Vienišos motinos – socialiniame užribyje?

Šian­di­en kaip vien­as iš gim­sta­mu­mo mažėji­mo priežasčių yra įvardi­ja­mas šeimų neno­ras ar negalėji­mas prisi­imti dar didesnės finansinės naš­tos, o nere­tai – ir moral­inės atsakomy­bės. Tad suvokus, jog šian­di­en nemažai moterų aug­i­na vaikus vienos, nejučia išky­la klausi­mas: kaip vien­as žmo­gus sug­e­ba tvarkyti ne tik savo, bet ir mažo­jo žmogučio gyven­imą, kai nere­tai šis uždavinys atro­do per­ne­lyg sunkus dviejų asmenų šeimai? Vienišų mot­inų padėtis nėra leng­va. Apie ją kalbėjomės su Vil­ni­aus arkivyskupi­jos Car­i­tas Moti­nos ir vaiko glo­bos namų dar­buo­to­jomis – padalinio koor­di­na­tore Vida Neverovič, socia­line dar­buo­to­ja Rita Jurgėlaityte, psi­chologe Mil­da Lukauskiene ir tik­slinės grupės paieškos spe­cial­iste Zita Šimonyte.

Papasakokite apie Moti­nos ir vaiko glo­bos namus – kada jie įsikūrė, kokia jų mis­i­ja ir pagrind­inės veik­los kryp­tys?

Vida Neverovič: Namai buvo įkur­ti 1996-aisi­ais metais, nuo to laiko teiki­ame pagal­bą besi­laukiančioms moter­ims ir moter­ims, tur­inčioms vaikus iki pusantrų metų amži­aus. Ši pagal­ba – įvairi­a­pusė: lei­dži­ame moter­ims laik­i­nai, tai yra, kol vaikui sukaks pusantrų metų, apsi­gyven­ti šiu­ose namu­ose, teiki­ame nemokamą mai­tin­imą, psi­chol­o­go paslau­gas, padedame vienišoms moter­ims atkur­ti ryšius su arti­maisi­ais, ben­dradar­biau­jame su teisininku, kuris pade­da moter­ims susit­varkyti įvairi­au­sius doku­men­tus. Orga­nizuo­jame ben­drus lais­valaikio užsiėmimus, kar­tu keli­au­jame, važi­uo­jame į stovyk­las. Taip pat mūsų moterys buri­asi į mais­to ruoši­mo, siu­vi­mo, rankdar­bių dar­bo ter­api­jos gru­pes. Mūsų namu­ose gyve­nančioms moter­ims suteiki­ame gal­imy­bę daly­vau­ti pro­fesinio moky­mo kur­su­ose — per pasku­tinius pusantrų metų devynios mūsų namu­ose gyvenu­sios moterys mokėsi virėjos, bar­menės, kon­diterės, dažy­to­jos, floristės, sekre­torės spe­cialy­bių. Padedame moter­ims ieško­tis dar­bo, šian­di­en dir­ba dvi iš mūsų gyven­to­jų, tiesa, jos įsi­darbino nese­ni­ai –vos prieš mėnesį.

O kokias moteris Jūs apgyven­d­i­nate, kaip jas pasirenkate?

Rita Jurgėlaitytė: Pagrin­di­nis priėmi­mo kri­ter­i­jus yra tai, kad moteris turi būti sept­in­ta­jame nėš­tu­mo mėnesy­je arba turėti ne vyres­nį nei pusantrų metų vaikelį, tiesa, šiuo metu pri­imame ir moti­nas su vaikais iki tre­jų metų. Pri­imame gyve­n­amo­sios vietos, pajamų būtini­ausiems por­eiki­ams patenk­in­ti netur­inčias vienišas moteris, moteris, patyru­sias psi­chologinę, fiz­inę ar sek­su­al­inę prievartą, ats­tum­tas artimųjų.

V.Neverovič: Papras­tai į mus kreip­i­asi tos moterys, kuri­oms tikrai yra labai blo­gai ir kurios neturi kitų žmonių, kurie galėtų padėti, nes žmogui kreip­tis į glo­bos namus yra labai sunku psi­chologiškai.

