Lietuviai „Titanike“: svajonės, kurios nuskendo Atlanto gelmėse (1 dalis)

1912-ųjų balandžio 10-osios rytą Anglijos Sautamptono uoste tvyrojo neįprastas šurmulys. Į didžiausią ir prabangiausią pasaulio keleivinį laivą lipo daugiau kaip du tūkstančiai žmonių. Vieni buvo milijonieriai, kiti – paprasti darbininkai, valstiečiai ar amatininkai. Visus juos vienijo viena svajonė – pasiekti kitą Atlanto pusę.

Tarp šių žmonių buvo ir keleivių, kilusių iš tuometinės Lietuvos teritorijos. Jų istorijos ilgą laiką skendėjo archyvuose, keleivių sąrašuose ir šeimų prisiminimuose. Tik po daugelio dešimtmečių istorikai pradėjo dėlioti jų likimus, atskleisdami, kad garsiausio pasaulio laivo tragedija palietė ir lietuvius.

Amerika – pažadėtoji žemė

XX amžiaus pradžioje Lietuva priklausė Rusijos imperijai. Kaimuose gyvenimas buvo sunkus. Žemės mažėjo, gyventojų daugėjo, o galimybių užsidirbti beveik nebuvo.

Tuo metu Jungtinės Amerikos Valstijos atrodė kaip svajonių kraštas. Iš ten grįždavo laiškai, kuriuose buvo pasakojama apie fabrikus, kuriuose atlyginimas kelis kartus viršijo tai, ką buvo galima uždirbti Lietuvoje. Giminaičiai siųsdavo pinigus, kviesdavo atvykti brolius, seseris ar pusbrolius.

Tūkstančiai lietuvių išvyko ieškoti geresnio gyvenimo. Vieni keliavo per Vokietijos uostus, kiti – per Angliją. Dauguma jų rinkdavosi pigiausius trečiosios klasės bilietus. Kelionė trukdavo savaites, tačiau viltis buvo stipresnė už nepatogumus.

Kai 1912 metais pasirodė naujasis „Titanic“, jis daugeliui emigrantų tapo ne tik laivu. Tai buvo simbolis. Atrodė, kad moderniausias pasaulio laivas nugabens į naują gyvenimą greičiau ir saugiau nei bet kuris ankstesnis garlaivis.

Laivas, kuriuo tikėjo visas pasaulis

„Titanic“ buvo inžinerijos stebuklas.

Beveik 270 metrų ilgio milžinas turėjo elektrinius liftus, prabangius restoranus, baseiną, turkiškas pirtis, sporto sales ir šimtus prabangių kajučių. Apie jį rašė laikraščiai visame pasaulyje.

Nors niekas oficialiai neteigė, kad laivas yra visiškai nenuskandinamas, visuomenėje greitai įsitvirtino toks įvaizdis. Dvigubas dugnas, šešiolika vandeniui nelaidžių skyrių ir moderniausia to meto technologija kūrė saugumo iliuziją.

Tačiau po prabanga slėpėsi ir kita realybė.

Trečiosios klasės keleiviai gyveno kukliai. Kajutėse miegojo po kelis žmones. Koridoriai buvo siauresni, bendros valgymo salės paprastesnės, tačiau net ir jos gerokai lenkė daugelį kitų to meto emigrantų laivų.

Daugeliui žmonių tai buvo prabangiausia vieta, kurioje jie kada nors buvo gyvenę.

Kelionė, kuri turėjo pakeisti gyvenimą

Daugelis keleivių iš Lietuvos į laivą atvyko ne tiesiai iš savo gimtinės.

Prieš tai jie buvo dirbę Anglijoje, keliavo per Vokietiją arba kurį laiką gyveno kituose Europos miestuose. Kai kurie jau turėjo giminių Amerikoje, kurie buvo nupirkę bilietus.

Kiekvienas jų turėjo planą.

Vienas ketino dirbti anglių kasyklose Pensilvanijoje.

Kitas svajojo atsidaryti mažą parduotuvę.

Trečias tikėjosi sukaupti pinigų ir po kelerių metų parsivežti visą šeimą.

Tokios istorijos buvo įprastos. Tūkstančiai Rytų Europos emigrantų tikėjo, kad kelionė per Atlantą yra pirmasis žingsnis į geresnį gyvenimą.

Niekas negalėjo įsivaizduoti, kad ši kelionė taps paskutine.

Kunigas, pasirinkęs pasilikti

Viena ryškiausių lietuviškų istorijų susijusi su kunigu Juozu Montvila.

Jaunas kunigas keliavo antrąja klase į Jungtines Valstijas, kur tikėjosi tęsti sielovados darbą tarp lietuvių emigrantų. Tačiau jo gyvenimo planus nutraukė katastrofa.

Liudininkų pasakojimuose minima, kad katastrofos metu keli dvasininkai atsisakė vietų gelbėjimosi valtyse ir liko kartu su keleiviais, teikdami jiems dvasinę paguodą. Tarp jų buvo ir Juozas Montvila. Jo istorija iki šiol laikoma vienu ryškiausių pasiaukojimo pavyzdžių, susijusių su „Titaniko“ tragedija.

Lėmė vos keli sprendimai

Istorikai dažnai pabrėžia, kad daugelio keleivių likimą nulėmė atsitiktinumai.

Vieni paskutinę akimirką pakeitė bilietus.

Kiti pavėlavo į traukinį ir į laivą nepateko.

Dar kiti nusprendė išvykti savaite anksčiau ar vėliau.

Vos viena diena, vienas sprendimas arba vienas netikėtas sutapimas galėjo reikšti skirtumą tarp gyvenimo ir mirties.

Tai ypač ryškiai atsiskleidžia nagrinėjant keleivių iš Lietuvos istorijas. Kiekviena jų primena, kad didžiąsias istorines tragedijas dažnai sudaro labai asmeniniai pasirinkimai.

Artėjanti nelaimė

Pirmosios keturios kelionės dienos buvo ramios.

Atlantas atrodė neįprastai tylus.

Keleiviai vaikščiojo deniais, fotografavosi, klausėsi muzikos, rašė laiškus artimiesiems ir planavo gyvenimą Amerikoje.

Tačiau balandžio 14-osios vakarą radistai vieną po kito priiminėjo pranešimus apie ledkalnius.

Ne visi perspėjimai pasiekė tiltelį laiku.

23 valandą 40 minučių budėtojai pastebėjo tamsų siluetą tiesiai priešais laivą.

Iki didžiausios XX amžiaus jūrinės katastrofos pradžios buvo likusios vos kelios sekundės.

2 dalyje papasakosime apie konkrečius žmones iš Lietuvos, kurie įlipo į „Titaniką“, jų šeimas, svajones ir mažai žinomus faktus, atskleidžiančius, kaip vienas sprendimas galėjo pakeisti visą gyvenimą.

Viršutinis paveikslėlis: Nuotrauka, kurioje užfiksuotas laivas „RMS Titanic“, 1912 m. balandžio 10 d. išplaukiantis iš Sautamptono į lemtingąjį pirmąjį reisą. (Spalvino Vikipedijos vartotojai: Fidodog14 ir SandyShores03)