Lietuviai „Titanike“: sprendimai, kurie nulėmė likimą (2 dalis)

Kai šiandien kalbame apie „Titaniko“ katastrofą, dažniausiai prisimename milijonierius, orkestrą, kuris grojo iki paskutinių minučių, ar garsųjį laivo kapitoną. Tačiau didžiąją dalį keleivių sudarė visai kitokie žmonės – tie, kurių vardai retai patenka į istorijos vadovėlius.

Tai buvo emigrantai.

Vyrai ir moterys, kurie paliko namus tikėdamiesi, kad už Atlanto jų laukia geresnis gyvenimas. Tarp jų buvo ir žmonių, gimusių dabartinės Lietuvos teritorijoje arba glaudžiai susijusių su lietuvių bendruomenėmis.

Jų istorijos nėra apie prabangą. Jos – apie pasirinkimus.

Vienas bilietas – visas gyvenimas

XX amžiaus pradžioje kelionė į Ameriką daugeliui buvo didžiausia investicija gyvenime.

Bilietui žmonės taupydavo mėnesius, o kartais ir kelerius metus. Ne vienas parduodavo dalį turto, skolindavosi pinigų iš giminaičių ar gaudavo finansinę pagalbą iš jau Amerikoje įsikūrusių artimųjų.

Dažniausiai keliauta trečiąja klase.

Tai nebuvo prabanga, tačiau net ir trečiosios klasės sąlygos „Titanike“ buvo geresnės nei daugelyje ankstesnių emigrantų laivų. Keleiviai turėjo atskiras kajutes, valgymo sales, bendras poilsio erdves, o laive buvo palaikoma gerokai aukštesnė higienos tvarka nei dauguma buvo patyrę ankstesnėse kelionėse.

Daugeliui tai buvo pirmasis kartas gyvenime, kai jie miegojo tikroje lovoje laive.

Lietuvių kelias į „Titaniką“

Į „Titaniką“ žmonės iš Lietuvos pateko skirtingais keliais.

Vieni pirmiausia išvyko dirbti į Angliją, kur kurį laiką dirbo fabrikuose ar statybose. Sukaupę pinigų nusprendė keliauti toliau – į Jungtines Amerikos Valstijas.

Kiti atvyko iš Vokietijos uostų.

Dar kiti jau buvo keliavę po Europą ieškodami darbo ir tik vėliau įsigijo bilietą į garsiausią to meto laivą.

Nė vienas jų negalėjo numatyti, kad šis vardas po kelių dienų taps viso pasaulio tragedijos simboliu.

Kunigas Juozas Montvila – žmogus, pasirinkęs kitų gyvybes

Viena ryškiausių su Lietuva siejamų asmenybių buvo kunigas Juozas Montvila.

Jis gimė dabartinės Lietuvos teritorijoje ir buvo žinomas kaip aktyvus dvasininkas. Dėl konflikto su Rusijos imperijos valdžia jam buvo apribotos galimybės eiti kunigo pareigas, todėl atsiradus progai jis nusprendė vykti į Jungtines Valstijas, kur lietuvių bendruomenės sparčiai augo ir joms reikėjo kunigų.

Į „Titaniką“ jis įlipo tikėdamasis pradėti naują gyvenimo etapą.

Kai laivas susidūrė su ledkalniu, prasidėjo chaosas.

Liudininkų pasakojimuose minima, kad kunigas padėjo keleiviams išlikti ramiems, meldėsi su jais ir guodė tuos, kurie suprato nebeturintys galimybės išsigelbėti. Pasakojama, jog jam buvo siūloma vieta gelbėjimosi valtyje, tačiau jis nusprendė likti su kitais keleiviais.

Jo kūnas taip ir nebuvo rastas.

Ši istorija iki šiol minima tarp labiausiai įkvepiančių pasiaukojimo pavyzdžių, susijusių su „Titaniku“.

Likimą nulėmė ne pinigai

Dažnai manoma, kad katastrofoje viską nulėmė socialinė padėtis.

Iš tikrųjų situacija buvo kur kas sudėtingesnė.

Pirmosios klasės keleiviai turėjo didesnes galimybes greičiau pasiekti denį, tačiau ir tarp jų buvo žuvusių milijonierių.

Trečiosios klasės keleiviams buvo sunkiau orientuotis sudėtingame laive. Daugelis nemokėjo anglų kalbos, todėl ne iš karto suprato įgulos nurodymus.

Kai kurie iki paskutinės akimirkos netikėjo, kad laivas iš tiesų skęsta.

Kiti delsė todėl, kad nenorėjo palikti šeimos narių.

Būtent tos papildomos minutės daugeliui tapo lemtingos.

Atsitiktinumų grandinė

Istorikai, tyrinėję keleivių sąrašus, pastebi vieną įdomų dėsningumą.

Nemažai žmonių apskritai neturėjo plaukti „Titaniku“.

Vieni prieš kelias savaites buvo nusipirkę bilietą į kitą laivą.

Kiti paskutinę akimirką pakeitė maršrutą.

Dar kiti į „Titaniką“ pateko todėl, kad dėl streikų ar kitų priežasčių buvo atšaukti ankstesni reisai.

Tai reiškia, kad jų gyvenimą pakeitė ne vienas didelis sprendimas, o visa virtinė atsitiktinumų.

Jeigu bent vienas iš jų būtų susiklostęs kitaip, šiandien jų vardų greičiausiai niekas nesietų su garsiausia jūrų katastrofa istorijoje.

Kai svajonės liko lagaminuose

Po tragedijos iš Atlanto buvo iškelta šimtai lagaminų, laiškų, dokumentų ir asmeninių daiktų.

Tarp jų – nuotraukos, maldaknygės, darbo pažymėjimai, vaikų žaislai ir ranka rašyti laiškai.

Šie daiktai tapo nebyliais liudininkais žmonių, kurie planavo visai kitokį gyvenimą.

Vienas tikėjosi po metų nusipirkti namą.

Kitas svajojo atsidaryti kepyklą.

Trečias ketino išsiųsti pinigų tėvams į Lietuvą.

Tačiau nė vienas jų nežinojo, kad paskutinis laiškas, kurį jie parašė laive, taps paskutiniu jų gyvenime.

Katastrofa, kuri pakeitė pasaulį

„Titaniko“ tragedija ne tik nusinešė daugiau kaip pusantro tūkstančio gyvybių.

Ji pakeitė visą tarptautinę laivybą.

Po katastrofos buvo įvesti griežtesni reikalavimai dėl gelbėjimosi valčių skaičiaus, nuolatinio radijo ryšio budėjimo ir ledkalnių stebėjimo Šiaurės Atlante.

Tačiau nė vienas naujas įstatymas negalėjo pakeisti to, ką prarado šeimos.

Lietuvoje ir lietuvių emigrantų bendruomenėse dar ilgai buvo laukiama laiškų iš žmonių, kurie taip ir nebegrįžo.

Kai kurie artimieji apie jų likimą sužinojo tik po kelių savaičių.

Kiti tikslių atsakymų nesulaukė niekada.

3 dalyje pažvelgsime į dramatiškiausias paskutines dvi „Titaniko“ valandas – kaip jos atrodė skirtinguose deniuose, kokius sprendimus priėmė keleiviai ir įgula bei kodėl kai kuriems žmonėms iki išsigelbėjimo pritrūko vos kelių minučių.

Viršutinis paveikslėlis: RMS Titanic išplaukia iš Sautamptono 1912 m. balandžio 10 d.