R.Jurgėlaitytė: Kai kurios iš besikrei­pusiųjų moterų atkrin­ta, dar nesu­lauku­sios mūsų atsaky­mo. Prieš atei­dama pas mus gyven­ti, moteris turi pateik­ti pažymą apie savo sveikatos būk­lę, kadan­gi šis proce­sas užtrun­ka, jo metu kai kurios moterys „atkrenta“ pačios. Gal­būt kai kuri­oms iš jų atsive­ria kitos gal­imy­bės, kitos gal­būt, viską apsvarsčiu­sios iš nau­jo, pagalvo­ja, kad situaci­ja nėra tokia jau blo­ga ir ran­da kitokias išeitis.

Koki­ais būdais moterys pas Jus paten­ka?

V.Neverovič: Įvairi­ais. Daž­nai moterys, apie mus suži­no­ju­sios iš savo draugų ar pažįs­tamų, mus susir­an­da pačios. Kar­tais jas atsi­unčia Vaikų teisių apsau­gos tarny­bos ar savi­valdy­bės social­inės paramos cen­tro dar­buo­to­jai. Kai kurias moteris atsi­unčia kitos nevyr­i­ausy­binės orga­ni­zaci­jos, dar­bo birža. Apie pusė pas mus gyve­nančių mot­inų pas mus paten­ka iš glo­bos namų. Susi­lauki­ame skam­bučių ir iš socialin­ių dar­buo­to­jų, kurie praneša apie vaike­lius pag­imdžiu­sias ir netur­inčias kur eiti moteris, tokias moteris taip pat pri­imame. Kitos moterys pas mus paten­ka iš spe­cial­iųjų inter­na­tinių mokyk­lų. Tad mūsų globot­inės ateina įvairi­au­si­ais keli­ais.

Iš kok­ių vietovių pri­i­mate moteris?

V.Neverovič: Pri­imame ne tik Vil­ni­aus mieste reg­istruo­tas moteris – jos gali atvyk­ti iš bet kurios Lietu­vos vietovės. Nere­tai susi­lauki­ame skam­bučių iš rajonų, žmonės skundži­asi, kad jų gyve­n­amo­jo­je vietovė­je tok­ių namų kaip mūsų nėra.

Tad yra didelis por­eikis tok­ių namų kaip Moti­nos ir vaiko glo­bos namai?

Taip. Deja, šian­di­en mes gal­ime pasiū­lyti tik ketu­ri­o­li­ka gyve­namųjų vietų, iš kurių dvy­li­ka jau yra užim­tos. Tad šiuo metu galė­tume pri­imti tik dar dvi moteris. Kadan­gi moterys pas mus gali gyven­ti iki tol, kol vaikui sukaks pusantrų metų, tai moterų kai­ta mūsų namu­ose yra pakanka­mai nedidelė.

Kokia yra val­sty­bės poli­ti­ka vienišų mot­inų atžvil­giu, kokias šios poli­tikos ydas Jūs matote?

V.Neverovič: Šiuo metu vienišos moti­nos vaikui kas mėnesį yra moka­ma 97 litų pašal­pa, jei mamai prik­lau­so social­inė pašal­pa, kuri yra lygi 200 litų per mėnesį, tai geri­au­siu atve­ju tokia dviejų žmonių – mamos ir vaiko – šeima gali gau­ti 300 litų mėnesines paja­mas. Kaip pragyven­ti už tuos 300 litų? Čia, Moti­nos ir vaiko glo­bos namu­ose, mes mokome moti­nas taupyti, pačios supras­damos, jog tai absur­das. Ką šios moterys gali sutaupyti? Tiesa, jos gau­na, tarkime nuo­laidą darželiui, tai yra, už jį moką tik pusę sumos — 60 litų per mėnesį. Tie 60 litų – didži­u­li­ai pini­gai, kai žmo­gus gau­na tokias menkas paja­mas.

