Lietuviai „Titanike“: paskutinės dvi valandos, pakeitusios istoriją (3 dalis)

1912 metų balandžio 14-osios vakaras prasidėjo visiškai ramiai.

Atlantas buvo neįprastai tylus. Vėjo beveik nebuvo, bangos vos judėjo, o dangų nusėjo tūkstančiai žvaigždžių. Tokios sąlygos daugeliui keleivių atrodė idealios kelionei. Niekas neįtarė, kad būtent ši ramybė taps vienu iš veiksnių, apsunkinusių ledkalnių pastebėjimą.

Tuo metu laive gyvenimas virė kaip įprasta.

Pirmosios klasės keleiviai vakarieniavo prabangiose salėse, klausėsi muzikos, aptarinėjo verslo reikalus ir planavo atvykimą į Niujorką. Antrosios klasės keleiviai skaitė knygas, žaidė kortomis ar vaikščiojo deniais. Trečiosios klasės emigrantai dainavo gimtųjų kraštų dainas, kalbėjosi apie artėjančią naujo gyvenimo pradžią ir svajojo apie Ameriką.

Tarp jų buvo ir žmonių, kurių šaknys siekė Lietuvą.

Jie dar nežinojo, kad po kelių valandų jų gyvenimai pasuks visai kita linkme.

23 valanda 40 minučių

Budėtojai Frederikas Fleetas ir Reginaldas Lee stovėjo stebėjimo poste laivo priekyje.

Naktis buvo itin giedra, tačiau jūra – neįprastai lygi. Nebuvo bangų, kurios paprastai atsitrenkusios į ledkalnius suformuodavo baltas putas ir padėdavo juos pastebėti iš tolo.

Staiga tamsoje išryškėjo didžiulis tamsus siluetas.

„Ledkalnis tiesiai priešais!“

Signalas akimirksniu pasiekė kapitono tiltelį.

Pirmasis karininkas įsakė pasukti vairą ir įjungti atbulinę eigą. Įgula padarė viską, ką tuo metu laikė teisingiausiu sprendimu.

Tačiau buvo per vėlu.

Vos po kelių dešimčių sekundžių dešiniuoju bortu laivas slystelėjo palei ledkalnį.

Dauguma keleivių pajuto tik lengvą virptelėjimą.

Vieni net nepabudo.

Kiti pajuokavo, kad turbūt buvo sustabdyti dėl techninio gedimo.

Niekas dar nesuprato, kad po vandeniu plieninį korpusą jau plėšė ledas.

Pavojus, kurio nesimatė

Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad nieko rimto neįvyko.

Nebuvo didžiulės skylės, sprogimo ar smūgio, kuris būtų išgąsdinęs visus laive.

Tačiau apatiniuose deniuose vanduo jau veržėsi į pirmuosius skyrius.

Laivo konstruktorius Thomas Andrews netrukus atliko pirminę apžiūrą.

Jo išvada buvo negailestinga.

Užlieti penki priekiniai skyriai.

Laivas galėjo išsilaikyti ant vandens užliejus keturis.

Penki reiškė tik viena.

„Titanikas“ pasmerktas.

Skaičiavimai rodė, kad jis nuskęs maždaug per dvi valandas.

Tai buvo neįtikėtina žinia.

Didžiausias pasaulio laivas negalėjo išsilaikyti net vienos nakties.

Pirmieji keleivių perspėjimai

Netrukus įgula pradėjo žadinti keleivius.

Iš pradžių viskas vyko gana ramiai.

Žmonių buvo prašoma apsivilkti šiltesnius drabužius ir užsidėti gelbėjimosi liemenes.

Daugelis į tai reagavo atsainiai.

Kai kurie net juokėsi.

„Kam ta liemenė? Juk laivas nenuskandinamas.“

Tokie žodžiai tą naktį skambėjo ne vieną kartą.

Net ir matydami sustojusius variklius daugelis tikėjo, kad netrukus kelionė bus tęsiama.

Niekas nenorėjo palikti šilto laivo ir lipti į mažą medinę valtį viduryje ledinio Atlanto.

Kodėl valtys išplaukė pustuštės?

Šiandien tai atrodo sunkiai suvokiama.

Pirmosios gelbėjimosi valtys buvo nuleistos neužpildytos.

