą panašumą, išaustą iš kiekvienos fiksuotos ir perduodamos tendencijos audinio, siela turi būti išlaisvinta.

Teisinga atmintis yra vienas iš kilnaus aštuoniakrypčio kelio etapų. Ši atmintis, kadangi yra subjektyvi, o ne objektyvi, įkūnija kiekvieną vykstantį impulsą, yra gyvas, vibruojantis, pulsuojantis organizmas, dirbantis su mechaniniu automatizmu. Iš tiesų, mūsų pačių praeityje yra mūsų piktų impulsų palikimas, kuris mus užėmė ir laikė. Tai tinklas, iliuzijų pilis, iš kurios turime išsivaduoti. Avilys, kriauklė, tinklas, iliuzijų pilis – visa tai metaforos, apibūdinančios mūsų psichologinį įkalinimą.

Sakoma, kad mūsų atmintis, susijusi su praeitimi, turėtų virsti šaltu apvalkalu, neturinčiu jokio gyvo turinio. Turime nustoti reaguoti į ten užfiksuotus įvykius.

Tai išsivadavimas iš karmos, laiko ryšių ir prisirišimų. Involiucija į šiuos prisiminimus, gimusi per kontaktinę sąveiką, naudojant frazę iš Bhagavad Gitos, yra įsitraukimas į karmą, kurią mes patys sukuriame. Karma, atmintis, laikas – visa tai yra nuolatiniai procesai reakcijų tinkle, kuris sudaro mūsų aš. Šio savęs išardymas yra tikras nekaltumas. Kai žmogus pasiekia tokį nekaltumą, motina gamta maitina jį pienu iš savo skaisčios krūties. Ir jis, kaip graži gulbė, atskiria gryną pieną nuo bet kokio klastojimo. Jis žvelgia į pasaulį nesavanaudišku, jautriu ir imliu žvilgsniu; ir visi gamtos reiškiniai tampa jo mokytojais.

N. Shri Ram
Skyrius iš knygos „Žmogaus interesai“.
Vertimas į rusų kalbą: Jevgenijus Andrejevas. Redaktorius: Leonidas Baldai
Vertimas į lietuvių kalbą: Puiki.lt