M.Lukauskienė: Man reg­is, darže­lio piges­nių darže­lio vietų suteiki­mas vienišų motinių vaikams yra vien­in­telė val­sty­bės teikia­ma paslau­ga, kuri šiek tiek page­ri­na šių mot­inų padėtį. Gal dar gal­i­ma pam­inėti nemokamą mokyk­lose teiki­amą mai­tin­imą. Tači­au tas pačias nuo­laidas gau­na tiek dau­giavaikės, tiek sociali­ai remti­nos šeimos, išsiskyru­sios moterys. Apskri­tai, Lietu­vos teisės aktu­ose tokios sąvokos kaip „vieniša moti­na“ nėra įtvirt­in­ta, yra tik „asmuo, vien­as aug­i­nan­tis vaikus“. Tad ir išsiskyrusi moteris, kurios vaikui buvęs vyras moka ali­men­tus, ir kuri tok­iu būdu turi didesnes paja­mas, ir vieniša moti­na, kuri tok­ių papil­domų pajamų neturi, paten­ka į vieną kat­e­gori­ją. O tos menkos nuo­lai­dos visiems į vieną kat­e­gori­ją patenkantiems asmenims yra teiki­amos tos pačios.

Kaip tokios moterys susir­an­da gyve­namąją vietą, turė­damos tokias menkas paja­mas?

V.Neverovič: Tai didži­ulė prob­le­ma, kuri yra skaudži­au­sia gal­būt toms jaunoms mamoms, kurios yra buvu­sios glo­bos namų auk­lėt­inės. Kaip jau minė­jau, tok­ių mamų tarp mūsų auk­lė­tinių – bene pusė. Kai šios moterys pas­to­ja (nere­tai joms būna maži­au nei aštuo­nio­li­ka metų), jos atsiduria gatvė­je, nes nebe­gali toli­au gyven­ti glo­bos namu­ose dėl nėš­tu­mo. O val­sty­bė joms nieko negali pasiū­lyti. Tiesa, teoriškai savi­valdy­bės šios moter­ims gali siū­lyti socialin­iu būs­tus, tači­au man nėra tekę girdėti, kad, pavyzdžiui, kuri nors iš mūsų buvusių auk­lė­tinių būtų gavusi tokį būstą.

Man­au, jog savi­valdy­bės turėtų turėti dau­giau socialin­ių būstų, kuri­u­os galėtų pasiū­lyti vienišoms mamoms, arba mažas paja­mas tur­inčioms šeimoms, kadan­gi joms šian­di­en yra prak­tiškai neį­manoma išs­in­uo­moti būstą arba jį nusipirk­ti, tarkime, Vil­ni­aus mieste. Šian­di­en žmonėms, sulaukusiems aštuo­nio­likos metų ir dėl to išeinantiems iš glo­bos namų, val­sty­bė skiria juok­ingą 6000 litų išeit­inę pašalpą. Jeigu prieš 6–7 metus jeigu už 6000 litų koki­ame nors kaime­ly­je žmo­gus dar galėjo įsi­gyti būstą, tai dabar kain­os yra išaugę tiek, kad tuos 6000 litų žmo­gus labai gre­itai išlei­džia nuo­mai, ir vėl lieka gatvė­je. Tad moti­nos – buvu­sios glo­bos namų auk­lėt­inės — sukasi savotiškame užbur­tame rate. Žino­ma, prie tokio rato susidary­mo priside­da ir kitos aplinky­bės, kaip kad artimų žmonių, dar­bo neturėji­mas, tad jeigu toki­am žmogui iš tikrųjų pavyk­s­ta susit­varkyti gyven­imą, tada mums prieš jį belieka nulenk­ti galvą.

O kaip atro­do tokios vienišos moti­nos padėtis, jeigu ji susir­an­da dar­bą?

V.Neverovič: Šian­di­en, kaip žinia, laisvų dar­bo vietų yra, tači­au prob­le­ma ta, kad dau­gu­ma vienišų mot­inų, bet jau sprendžiant pagal mūsų namu­ose gyve­nančių mot­inų pavyzdžius, neturi jokio išsilavin­i­mo arba tik min­i­malų išsilavin­imą, todėl jos gali pre­tenduoti tik į nek­val­i­fikuo­to dar­bo vietas. Dirb­damos nek­val­i­fikuotą menkai apmokamą dar­bą, sakykim, gau­damos tik min­i­malų atly­gin­imą, moterys vis tiek negali išs­in­uo­moti būs­to.