Kai kuriose vietoje 65 žmonių sėdėjo vos 25 ar 30.

Priežasčių buvo kelios.

Įgula bijojo, kad perkrautos valtys gali sulūžti leidžiamos ant lynų.

Keleiviai nenorėjo palikti, jų manymu, saugaus laivo.

Dalis moterų atsisakė lipti be vyrų.

Kai kurie apskritai nesuprato, kokiame pavojuje yra.

Tuo metu niekas dar negalėjo įsivaizduoti, kaip greitai situacija taps nebekontroliuojama.

Trečiosios klasės drama

Didžiausia sumaištis kilo apatiniuose deniuose.

Trečiosios klasės keleiviams buvo sunkiau rasti kelią į viršų.

Koridoriai buvo painūs, daugelis nemokėjo anglų kalbos, todėl ne visada suprato įgulos nurodymus.

Per ilgus metus susiformavo mitas, kad emigrantai buvo tyčia užrakinti.

Istorikai šiandien sutaria, kad nors kai kurios pertvaros iš tiesų buvo uždarytos pagal to meto sveikatos kontrolės taisykles, nėra įrodymų, jog žmonės buvo sąmoningai palikti mirti. Vis dėlto sudėtingas laivo išplanavimas, kalbos barjeras ir vėlyvas informacijos perdavimas reiškė, kad daug trečiosios klasės keleivių denį pasiekė gerokai vėliau nei pirmosios ir antrosios klasės keleiviai.

Tos prarastos minutės daugeliui tapo lemtingos.

Kunigo pasirinkimas

Kai laive pradėjo aiškėti tikroji padėtis, žmonės ieškojo ne tik fizinio išsigelbėjimo.

Jiems reikėjo vilties.

Liudininkai pasakojo matę dvasininkus, kurie meldėsi kartu su keleiviais.

Tarp jų buvo ir kunigas Juozas Montvila.

Jis guodė žmones, klausė išpažinčių, drąsino neprarasti orumo net tada, kai tapo aišku, jog ne visiems užteks vietos valtyse.

Tai buvo akimirka, kai žmogiškumas pasirodė stipresnis už baimę.

Muzika, kurios niekas nepamiršo

Kol įgula ruošė valtis, laivo orkestras nenustojo grojęs.

Muzikantai suprato, kad jų pasirodymas nebepramoga.

Jis tapo būdu nuraminti šimtus išsigandusių žmonių.

Keleiviai vėliau prisiminė, kad muzika sklido beveik iki paskutiniųjų minučių.

Ji padėjo išvengti panikos.

Tai vienas ryškiausių tragedijos simbolių iki šių dienų.

Paskutinės minutės

Apie antrą valandą nakties laivo priekis jau buvo giliai po vandeniu.

Deniai tapo statūs.

Žmonės nebegalėjo normaliai paeiti.

Gelbėjimosi valčių beveik nebeliko.

Tie, kurie liko laive, suprato skaudžią tiesą.

Pagalbos nebesulauks laiku.

2 valandą 20 minučių milžiniškas laivas galutinai dingo po vandeniu.

Po kelių sekundžių virš Atlanto liko tik nuolaužos, šimtai žmonių lediniame vandenyje ir kurtinanti tyla, kurią netrukus pakeitė pagalbos šauksmai.

Vandens temperatūra siekė vos kelis laipsnius žemiau nulio.

Dauguma į jį patekusių žmonių gyvi išbuvo tik keliolika minučių.

Per kiek daugiau nei dvi su puse valandos baigėsi kelionė, kuri turėjo tapti žmonijos technologinio triumfo simboliu.

Ji virto viena skaudžiausių XX amžiaus tragedijų.

Tačiau istorija tuo nesibaigė.

Tikrasis skausmas prasidėjo tada, kai pasaulis ėmė laukti žinių apie tuos, kurie nebegrįžo.

4 dalyje pasakosime, kaip katastrofos žinia pasiekė Lietuvą ir lietuvių bendruomenes Amerikoje, kaip artimieji ieškojo dingusiųjų, kokios klaidos buvo padarytos sudarant aukų sąrašus ir kodėl kai kurios šeimos atsakymų laukė ne savaites, o dešimtmečius.