M.Lukauskienė. Net ir gau­dama vidutinį atly­gin­imą, vieniša moti­na, jeigu ji neturi nuosa­vo būs­to, negali išsi­laikyti, kadan­gi nuo­ma kar­tu su išsi­laiky­mo išlaidomis sudaro dau­giau nei vidu­ti­nis atly­gin­i­mas. Tad situaci­ją nelabai keičia ir tai, kad pašal­pos dirbu­sioms motin­oms buvo padid­in­tos iki 100 pro­cen­tų jos atly­gin­i­mo, iki kol vaikui sueis pusė metų. Kad kaip nors išsi­laikytų, vienišos, net ir dirbančios moti­nos turi gau­ti dau­giau nei vidutinį atly­gin­imą ir gyven­ti arba Vil­ni­aus pakrašči­u­ose, arba rajone.

V.Neverovič: Tas tiesa, dirbu­sios ir į dekretines atosto­gas išėju­sios moterys, nepa­jė­giančios išs­in­uo­moti būs­to – taip pat yra poten­cialios mūsų namų gyven­to­jos.

O ar labai sunku vienišai moti­nai susir­asti dar­bą?

Z.Šimonytė: Taip, turint vaiką yra sudėtin­ga susir­asti net ir nek­val­i­fikuo­to dar­bo vietą, kadan­gi toks dar­bas nere­tai netrun­ka nuo aštuonių ryto iki penkių vakaro – daž­nai tai būna dar­bai, kai reikia dirbti vakarais, pavyzdžiui, barmene ar virė­ja. O kur tada palik­ti vaiką? Vietų darželi­u­ose apskri­tai trūk­s­ta, jau nekalbant apie tai, kad vakarais darželi­ai nedir­ba. Vil­ni­u­je veikia vos kele­tas prail­gin­tos dar­bo dienos darželių, dirbančių ilgiau nei iki penk­tos ar šeš­tos valan­dos vakaro, be to, į juos pri­ima­mi tik vaikai nuo tre­jų metų amži­aus. Dėl šios priežasties vienišos moti­nos nėra pagei­dauti­nos dar­buo­to­jos, ir gal­imy­bių susir­asti geres­nį dar­bą joms yra labai mažai.

O ar tarp Moti­nos ir vaiko glo­bos namų globo­tinių yra aukštes­nio­jo ar aukš­to­jo išsilavin­i­mo siekiančių moterų?

V.Neverovič: Taip, pas mus gyve­na kele­tas mamų iš šiek tiek aukštes­nio socialinio slu­ok­snio, kurios mokėsi, viena – Vil­ni­aus ped­a­gogini­ame uni­ver­sitete, kita – Vil­ni­aus ver­s­lo kolegi­jo­je. Tači­au tada, kai pasigimdė vaike­lius, jos turėjo išsikraustyti iš ben­drabučio, kadan­gi uni­ver­site­to ben­drabuči­u­ose nelei­džia­ma gyven­ti su kūdiki­ais, nors laisvų vietų kai kada ir yra. Jei moteris neturi pajamų, tada vien­in­telis kelias jai lieka arba mesti mok­slus, arba ieškoti tokios glo­bos įstai­gos kaip mūsų. Man­au, jog uni­ver­site­tai turėtų stengtis sudary­ti gal­imy­bę studi­juoti vienišoms motin­oms, tik­iu, kad kiekvienos aukš­to­jo mok­slo įstai­gos ben­drabuči­u­ose tokioms moter­ims atsir­astų laisvų kam­bar­ių.

Kalbėjome dau­giau apie social­inę-ekonom­inę vienišų mot­inų padėtį. O koks, Jūsų nuomone, šian­di­en yra Lietu­vos visuomenės požiūris į vienišą mot­iną? Ar pasitaiko atve­jų, kai moteris yra ats­tu­mia­ma dėl to, kad viena aug­i­na vaiką?

M.Lukauskienė: Požiūrių yra visok­ių, tači­au, mano akimis žiūrint, šian­di­en mažai bep­a­sitaiko atve­jų, kai į moterį neigia­mai žiūri­ma vien dėl to, kad ji lauki­asi. Vienišų mot­inų atskir­tis egzis­tuo­ja, tači­au tai – dau­giau prak­t­inė-mate­ri­al­inė nei moral­inė atskir­tis.

O kokios yra ten­den­ci­jos, ar šian­di­en Moti­nos ir vaiko glo­bos namu­ose gyve­nančios moti­nos kuo nors skiri­asi nuo anksči­au čia gyvenusių moterų?

V.Neverovič: Paste­biu, kad mažė­ja vienišų mot­inų amžius, per pasku­tinius metus mūsų namu­ose gyveno gal trys paauglės su vaike­li­ais. Be to, pas­taruo­ju metu pas mus kreip­i­asi ne tik moterys, gyvenu­sios glo­bos namu­ose ir netur­inčios išsilavin­i­mo, bet ir tur­inčios dvy­likos klasių ar aukštes­nį išsilavin­imą. Prieš 5–6 metus to neb­u­vo.

Daž­nai pabrėžia­ma, kad žmo­gus, patenkan­tis į vieną ar kitą social­inės rizikos grupę ir patiri­antis mate­ri­alin­ius ir psi­chologinius sunku­mus, turi pats iš vidaus labai norėti, kad jo padėtis keistųsi. Žino­ma, yra labai svar­bi pagal­ba iš šalies, tači­au pra­di­nis išeities taškas, noras kabin­tis į gyven­imą slypi pači­ame žmogu­je. Ar tam pri­tar­tumėte ir ar Jūsų glo­bos namų auk­lėt­inės turi tokį norą keisti savo gyven­imus?

R.Jurgėlaitytė: Žmo­gus, susidūręs su tam tikra kliū­ti­mi, atsiduria aklavi­etė­je. Tada yra labai svar­bu jausti artimųjų ir draugų palaikymą. Į mūsų namus besikreip­i­ančios moterys tokio palaiky­mo daž­ni­au­si­ai neturi, tad daž­ni­au­si­ai savo situaci­ją jos mato kaip beviltišką. Mūsų, Moti­nos ir vaiko glo­bos namų dar­buo­to­jų pareiga yra pažad­in­ti šių moterų viltį, padėti joms nau­jai inte­gruo­tis į visuomenę. To siek­damos, mes dirbame kaip koman­da. Ban­dome atrasti kok­ius nors žiburėlius, kurie padėtų tokioms moter­ims augti iš vidaus, kaip asmeny­bėms. Tai gali būti patys įvairi­ausi dalykai – dvasini­ai dalykai, nau­ji pomė­giai. Mes skati­name mūsų moteris mokytis, sten­giamės ieškoti gal­imy­bių joms atrasti nau­jų draugų. Sten­giamės ugdyti šių moterų savivertės jaus­mą, nes prieš patek­damos į mūsų namus, jos daž­ni­au­si­ai jauči­asi nepil­navertės, bijo būti tarp žmonių. Tad net jeigu praėjus tam tikram laikui, mūsų namu­ose gyve­nančių moterų mate­ri­al­inė padėtis ir nepak­in­ta, mūsų tik­slas yra vis­gi pasiek­ti tai, kad moterys į savo ateitį žiūrėtų kitaip.

V.Neverovič: Norėči­au pridur­ti, kad iš tikrųjų daug kas prik­lau­so nuo pačios mot­ers. Nes kad ir kiek daug mes beįdė­tume pas­tangų, rezul­tatas neb­us pasiek­tas, jei moteris pati nenorės pri­imti pagal­bos. Jei moteris nesub­ręs­ta pri­imti pagal­bą, ji gali pas mus pragyven­ti pusantrų metų, visiškai nek­in­tant jos padėči­ai. Kaip bebūtų liūd­na, turėjome tok­ių moterų, kuri­oms iš tikrųjų negalėjome padėti dėl to, kad jos pačios buvo užsisklen­du­sios prieš joms teiki­amą pagal­bą.

O kaip susik­losto Jūsų glo­bos namus palikusių moterų liki­mai?

V.Neverovič: Įvairi­ai. Kai kurios, moterys, deja, yra priver­stos ieško­tis kitų glo­bos namų. Kai kurios susir­an­da gyven­i­mo drau­gus, kurie joms pade­da išsi­laikyti. Čia taisyk­lių nėra.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Mil­da Bag­don­aitė.

*Pro­jek­tą „LabAS“, kurio part­ner­is yra Bernardinai.lt,  finan­siškai remia Euro­pos Komisi­jos pro­gra­ma kovai su socia­line atskir­ti­mi. Euro­pos Komisi­ja už tur­inį neat­sako.